I'm baa-ack!

Hmm.. Ir nuo ko čia dabar pradėjus? Šiandien pagaliau vėl atsidariau savo senąjį gerąjį NPP.. Praėjo nemažai laiko nuo mano paskutinio įrašo savo pasaulyje. Paskutinysis buvo lygiai prieš 3 mėnesius - liepos 24 d. Kažin ar kas nors iš viso pastebėjo, kad dingau, bet anyway, vis tiek. Jei ir yra kas nors, kas pastebėjo ir pradėjo klausinėti savęs, kur gi aš prapuoliau, tai atsakymas labai paprastas: man buvo pertrauka. Nemaža pertrauka. Bet man tokios yra reikalingos, toks aš jau esu žmogus. Kartais tiesiog dingstu be žinios. Bet tai nereiškia, kad atėjo galas mano blog'inimo karjerai. Atvirkščiai, aš prisikroviau daug energijos ir naujų idėjų! (not really, actually) Tačiau tiems, kuriems galbūt įdomu mane būdavo skaityti, turiu gerų naujienų: aš ketinu tęsti savo karjerą, vėl pradėti dažnai kelti įrašus bei daryti tai reguliariai. Taip taip. Reguliariai. Ir ne tik tai. Aš dar ketinu pradėti rašyti antrą savo blog'ą. Prie tokio sprendimo priėjau, kai supratau, kad man tai gyvybiškai reikalinga. Nes šiame blog'e aš nustojau rašyti apie save ir savo gyvenimą, kadangi mano gyvenimas visada buvo nuobodus ir panašiai, todėl galvojau, kad niekam neįdomu apie jį skaityti. Tačiau dabar aš pakeičiau savo nuomonę. Kartais žmonėms įdomiau skaityti apie kitų gyvenimus, nei keistas rašliavas apie pasaulį ir keistus dalykus vykstančius pasaulyje, kurių niekas nesupranta. Taigi, nuo šiol turėsiu du blog'us. Šis ir liks toks, koks yra, čia vyraus rimtos temos, rimti pamąstymai apie rimtus dalykus, ir todėl rašysiu į jį rečiau. O kitame bus daugiau apie mane, apie linksmesnius, įdomesnius žmonijai dalykus. Šitame atsiskleis rimtoji mano pusė, o kitame galbūt daugiau beprotiškoji ir durnoji pusė, jei galima taip sakyti.

Tai tiek norėjau pasakyti šiam kartui.

Dėkoju tiems keliems žmonėms, kurie galbūt perskaitė ir tikiuosi, visi laikosi tiesiog puikiai.

                                         Pelėda. <3

Tai, kas būna skausminga.

Kaip elgtis, jei matai, kad kitas žmogus stovi ties bedugnės krašto ir svarsto, šokti ar ne šokti? Ar tu ištiesi jam pagalbos ranką, sakydamas, kad viskas bus gerai, ar tu tik pažiūrėsi į jį, pavadindamas kvailiu, ir nueisi ramia širdimi? Atsakymas: elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad jis elgtųsi su tavimi. Ir viskas.

O jeigu pats stovi prie bedugnės krašto? Ir kas, jeigu nieko nėra šalia arba į tave spjauna ir palieka? Yra pasirinkimas. Visada yra pasirinkimas. Pasirinkimas, vienas iš dviejų. Gali nušokti, arba gali pasiimti naują galimybę. Niekada ne per vėlu viską pradėti iš naujo, jei tik jauti, kad tai reikalinga. Sakoma, žmogaus prigimtis niekada nesikeičia. Bet prigimtį galima pažaboti vien tik valios ir noro pastangomis. Netikiu, kad yra žmonių, blogų iš prigimties. Jei žmogus tampa blogu, vadinasi dėl to kaltas ne jis, o skaudžios aplinkybės ir išgyvenimai, kuriuos jam pačiam teko pergyventi savo kailiu. Tada žmogus morališkai palūžta, pažeidžia savo pasąmonę visam laikui ir jam padėti tampa labai sunku. Arba būna, kad žmogus atvirkščiai, tampa tik geresniu. Kažkoks revoliucinis perversmas įvyksta jo galvoje. Galbūt tas jausmas, kad gali užmiršti apie savo skausmą, malšindamas šalia esančiojo skausmą? Kai kuriems tai tampa išsigelbėjimu. Bent jau kurį laiką.

Pasaulyje yra 7 milijardai žmonių. Kodėl tada tiek daug vienišų, liūdinčių, palaužtų? Pasaulis yra pilnas neteisybės ir žiaurumo, todėl kovoti prieš jį beprasmiška. Pats neteisingiausias dalykas žemėje yra džiaugtis, mėgautis gyvenimo malonumais, kai žinai, kad tuo tarpu, kažkas kitas, esantis visai šalia tavęs, kenčia. Ir tiesiog užmiršti apie jį. Sužinoti, pamatyti akimirkai, pagailėti ir vos nusisukus, užmiršti. Nes kas gali norėti kęsti už kito žmogaus kančias? Kas prisiims atsakomybę už kažkokią gyvenimo neteisybę, kuri visai nesusijusi su tavimi ir nepriklauso nuo tavęs? Niekas. Gal tik tas, kuris neturi ką veikti, ko siekti ir nežino, kodėl egzistuoja. Bet ir tai yra abejotina, net didžiausias dykaduonis, tinginys, veiklos neturintis asmuo, sunkiai imtųsi tokios misijos.

Taip, prieš gyvenimo neteisybę nepakovosi ir nenugalėsi jos. Tačiau galima stengtis ją sumažinti. Nes visada yra pasirinkimas. Būti ar nebūti? Daryti ar nedaryti? Norėti ar nenorėti? Kodėl gi nepažiūrėjus į viską teigiamai? Kodėl gi nepasirinkus būti, daryti ir norėti, vietoj nebūti, nedaryti ir nenorėti? Nieko neprarasi, būdamas pozityvus. Nusivylimas neišvengiamas, kam nors nepasisekus, kame dėjai daug vilčių, tikėjimo ir pastangų. Tačiau negali sektis visada. Kaip ir mokykloje, kontroliniam ruošiesi visą savaitę, o atėjęs parašyti, pamatai, kad jis visai ne toks, kokio tikėjaisi. Tačiau dažniausiai turi galimybę perrašyti. Taip ir gyvenime, jei suklumpi, gali atsikelti ir bandyti iš naujo. Kažkada pasiseks, net jei prireiks pusės gyvenimo bandymų. Ir tam patvirtinti yra galybė įrodymų - kitų žmonių istorijų. Kodėl gi neįdėjus pastangų padaryti bent tave supančius žmones laimingesniais? Net jei nieko už tai negausi. Net jei tie žmonės nepadarė nieko tokio, kad tavo pastangų nusipelnytų. Gera tiesiog viduje. Ir negi to mažai? Neįsivaizduoju, kas per žmogus turėtų būti, jei jam to būtų ne gana.

Pasaulį valdo šios pasaulio blogybės: pinigai, puikybė ir godumas. O pinigai valdo tuos, kurie jų turi. Daugelis žmonių tvirtina, kad „jei turėtų daug pinigų“, tai tikrai skirtų jų visoms labdaroms, kiek tik įmanoma. Prisipažinsiu, kad ir aš taip galvojau bei svajojau ne vieną kartą. Tačiau šovė į galvą mintis, prieštaraujanti šiems altruistų įsitikinimams. Pinigai yra klastingi (lygiai kaip ir meilė) ir jie gali net pražudyti žmogų (lygiai kaip meilė), turėdami/įgydami pinigų žmonės apanka (lygiai kaip ir įsimylėjus) ir jie tiesiog praranda savikontrolę, pasimeta ir priima ne visada teisingus sprendimus. Įgijęs pinigų žmogus dažnai taip apsidžiaugia, kad jų laimė aptemdo jiems protą ir jie paprasčiausiai užmiršta, ką kalbėjo anksčiau, kai dar neturėjo tų šlamančiųjų savo piniginėje. Užmiršta apie visokias labdaras, apie norą padėti neturtingiems, badaujantiems ir leidžia juos savo reikmėms, nes jam atrodo, kad tai jis nusipelno apdovanoti save, o ne tie, kuriems tiesiog nepasisekė, nes galbūt jie patys dėl to kalti... Žinoma, būna ir nuostabių išimčių ir aš iš visos širdies gerbiu tuos retus žmones. Kurie tyli, nesiskelbia, ramia sąžine, gerais ketinimais viską padaro...

Puikybė bei godumas valdo žmones ne mažiau nei pinigai. Pinigai yra viso ko viršuje, nes dažniausiai tai nuo jų kyla ir puikybė su godumu. Gaudami kažką, kuo žmonės yra labai patenkinti, kas daro jų kasdienybę linksmesne, įdomesne, kas glosto jų savimeilę, jie trokšta gauti vis daugiau ir daugiau tokių gėrybių. O jų galima nusipirkti už visagalius pinigus. Pinigai suteikia žmogui galią. Jis su jais gali padaryti viską. Ne tik įsigyti daiktų, bet ir pakeisti pasaulyje dalykus, kurie jam nepatinka, kuriuos dažnai jis nukreipia taip, kad neštų naudos jam... Taip, visai kaip mielieji Seimo nariai.

Kai pagalvoji, pasaulis be pinigų taptų šimteriopai gražesnis.

Tačiau jų niekas nepanaikins. Pinigų išradimas buvo skirtas sutvarkyti pasaulį, o ne tik labiau jį sujaukti. Ech, žmonija, kur tu nusiritai... O dar kalbama, kad pasaulis tobulėja. O aš pasakysiu: nė velnio!

 Pelėda. 

Chaoso pinklėse

Rašyti ir kalbėti verta tik tada, kada turi ką pasakyti. Tušti žodžiai yra nieko neverti. O tušti jie būna tik tada, kai pasakyti ne iš širdies arba ne iš sveiko proto. Ir taip pat dar tie žodžiai, kurie žeidžia, skaudina, duria stipriau nei peilis. Jie iš viso yra neverti atkreipti dėmesio. Keista, kad žmonės į juos reaguoja jautriausiai, nors turėtų ignoruoti. Deja, kai žodis yra stipresnis už ginklą, nekreipti dėmesio tampa neįmanoma. 

Manau, kad žmonių gėriui nėra ribų. Jei žmogus geras, jis toks bus visada ir visą savo gyvenimą stengsis padaryti kitų gyvenimus gražesniais. Tokie žmonės, net patys viduje besijaučiantys sumautai ir sužlugdytai, nenustoja aplinkiniams gera daryti, nes jie tarsi maitinasi jų laime, kuri padeda jiems bent trumpam numalšinti savo asmeninį skausmą. Žinoma, būna, kad juos pakerta skausmas. Tik silpnuosius. Stiprieji visada pakyla ir eina toliau.

Sunku sau pripažinti, tačiau žmonių blogiui taip pat nėra ribų. Aš taip manau. Nemažai girdėjau istorijų apie tikrai blogus žmones. Kai kurie sako, kad žmogus ne blogas, o tik blogai elgiasi. Bet juk čia vienas ir tas pats. Juk tai, koks tu esi, atskleidžia tavo darbai. Manau, tuos žmones užvaldo piktosios jėgos. Kaip yra gerosios, taip egzistuoja ir piktosios. Šios abi pusės kovoja tarpusavyje. Gėris ir blogis. Šviesa ir tamsa. Balta ir juoda. Ir taip susidaro Chaosas.

Man pati tobuliausia spalva yra pilka. Ne mėgstamiausia. Bet tobuliausia. Pilka spalva tinka visur (supratau tai, kai nusipirkau pilką nagų laką, kuris tapo mėgstamiausiu iš karto). Pilka susidaro sumaišius baltą ir juodą. 

Taigi pilką spalvą aš vadinu Chaoso spalva. Nes Chaosas yra baltos ir juodos, gėrio ir blogio mišinys. Manau, kad visas mūsų pasaulis yra pilkas. Chaosas vyravo nuo tada, kai tik žmonės pradėjo nusidėti. Kas čia žino, gal jis pačioje pradžioje buvo baltas. Patikint Biblijos pasakomis, galima teigti, jog Chaosas prasidėjo, vos tik žaltys sugundė Ievą paragauti uždrausto vaisiaus ir ji tai padarė. Na, tikint tuo, galima sakyti, jog pasaulis tikrai trumpai pabuvo tyras ir nesugadintas. Gal Ieva pasmerkė visą žmoniją. Tačiau kalta ne ji. Kaltas yra žaltys, pačio Šėtono siųstas. Piktosios jėgos yra dėl visų pasaulio negandų kaltos.

Ir šiuo faktu tikėdami dievobaimingi žmonės, ėmė bijoti velnio, kaip pakvaišę melstis Dievui, tikėdami, kad jis yra vienintelis jų gelbėtojas paskutiniajame teisme, tačiau bijodami jo vos ne lygiaverčiai su velniu. Bet kas per tikėjimas, kylantis iš baimės? 

Dar viena teorija, kuria aš būčiau visai linkus patikėti: Dievas iš tikrųjų yra blogas. Jis kuria mus tam, kad žudytų ir tarsi taip smaginasi iš neturėjimo ką veikti. O Šėtonas yra geras, nes nori žmogui atskleisti žmonijos ir egzistencijos paslaptis, kurias atskleisti taip vengia Dievas. 

Kiek suprantu, šią teoriją propaguoja tikrasis satanizmas. Nesu satanistų gerbėja, nes iki šiol dar nesugebėjau jų suprasti ir perprasti. Tas satanizmas, kurį visuomenė rodo žmonėms, stengdamiesi atbaidyti nuo jo, iš tikrųjų yra sugadintas, paverstas iškrypusiu ir bjauriu. Kas čia žino, gal jis išties toks, gal "tikrieji" satanistai meluoja ir daug ką slepia. Štai kodėl nepasitikiu aklai tuo, ką jau žinau. Bet visko gali būti, mes žinome labai mažai...

 Daugelis žmonių sako, kad tiki KAŽKUO, kažkokia aukštesne, viršesne jėga, bet ne Dievu. Jei tai ne Dievas, kaip paaiškinti, kaip įvardinti tą aukštesnę jėgą? Aš esu beveik linkusi prisidėti prie tos žiaurios ir ne visiems suvokiamos nuomonės, kad Dievas yra miręs. Visai kaip Black Sabbath "God Is Dead?".

Kuo aš dabar tikiu. Tikiu reinkarnacija, vis dar. Tikiu sielų egzistavimu ir amžinumu. Tikiu amžinu gyvenimu, bet ne Rojuje. Tikiu tuo, kad siela palieka kūną, kai jis miršta ir susiranda naują kūną, ką tik gimusį. O pasiklydusios sielos vaidina savo rolę kaip vaiduoklių. Žinau, gal skamba vaikiškai ir naiviai, ir visi sakys, kad čia aš fantazuoju. Gal ir taip. Bet aš taip tikiu. Tikiu, kad ir tie vaiduokliai egzistuoja. Tikiu, kad pasiklydusios sielos gyvena tarp mūsų, tik mes jų nematom. Žmonės, mirdami nenatūralių būdu, žuvę avarijose arba nužudyti, palieka savo sielas klajoti. Ir jos būna arba blogos, arba geros. Štai kuo aš tikiu. Ir geriau jau nesikišti į jų pasaulį, nebandyti kviestis dvasių, nes galima ir prisižaisti. Reikia palikti viską, kaip yra, nedrumsti natūralios pasaulio upės srovės. Kad ir kaip norėtųsi tuos atsakymus sužinoti... Žmonėms nelemta. Mums nelemta žinoti tiesos. Kodėl tiesiog nesusitaikius? Aš galėjau tai parašyti pačioje pradžioje ir nerašyti daugiau nei sakinio apie religiją. Bet yra dalykas, jog mąstyti ir diskutuoti apie tai įdomu. Net jei tai nesuteikia apčiuopiamos naudos.

Pelėda 

Neišvengiamieji pokyčiai ir mano įvairiapusiškumas

Keičiuosi ir vėl. Taip yra todėl, kad nieko nėra amžino, viskas laikina. Ir pokyčiai visada yra reikalingi. Naujasis fonas geriau atspindi mano asmenį ir daug labiau man patinka. Manau, buvau praradusi savo pelėdiškumą su senuoju. 

Keičiasi ne vien išvaizda, bet ir turinys. Manau, daugiau neberašinėsiu apie save. Rašinėsiu savo mintis ir toliau, tačiau jos bus ne apie mano gyvenimą. Ieškosiu įkvėpimo ir stengsiuosi rašyti geriau. Nes iki šiol rašiau bevertį šūdą (savikritika tiesiai šviesiai). Rimtai, kam įdomu skaityt? Net man nebeįdomu darosi. Dienoraštis yra vienas reikalas, blogas yra kitas reikalas. Daugelis rašo apie madą, kiti apie keliones, dar kiti recenzijas apie knygas arba filmus. O aš bevertes nesąmones, kurių niekam nereikia. Beletristika tai vadinama. Gal kažkada jaučiau didelį nevaldomą poreikį išlieti būtent savo vidų šiuo būdu, tačiau dabar to poreikio arba neliko, arba jis pakeistas kitu. Pastarasis variantas tikriausiai ir bus teisingas. Rašiau vien sau. Dabar noriu rašyti kažkam, kas galbūt panašus į mane. Ir galbūt jis mane atras mano stiliuje ir galbūt kažkam pagerinsiu gyvenimą savo rašliavomis.

Aš esu ant tiek įvairi asmenybė, kad neįmanoma apsakyti. Negaliu išsirinkti kokio nors vieno savo stiliaus, nes man patinka stilius maišyti. Kiti gal neįžvelgia tame jokių problemų. Bet aš manau, kad man reikia atrasti savo konkrečią nišą ir nustoti blaškytis tarp įvairių pasaulių. Mano pasaulis turi būti vienas mano pasaulis. Savitas, išskirtinis, originalus, koks ir yra, bet jis turi būti apipavidalintas. Žodžiu, negaliu paaiškinti. Ir nereikia.

Man patinka senovė, senoviniai daiktai, stiliai ir panašiai, bet taip pat mėgstu modernizmą, naujoves, technologijas. Tarp šių dviejų gyventi beveik neįmanoma, nes pasaulis jau per daug pažengęs. Galima senovę atrasti ir įžvelgti nuotraukose su visokiais sendinimo efektais, galima nusipirkti daiktų iš antikvarinių parduotuvių ir išdėlioti juos namuose, galima apsigyventi sename name, apie kurį žmonės kalba, kad vaidenasi, galima netgi rengtis senoviniais rūbais (tik juos dažnai teks patiems siūtis), TAČIAU pasaulis vis tiek nesustabdomai modernėja ir bet kas gali apsimetinėti, kad to nemato, užsidaręs savo pilyje ar rūmuose, bet kartą pažvelgęs pro jų langą, nuo realybės nepabėgs. 

Man patinka mokslas, patinka logiškai mąstyti ir realiai žvelgti į pasaulį, bet taip pat negaliu gyventi nesvajodama ir nefantazuodama. Kaip tarp ŠIŲ dalykų sugyventi? Juk paprastai žmonės būna arba vienokie, arba kitokie, ar bent linkę į vieną ar kitą labiau. O aš negaliu net pasakyti, į ką labiau linkus. Galiu pasakyti, ką dažniau darau - tai be tikslo svajoju bei fantazuoju. Bet tai yra ne tai, ką noriu daryti... Tai yra mano prigimtis, kurios turbūt ir nekenčiu savyje. Ir kadangi prigimties pakeisti neįmanoma (ar įmanoma?), tai teks man blaškytis visą gyvenimą. Nebent atrasiu tą stebuklingą raktą (čia ne fantazija, čia tikrai toks egzistuoja, tik perkeltine prasme...)  

                                                                                                                 Pelėda.

Laikas padaryti šiokį tokį gyvenimo update'ą. Deja, niekur aš nedingau ir nepradingau, kad ir kaip visi svajotų apie tai. Ir toliau gadinu kitiems nervus ir sveikatą su savo psichozėmis. 

Kaip greitai praėjo šie mokslo metai. Pradedu vis aiškiau matyti, kuo man tiktų ir labiausiai patiktų būti baigus mokslus. Tik vis dar kyla abejonių ir stovi toks jausmas, kad aš neteisi, kad pasirinksiu neteisingai ir vėliau visą gyvenimą kentėsiu. Tačiau juk mokytis niekada ne per vėlu... Gal viskas bus gerai.

Ruošiuosi kelionei į Italiją jau trečią kartą savo gyvenime. Išvažiuosiu naktį, kažkur vidurnaktį turėsiu būti prie Kauno pilies, prie kurios stovės autobusas. Iš viso važiuosim 2 paras. Stosim Bratislavoj, pernakvosim viešbuty ir tada vėl visą dieną riedėsim... Žodžiu. Man svarbiausia turėti knygą ir muzikos. Nereikia nei drabužių, nei nieko. Aš galėčiau tiesiog taip paimti ir išvažiuoti toli be daiktų. Mėgstu rizikuoti. Tai labai užgrūdina gyvenimui. Bet vis tiek jau pradėjau dėtis drabužius į krepšį ir kitus š., kurių turbūt net neužsidėsiu... Bet neesmė.

Šiuo metu skaitau Barboros Mejerytės "Jonę". Viena geriausių skaitytų lietuviškų knygų. Retas reikalas. Labai daug dėmesio skiriama gamtai, miškui. Tuo primena Antano Baranausko "Anykščių šilelį". O šiaip tai yra labai šauni, įdomi meilės istorija. Ne banali, kaip "Saulėlydis", o tokia labiau reali, žemiška, žmogiška. Turtingas grafas Liucijus ir vargšė kaimo mergaitė Jonė. Nors toje knygoje yra nemažai mistikos, ji yra kaip pasaka, tik be keistų reiškinių ir mitinių būtybių. Labai kaimiška, vartojami tie senoviniai lietuviški žodžiai, taip pat mažybiniai žodžiai (pvz., žiemužėlė, klevelis, staklelės ir t.t.). Bet nepaisant to, viskas labai įspūdinga, kai įsiskaitai. Aš labai įsijaučiau į veikėjų jausmus ir emocijas.

Klausoma muzika. Nelabai kas pasikeitė. Dabar kadangi mano nuotaikos kaitaliojasi, tai klausau įvairios muzikos. Bet vis tiek daugiausia savo sielos muzikos - My Dying Bride ir Lacrimosa (man labai tinka kai skaitau), kartais geros elektronikos - IAMX (neblogas Chriso Cornerio projektas), Lacrimas Profundere, Moonspell, ir Motley Crue, nes jie turi gerų gabalų... Žodžiu, daug doom'o. Ir dar labai įstrigusi Placebo daina "Too Many Friends", nors ji man net nepatinka, bet negaliu nustot klausyt... Negaliu pasakyt, ko konkrečiai klausau, nes konkrečiai nieko nėra. Tiesiog, random muzika.

Nežinau, ko man trūksta. Manau, mano gyvenime labiausiai trūksta stabilumo. Kažkokio tvirtesnio pagrindo, kažko, kas prilaikytų mane kai krentu. Kažko, kas nuramintų ir pasakytų, kad viskas bus gerai.. Kad nustočiau panikuoti, jaudintis dėl viso pasaulio problemų ir verstis visas įmanomas kaltes sau. 

Kas mane labiausiai nervina, tai jausmas, kad gaištu brangų laiką, švaistau darydama nereikalingus dalykus, stoviu vietoje, neinu į priekį. Ir viskas tik dėl to, kad bijau dėl ateities, ir neturiu ramsčio, nei kam pasiguosti. Esu viena šiam pasauly, nors aplinkui pilna žmonių. Kartais sąmoningai su tuo faktu susitaikau ir suvokiu, kad toks mano likimas ir kad tai net savotiškas pliusas, nes aš savęs niekada neįkalinsiu kito žmogaus valioje... Gyvensiu viena, niekas man netrukdys, galėsiu daryti gera žmonėms ir gersiu iš jų geras emocijas, kurios mane pačią užpildys. Užpildys tą tuštumą manyje. Geriausias gyvenimo tikslas - tai daryti gyvenimą geresnį kitiems.

Čia mano mėgstamiausios IAMX dainos, manau, verta paklausyti...

Pelėda.

Skaitau istoriją, bet sunku susikaupti - mintys vis klaidžioja slėpiningais minčių labirintais. Manau, tai ženklas, kad vėl laikas imti plunksną į ranką ir parašyti viską apie ką galvoju detaliai bei išsamiai, kaip man yra būdinga. Vaikai šūkauja ir triukšmauja pirmame aukšte, kartais jie atbėga į antrą aukštą, atidaro mano kambario duris ir palieka, ko aš labai nemėgstu. Bet nieko tokio, ant vaikų aš nepykstu. Jie yra nekalti, vargšai, nelaimingi padarėliai (be sarkazmo). Na štai, atrodo, jie jau po truputi keliauja namo... Ir mano galvoje pradėjo skambėti MGMT - Kids.

Aš galvoju apie kasdienę gyvenimo rutiną, apie chroniškumą, pasikartojančią įvykių seką. Štai man kiekvieną dieną, vakare, maždaug leidžiantis saulei, pradeda skaudėti galvą. Anksčiau taip nebūdavo. Kas mano organizmui pasidarė. Nors jau žinau atsakymą: hormonai... Paaugliški hormonai su savo visais košmarais.

Tiesą sakant, su mokslais aš kažkiek nusivažiavau. Tai stiprus smūgis man, nes niekada mano gyvenime dar taip prastai nebuvo. Bet aš turiu tam tikrų pateisinamų priežasčių, nes mano psichinė būsena buvo ne kartą stipriai nusmukusi. Tačiau mokyklai tai nė motais. Todėl gegužės mėnesį stengsiuosi iš visų jėgų susivalgyti savo visą privirtą košę. Nežinau, kur jėgų rasiu. Kartais jos tiesiog paima ir nukrenta iš dangaus. Jei tai Dievo darbai - dėkui jam, bet galėtų laiku jis man malonę parodyti...

Iš išorės aš visuomet atrodau labai rami ir abejinga, tarsi nesirūpinčiau niekuo aplinkui. Kitiem gali pasirodyti, kad man niekas nerūpi, kad plaukiu pasroviui lyg antis, kad man nerūpi kiti žmonės aplinkui. Bet taip nėra. Kartais aš tik bandau kaip nors save įtikinti, kad man nerūpi, nes pavargstu nuo per didelio rūpinimosi. Kaip tas mano rūpinimasis pasireiškia? Aš tiesiog daug galvoju apie juos, kartais už juos sprendžiu jų problemas, svarstau, kodėl jie taip elgiasi arba nesielgia. Man įdomūs žmonės, juos analizuoti yra įdomiau už bet ką šiame pasaulyje. Štai dėl ko norėčiau turėti profesiją, susijusią su visu tuo. Kai su savo svarstymais prieinu prie nemalonių tiesų, būna labai nesmagu. Man tarsi pradeda skaudėti už juos. Aš tarsi ant savęs užsitraukiu tą kitų turimą naštą. Jaučiu žmones, kurie turi sudėtingus vidinius pasaulius, nes pati tokia esu ir lengvai galiu pastebėti gatvėje kažką panašaus į save, jei tik turiu galimybę prieiti arčiau, pamatyti žmogų ne vieną ar du kartus. Apie tai galima spręsti iš labai daug aspektų, tiesiog žmogaus natūroje įžvelgti. Nors aišku, būna ir klaidingų įspūdžių. Gal žmogus tą dieną tiesiog buvo nusiminęs...

Šis pasaulis kupinas netikėtumų, staigmenų, malonių ar nemalonių. Jos nutinka kiekvieną dieną. Dar vienas dalykas, dėl ko gyventi įdomu. Pasaulyje, deja, yra labai daug blogos energijos. Lygiai taip, kaip moku jausti žmones (ar bent man taip atrodo), sugebu jausti ir tą blogą energiją aplink mane. Galbūt tokie žmonės, kaip aš, turi ją pravalyti. Tiesą sakant, nežinau. Kodėl turėčiau tai daryti, kodėl turėčiau stengtis už kitų gerovę? Nes juk kiekvienas žmogus privalo pats susikurti gerą aplinką. Bet mes negalime, nes trukdome vieni kitiems. Manau, mūsų pasaulyje paprasčiausiai yra per daug. Mes netelpam, nors yra pilna vietos. Mes grūdamės į mažus kampelius, urvelius, kaip pelės, nes mums iš prigimties reikalingos bendruomenės, o visą kitą laisvą teritoriją paliekame vabzdžiams, arba paukščiams... Tiems, kurie gali skraidyti laisvai ir pabėgti nuo kitų, kada tik užsigeidžia. Mes to negalime, mus visi varžo. Kartais, net patys save varžome, o vis tiek kaltiname aplinką... Kad ir kaip norėtume atsidurti tarp paukščių ar vabzdžių, mes negalime, nes paliktume tai, kas mums brangu ir be mūsų tai pražūtų. Dėl šios priežasties aš nenoriu įsipareigoti kam nors, ar labai prisirišti, nes žinau, kad negalėsiu palikti. Bėda tame, kad esu toks žmogus, kuris pats pražus, jei praras savo vidinę laisvę. Esu per daug savanaudė. Priežastis, dėl kurios keliaučiau į pragarą, jei tikėčiau jo egzistavimu. Bet aš netikiu, todėl žinau, kad nekeliausiu. 

Mano pats didžiausias noras dabar yra toks:

atsidurti ten, kur visada šiltas ir malonus oras, giedras dangus, lengvas vėjelis, kur nuostabi gamta, augmenija, daug gėlių, kurios kvepia. Noriu atsidurti pievoje su aukšta minkšta žole, išsitiesti ir gulėti joje visą amžinybę, kol saulė mano nejudantį kūną paverstų į pelenus. Ir tada pelenai palengva išsisklaidytų vėjyje, o siela pakiltų į naują, gražų gyvenimą, be visų skausmų ir liūdesio.

Štai ko aš trokštu. 

Bet aš visada trokštu neįmanomų dalykų.

Pelėda.

Neseniai išgirdau labai įdomią frazę apie tai, kas yra gyvenimas. Labai trumpai ir aiškiai:

Gyvenimas - tai drugelio svajonė.

Gražu, ar ne?

Pažiūrėjau filmą "Wuthering Heights" ir dar kartą supratau tiesą apie meilę. Kad ji tik skaudina ir atneša mirtį. Nebūtinai fizinę, mirtis dar gali būti ir dvasinė. Man patinka tokio stiliaus filmai, tokie tamsūs, niūrus, keliantys liūdesį. Jei filmas baigiasi gerai, su laiminga pabaiga, tai man yra pernelyg banalu ir filmo negalėčiau vertinti daugiau 7/10, nebent viskas iki pabaigos buvo per daug tobula, tada būtų 8/10. O Wuthering Heights (2009) įvertinau 10/10. Netobulas tas filmas, bet kadangi žiūrėdama jį, aš tarsi mačiau savęs dalį viskame, tai viskas paaiškinama. Juk būna taip, kai atrandame ką nors savo ir artimo kokiose nors mažose gyvenimo smulkmenose - filmuose, knygose, kituose žmonėse, gyvenimiškose situacijose... Ir tada mes nesąmoningai jaučiame prieraišumą, palankumą tiems dalykams. Na o aš, kai atrandu ką nors ypatingai artimo sau, negaliu paleisti ir ilgai negalvoti apie tai. Labai prieraiši esu prie tikrai brangių dalykų. 

Beje, tas filmas yra sukurtas pagal Emily Bronte knygą, kurią dabar pradėjau skaityti.

Vienintelis stimulas man gyventi gyvenimą toliau yra tas smalsumas, tikriausiai prigimtinis. Smalsu sužinoti, kas bus toliau. Nors ir žinau, kad skausmas niekada nepaliks manęs, jis visad bus šalia, kartais išeidamas, o kartais su trenksmu sugrįždamas. Bet nei vienas nėra nuo jo apsaugotas. Tikėtis galima tik to, kad jo būtų kuo mažiau. Nepaisant skausmo ir kitų blogų dalykų, yra ir begalė šaunių dalykų, iš kurių susideda gyvenimas. Man įdomu, kaip viskas bus, kai neliks kai kurių žmonių mano gyvenime, kai jie išeis... Ir nors tai vienas iš skausmų, bet vis tiek įdomu. Aš noriu tą patirti. Ką reiškia prarasti iš tikrųjų labai brangų žmogų ir žinoti, kad jo nebesusigrąžinsi, nes jo tiesiog nebėra. Jei gyvenimas būtų tik sėdėjimas tarp keturių sienų - tai žinoma, kad nebūtų niekas įdomu, bet juk gyvenime tiek daug visko... Kiek daug šalių reikia dar aplankyti - visa Skandinavija, ypač išsvajotoji Suomija, o tada trenktis į visai kitą pasaulio kraštą - Japoniją ir t.t. Kiek dar daug reikia sužinoti visko, perskaityti knygų, peržiūrėti filmų, sutikti įdomių žmonių, patirti įvairių mistinių įvykių... Juk visa tai vilioja, argi ne? Yra viltis, kad viskas, ko trokšti išsipildys. Bet jei iš tikrųjų negyvensi, tai neišsipildys, o mirties akimirką bus per vėlu gailėtis. Todėl reikia gyventi protingai, apgalvotai ir pagal savo norus. Labai svarbu siekti svajonių. Džiaugiuosi, kad dar egzistuoja nemažai žmonių, kurie tai kartoja kitiems ir juos įkvepia, net jei tie visiškai praradę bet kokias viltis. Kad būtum laimingas, reikia tik vieno pagrindinio dalyko - nenužudyti savęs iš vidaus. 

Klausausi lėto ir liūdnoko Jeff Buckley balso ir jaučiu, kad tuoj užmigsiu. Galvoju, kiek galima galvoti apie tą gyvenimo prasmę. Visų tų pamąstymų rezultatas toks pats, prieinu prie tų pačių išvadų. Koks tikslas pilstyti iš tuščio į kiaurą. Matyt, aš nebemoku savo minčių kaip reikiant užimti. Anksčiau buvau tikrų tikriausia svajotoja. Leisdavau sau svajoti, kurti savo mintyse įspūdingą pasaulį, kuriame aš būdavau princesė tarp įvairių kalbančių gyvūnėlių. Kiekvieną vakarą prieš užmigdama stengdavausi kaip nors papildyti savo pasaulį mintimis. O dabar tas pasaulis pasikeitęs, aš seniai nebe princesė ir kalbančių gyvūnėlių neliko. Atsirado tik pelėda, tyliai susigūžusi savo drevėje.

Bet "naujoji aš" turi savų pranašumų, kurie man visai prie širdies. Tik kartais aš taip baisiai pykstuosi su savimi... 

Šiandien nusipirkau daug šaunių dalykėlių, man to reikėjo... Pats pirkimo procesas nėra man labai malonus, nemėgstu nieko, kas susiję su pinigais. Žiauriai nemėgstu vien žodžio PINIGAI. Man tai toks nešvarus, nemalonus, gadinantis žmones reikalas... Nesvarbu, kad jie ir daro gerus dalykus, pvz.: kai žmonės aukoja vaikams, seneliams, gyvūnams. Bet visur kitur aš su jais matau tik neteisybę ir visus kitus bjaurius reiškinius. Neesmė. Esmė daiktuose, kai juos turiu saugiai padėtus savo namų lentynose, o ne parduotuvės. Tada nebegalvoju apie jų kainas ir apie tai, kad tų daiktų gamintojai mano dėka dar gavo "šlamančių" į savo kišenes... 

Žodžiu, nusipirkau: 

juodaisiais serbentais kvepiančią žvakę;

kelias mielas kojinių poras, vienos iš jų su mažomis pelėdomis, todėl iš karto pamačiusi pagriebiau;

daug juodo šokolado, nes esu jo fanatė;

migdolų riešutų;

keksiukų su miško uogų įdaru;

arbatos - mėtinės (žinoma) ir baltosios, arba vadinasi dar Baltas angelas ar kažkaip panašiai;

kelias gumytes, nes jos vis man dingsta, išsimėto ir vieną tokią su gražiu kaspinėliu, nors kaspinėlius ne taip jau mėgstu;

taip pat segtukų, "špilkų";

kelias knygutes paspręsti kryžiažodžių, viena iš jų su kažkokiais japoniškais kryžiažodžiais - reikės išbandyti, labai sudomino;

iš maisto dar pirkau Sprite, kakavos, gumos, Tic-Taco;

hairspray plaukams;

vieną sąsiuvinį langeliais, nes reikės.

Lyg ir viską išvardinau, o jei kažko nepaminėjau, tai smulkmenos.

Tai vat, gal kažkam buvo įdomu sužinoti, ką aš pirkinėju. Nors nemanau.

Ir man patiko, kad parduotuvėje tuo metu grojo Mikutavičius ir Biplan. Nes paskui eidama namo visą kelią sau mintyse dainavau: "Labas rytas, štai ir aš, aš vėl bandysiu būt kaip vakar, vėl bandysiu tau dainuot..."

Ech, mažai gerų dainų lietuviškų egzistuoja.

Pelėda.

Kaip viskas aplinkui knisa, nebeįmanoma tverti. Kodėl gyvenimas toks negailestingas? Norisi tik vieno iš dviejų: arba išnykstu aš, arba visi kiti. Gal aš išsiugdžiau tokią blogą savybę, kad nemoku pralaimėti, negaliu pakęsti pralaimėjimo jausmo, ypač kai kiti tai mato, nes jaučiu baisią gėdą. Manyje tūno tiek daug blogų emocijų, kurių neturiu kur padėti, kur išlieti. Aš esu tik daiktas, ant kurio kiti gali išlieti savo jausmus, sugeriu kitų jausmus kaip kokia kempinė, o pati savuosius gniaužiu savyje. Taigi manyje telpa ne tik mano, bet ir kitų blogos emocijos, kurios mane lėtai žudo. Dėl to ir jaučiu, kad einu iš proto. Kartais pati save pagaunu keistose padėtyse, suvokiu, kad gal iš šalies kažkam atrodyčiau kaip beprotė. Kuris mano vietoje nepalūžtų? Pakelkit ranką.

Dar visai neseniai buvau pasiryžus pasikeisti, tikėjau, kad reikalai pasitaisys, jei keisiu savo požiūrį ir mintis. Nežinau, kelintas čia kartas, kai taip pasiryžau, bet jis ir vėl nesėkmingas. Mano situacija tokia: jei žengiu žingsnį į priekį, tai vėliau žengiu du atgal. Vis grįžtu į tą pačią padėtį, kai nekenčiu savęs, kai trokštu išnykti. Tai nesibaigiantis prakeiksmas. Aš net susikūriau labai pozityvias savo gyvenimo taisykles, pagal kurias nusprendžiau gyventi ir kurį laiką man visai padėjo, bet štai nutiko bjaurus įvykis ir toks jausmas, kad tos taisyklės yra nieko vertos, nes vėl jaučiuosi kaip pats bjauriausias individas Visatoje. Net nustojau klausytis neigiamas emocijas keliančios muzikos. Dainų, kuriose dainuojama apie mirtį, liūdesį ir vienatvę. Į grotuvą įsirašiau The Beatles ir panašių "šviesiųjų" muzikos. Bet ir ji nepadeda, kad ir kaip pozityviai, gerai nuteikiančiai skambėtų. Ar aš jau tokia susigadinusi iš vidaus, kad neįmanoma pasitaisyti? Jei tik kas man galėtų atsakyti...

Gerai, pasiskundžiau savo tragiškai siaubingai nepavydėtinu gyvenimu. 

Visai neseniai pamėgau anime. Pradėjau žiūrėti nuo filmų, tokių kaip "Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje", "Haulo burtai: Keliaujanti pilis" (tai vienas nuostabiausių filmukų, dar atmenamų iš gilios vaikystės). Tada pradėjau žiūrėti serialus, legendinį "Death Note", "Hellsing"... Anksčiau pačio anime nesureikšminau, man buvo eiliniai spalvoti filmukai, "Pokemonai", o dar daug anksčiau "Dragon Ball Z"... Bet žiauriai juos mylėjau, kiekvieną dieną žiūrėdavau... Nors jie ir labai vaikiški, bet juos įdomu ir smagu žiūrėti. 

Dar labai pamėgau vakarais degiotis žvakes, vietoj lempų. Kažkaip pasidarė gaila, kai aš iki 2h nakties deginu šviesą, daug elektros sunaudoju... O prie žvakių daug jaukiau. Pirmą kartą žvakę uždegti pavyko iš kokio 15-to karto, kiek degtukų sulaužiau... Bet vėliau išmokau.

Pelėda.

Kartais keikiu save ir visą pasaulį nuoširdžiai, iš visų savo sielos gelmių. Kartais nustoju veikti, nebeklausau net muzikos, nes ši pradeda tik erzinti. Kartais aš tik guliu susirietus į kamuoliuką ir laukiu, kada ateis galas. Bet puikiai suprantu, jog jis toli. Tai mane tik dar labiau žeidžia. Tada tiesiog pavargstu ir nebegalvoju apie nieką. Galiausiai viską užglaisto atėjęs miegas - mano geriausias gelbėtojas. Taip būna. Ir bus visą gyvenimą.

Trečiadienis buvo gražiausia šios savaitės diena. Aš tikrai džiaugiausi, šypsojausi medžiams, giedram dangui, zylėms, kurios taip gražiai čiulbėjo. Netgi purvino žvyrkelio duobėje nusistovėjęs vanduo buvo toks mėlynas, šviesus ir tyras, tarsi Adrijos jūra Kroatijoje. Tą dieną važiuodama namo specialiai išlipau kitoje stotelėje, kad galėčiau ilgiau paeiti link namų. Deja, grįžusi vis tiek turėjau valyti purvu aplipusius kerzus.

Pasimatavau savo odinę striukę. Visai neblogai atrodo, bet su uniforminiu švarku nepatogu. Ir toliau nešiosiu ilgą, juodą paltuką. Su odinėmis kelnėmis nebeeinu į mokyklą, gal pataupysiu jas kokioms nors geresnėms vietoms, kuriose lankysiuosi.

__________________________________________________________________________

Yra labai daug priežasčių, dėl ko aš kartais pradedu savęs nekęsti. Kai kurios yra labai kvailos, ir aš suprantu, kad kvailai galvoju. Bet negaliu nugalėti savo tų kvailų įsitikinimų. Aš graužiuosi dėl tokių dalykų, dėl kurių net nesu kalta. Bet vis tiek jaučiu kaltę, nors ir nepriklauso situacija nuo manęs. Konkrečiais atvejais gal nekalbėsiu, jie per daug asmeniški. Bet yra ir tokių dalykų, dėl kurių pagrįstai jaučiu kaltę. Nesu aš šventa, kaip kažkada sakiau. Gal buvau. Kai buvau labai mažas vaikas. Bet viskas labai greitai pasikeitė. Per greitai užaugau. Užaugusi pradėjau daryti klaidas. Tų klaidų padariniai dabar jaučiasi. Visą laiką jaučiasi. Tie padariniai gadina mano gyvenimą. Jie trukdo man būti laimingai. Nes negaliu užmiršti. Gal esu per daug jautrus žmogus, daug ką giliai imu į širdį ir laikau savyje. Esu labai dramatiška. Žiūriu į pasaulį, kaip į dramą, tragikomediją. Tragikomedija - pats taikliausias gyvenimo apibūdinimas. Nes jis tragiškas, tačiau turi daugybę komedijinių situacijų. Tuo jis žavingas. O kiekvienas žmogus yra gyvenantis, kvėpuojantis meno kūrinys...

Ech, čia dar jaunas Billy Idol... 

Ir sena, bet nemirštanti jo daina.

Pelėda.

Papasakosiu ką nors iš savo kasdienybės. Apie tokius smulkius, nereikšmingus reiškinius, kurių niekas nepastebi ir apie kuriuos niekas nekalba. Suskirstysiu faktais:

• mano kambarys po sutvarkymo tokiu išlieka daugiausiai 2-3 dienas;
• mano šuo, kuriam galima lipti į lovą, nes jis ten miega, pastoviai prineša visokių maisto likučių ir šiukšlių, taigi man smagu miegoti...
• kas dieną naudoju spuogų maskavimo priemonę ir tušą - daugiau nieko iš kosmetikos;
• į mokyklą vaikštau su odinėmis kelnėmis prie uniforminio švarko. Žinau, keista;
• mano plaukai natūraliai garbanojasi, todėl atrodo labai netvarkingai ir tai mane knisa, todėl pradėjau naudoti tiesintoją ir dabar jaučiuosi daug geriau;
• negaliu išeiti iš namų be ausinių, klausau muzikos kada tik įmanoma;
• jei gatvėje pamatau paukščius, visada juos stebiu. Jei tik išgirstu - ieškau akimis;
• kai stotelėje laukiu autobuso, beveik visada kas nors ateina ir klausia manęs, kada atvažiuos tas ar anas autobusas ir pan.
• negaliu gyventi be šokolado: jei kelias dienas iš eilės jo negaunu, būna blogai...
• kiekvieną mielą dieną galvoju apie gyvenimo prasmę ir nenuilstamai jos ieškau.

Never seen the light, I don't know where to escape 
From that fear of impending hell 
Now I've seen the light, my soul laid bare 

To forsake that fear of impending hell

Pelėda.

Gyvenimas žudo.

Man regis, daugelis dar neprabudę iš šios keistos žiemos miego. Miegokit, visi mielieji lokiai. Na, o mane, pelėdą, kuri turėtų miegoti dieną ir kurios neturėtų ryte pažadinti kitų paukščių balsai, šį rytą prabudino tarsi vieversiai už mano kambario lango. Kambaryje pro užuolaidas stengėsi įsiskverbti saulės šviesa ir paglostyti mano užmerktas akis, bet jai nepavyko. Nepavyko manęs sudeginti. Ir pagalvojau, kad staiga atsikėliau vieną gražų pavasario rytą. Tačiau atitraukusi užuolaidas ir pažvelgusi į lauką supratau, kad tai dar ne jis... Dangus buvo apsiniaukęs, saulei sunkiai sekėsi kovoti su debesimis. Vėjas stiprus ir šaltas, paukščių balsai dingę... Gal vieversiai man tik pasivaideno.

Klausau dramatiško Dream Theater skambesio ir galvoju, kad tai tobula grupė, nes neturi nei vienos blogos dainos. Nei vienos, į kurią nebūta įdėta daugybė jausmų ir daugybė valandų darbo. Širdis nekraujuoja klausant jų skambesio, bet ji kažkaip keistai nerimsta ir žudo mane kitais būdais. Ausys - tai tik priemonė patekti muzikai į mano sielą ir širdį. O iš tikrųjų klausausi aš jos tik visa savo širdies esybe. Aišku, tik tada, kai tikrai noriu ją įsileisti, kai leidžiu jai mane valdyti... Kada nors pabandysiu padaryti trumpą kokio nors albumo apžvalgą. Puikus pasirinkimas kad ir tas pats albumas, kurio klausau dabar. Tai Dream Theater - A Dramatic Turn Of Events (2011). Nes yra ką aptarti. Labai daug instrumentų, ilgos dainos, įspūdingas vokalas ir t.t. Man patinka, kai yra daug detalių ir yra ką analizuoti.

Kažkaip, mano muzikinis skonis per paskutiniuosius kelis mėnesius, buvo labai pasikeitęs. Tiksliau, jis kažkaip susimaišė, tapo labai neapibrėžtas. Ir dabar atliksiu sau labai sudėtingą užduotį, pabandysiu sudaryti sąrašą grupių, kurias labiausiai mėgstu/daugiausiai klausau:

1. Visada ir per amžius - HIM. Nes Heartagrama yra mano pačios širdies dalis.

2. Hmm.. gal Paradise Lost, nes supratau, kad tai labai artima grupė man savo stiliumi ir dar negirdėjau nei vienos dainos, kuri nepatiktų.

3. Dar neįsimylėjau mirtinai, bet negaliu į žemesnę vietą kelti šių genijų - Dream Theater.

4. Black Sabbath, nes BS yra BS. Šventas reikalas. Niekada neišmesiu iš mėgstamiausių sąrašo.

5. Gal My Dying Bride. Jie unikalūs, nei vienoj dainoj neįmanoma įžvelgt jokio komercijos krislelio ir jų muzika, tam tikrai nuotaikai esant, pakelia iki nežinau ko...

Taigi, apibendrinant: gotika, sumišusi su heaviu ir progresyvumu. Tobula. Visi mano mėgstamiausi žanrai yra. Vadinasi, viskas tvarkoj.

____________________________________________________________________________

Apskritai, truputi liūdna. Bet ką aš sakau, man visada viskas liūdna. Bet stengiuosi mėgautis gražiomis gyvenimo akimirkomis ir ypatingai gražiu pasauliu. Kažkaip negalvoju apie tai, kas man nesiseka, nes nesiseka man beveik viskas. Ignoruoju tai, kas veda į neviltį. Norėčiau pafilosofuoti apie juodos ir baltos harmoniją, bet jau pati nebežinau, ką kalbu... Geriau einu pailsėti. Jei tik pavyks užmigti. Nes mintys, kai niekuo neužimtos, vis lėtai žudo mane. Galbūt vėl pasinersiu į savo juodąją poeziją...

Pelėda.

Pirmieji cupcakes/banali diena.

Šiandien yra viena iš banaliausių ir komerciškiausių dienų metuose. Džiaugiuosi, kad ten, kur aš gyvenu, to banalumo nesijaučia. Kiek pamenu, niekada nesijautė, niekas nepasikeitė. Labai juokingais būdais minėdavau šią dieną, vienintelė jaučiau entuziazmą, bet dabar kažkaip tas išnyko. Vis dėlto, labai puiki proga pasitaikė savo gyvenime išbandyti kai ką naujo. Taigi, paminėjau šią dieną labai neblogu būdu: pirmą kartą iškepiau keksiukų. Ir nors tikėjausi, kad jie nesigaus pirmą kartą, bet gavosi visai neblogai. Nei vienas, kas ragavo, jokios kritikos neišsakė, tačiau man asmeniškai jie atrodė sausoki (gal dėl to, kad tuo metu norėjau gerti) ir labai trūko kremo ant viršūnėlių, kurio nepavyko pagaminti dėl produktų stygiaus. 

Jie šiaip su juodu šokoladu, bet atrodo labai jau šviesūs...

Tai vot. Čia tikrai mano nuotraukos.

_______________________________________________________________

Kažkaip jaučiuosi labai mieguista. Bežiūrėdama savo prenumeruojamų kanalų video, užguliau ant stalo, nes vienas video truko apie 30 min. ir vos vos neužmigau... Vis dar nepavyksta pradėti laikytis tam tikro griežtesnio režimo ir eiti miegoti laiku.

Pastaruoju metu man pradėjo patikti klausytis Hole dainų. Iš tikrųjų paskutinysis šios grupės albumas "Nobody's Daughter" yra labai neprastas. Drįsčiau sakyti, kad geriausias, nors ir nesu girdėjusi visų dainų bei albumų. Tačiau šiame kažkas jaučiasi. Man atrodo, jaučiasi didelis moteriškumas ir branda, kurie kartu sudaro stiprų efektą. Čia gal ne muzikalia, bet psichologine prasme. Kas nežino, kas per žmogus yra Courtney Love, tas nesupras, ką aš noriu pasakyti. Bet anyway, šis įrašas ne apie tai. Apie Courtney norėčiau pakalbėti atskirai kada nors, taigi galiu beveik prižadėti, kad bus įrašas ir apie tai.

Tradicija klausytis šios dainos šią dieną...

Pelėda.

The Damned I

Tamsa apgaubė visą žemės paviršių, kuriuo taip sunkiai slinko jos pėdos. Pakilo stiprus vėjas, išdarkė jos plaukus. Ji nenorėjo grįžti, ji norėjo eiti toliau. Šaltis, vėjas ir gili tamsa tapo jos namais. Staiga žaibas perskrodė neįžvelgiamai juodą dangų ir nuskambėjo agresyvus griausmas. Tą trumpą akimirką, kai blyksnis apšvietė viską, pasimatė kraupūs medžių šešėliai, kurie judėjo pagal vėjo šokio ritmą. O tada ir vėl viskas paskendo tamsoje. Pradėjo lyti. Ir angelų ašaros nuriedėjo jos skruostais.

Lietus buvo palaistęs sausą žemę, o rožių žiedai iš jos Edeno sodo pasidengę krištoliniais lašeliais. Žiedų aromatas kuteno jos nosies šnerves, ji priėjo arčiau ir pauostė savo mylimiausią žiedą, kurį jai pasodino Jis. Kiek daug jai priminė tik vienas įkvėpimas. Kol skausmas kiaurai neperėjo per krūtinę, atsitraukė. Bet buvo per vėlu, prisiminimai jau badė sielą, kaip tos rožės spygliai. Ji stovėjo, nuleidusi akis į drėgną žemę ir galvojo, kaip išnykti. Nežinia kelintą kartą galvojo, tačiau tai nedavė rezultatų, - tik vieną ką suteikė, tai begalinį liūdesį. Edeno sode buvo dingę visi paukščiai. Jie vieninteliai mokėjo praskaidrinti nuotaiką ir įžiebti šypseną veide. Bet audra negailestinga - išbaidė visą gyvastį, paukščiai pasitraukė į kitą pasaulį, tokį, kuriame visada šviesu. Ji labiau už viską norėjo patekti į tokią vietą, tačiau ji neturėjo sparnų. Nemokėjo skristi. Tik mokėjo svajoti. Tačiau svajonės ją privedė prie naivaus tikėjimo. O naivus tikėjimas privedė prie nuopuolio. Kai nebelieka nieko, tik laukti pabaigos, tikėjimas atrodo saugiausias prieglobstis.

Jis jai buvo viskas. Jos gyvenimo šviesa, jos antroji dalis, antra širdies pusė, bet ją išplėšė iš jos krūtinės ir palaidojo kartu su jo kūnu. Dalis jos jau palaidota, guli karste šalia Jo, giliai žemėje, kuria ji dar leisgyvė vaikšto. Ji jau pavargo kovoti ir kentėti, beviltiškai laukia savo eilės. Laukia savo laiko. Nes ji žino paslaptį, kurią Jo dvasia vieną naktį pašnabždėjo į ausį. Ji žino kas nutiks, jei užbaigs savo dalią anksčiau nei jai yra skirta...

Pelėda.

Black roses came from Abbadon...

OK, aš jau kažkaip pati pradėjau jausti, kaip nuvažiavau į lankas, tai ką jau kalbėti apie kitus žmones, kurie mane stebi. Ką turiu omeny? Tiesiog tapau labai nuobodi. Užmigau, išskridau, paskendau, nukritau... Bet nemiriau. Manau, laikas pagalvoti apie ką nors šviesesnio ir daaaug įdomesnio.

Visų pirma tai, god-damn-it... Ką tik YouTube (kažkelintą kartą) perklausiau naujausią Sabbath'ų albumą ir tada pastebėjau, kad jis turi virš 1 000 000 mln. peržiūrų. Nustebino. Aišku, vertas jis mažų mažiausiai tiek... 

Po truputi artėjant mano gimtadieniui, pradedu galvoti, ką čia įdomaus sugalvojus ta proga. Reikia neleisti pinigų visokiems niekams ir pasilikti juos dovanai sau. Nes paprastai per gimtadienius gaunama įvairaus nereikalingo šlamšto, o ne to, ko tikrai trokštama. Na, o jei jūs visada gaunate to, ko norite ar net daugiau, tuomet jums labai pasisekė - turite nuostabių žmonių aplinkui. Žodžiu, kaip ir kiekvienais metais, nusipirksiu sau kokią nors dovanėlę, kad ir menkutę. Kitaip sakant, kompensuosiu kitų padarytą žalą morališkai ir materialiai.

Kai pagalvoji, sunku patikėti, kad man bus jau TIEK metų. Kartais visai nesijaučiu "verta" turėti tiek metų. Nes kartais dar jaučiuosi labai maža ir pažeidžiama, per mažai išprususi ir nepakankamai protinga. Bent jau žinau tiek, kad savo dvasiniu lygiu, jei galima taip pavadinti, esu už daugelį vyresnių žmonių pranašesnė. Tai vienintelis faktorius, į kurį atsižvelgiant įmanoma patikėti mano amžiumi. Bet tik man vienai. Nes niekas, išskyrus mane, negalėtų pasakyti, koks tas mano dvasinis lygis yra.

Sugalvojau pasidaryti sąrašą norimų daiktų (arba tiesiog šlamšto, kurio man iš tikrųjų nereikia, tačiau neišvengiamai noriu juo patenkinti savo žmogišką tuštybę):

• "galaxy" nagų lakas. Tikrai tokio norėčiau, nes man labai patinka spalvos, bet rasti tobulą tokį yra misija neįmanoma, o darytis paint'ą su keliais nagų lakais tingėčiau;
•  seniai trokštamas ir dar labiau neįmanomas dalykas - tai Ozzy Osbourne akiniai. Taip, būtent Jo akiniai. Būtent nuplėšti nuo Jo akių! Šiaip juokauju... Noriu bent panašių;
• kalbant apie mano dievukus ir jų stuff'ą, tai dar norėčiau neseniai išleistų Sabbath'ų converse'ų, kurių niekada neįpirkčiau... bet jie nesveiki, tad aš tik varvinsiu seilę žiūrėdama į nuotrauką internete... 
• aišku, tiesiog žvėriškai noriu originalių(!) HIM, BS ir dar kelių kitų mėgstamiausių grupių marškinėlių. Nes kaip įmanoma nenorėti, kai iki mirties įsimyli tuos savo dievukus;
• man labai LABAI reikėtų turėti Edgaro Alano Po poemų rinkinį, nes žinau, kad man tiesiog reikia to. Išgyvenimui;
• savo meniniams gabumas tobulinti, reikėtų įsigyti molbertą su visais dažais ir visais įmanomais priedais. Tik būtų klausimas, kur tokį griozdą statyti...

Vienu žodžiu, su savo fantazija ir "būtinais" daiktais aš čia prirašysiu milijonus puslapių...

Galvoju, kaip atrasti savo tikrąją stilių, savo gyvenimo būdą. Manau, prievarta tai sunkiai įmanoma padaryti, nebent įtikini save. Bet iš tikro reikia laiko, kad suprasti, kas labiausiai linksta prie širdies. Kaip aš suprantu gyvenimo būdą? Manau, kad man gyvenimo būdas yra tiesiog... rokas. Nes aš tarsi gyvenu pagal jį, tarsi klausydama jo priimu sprendimus, klausydama jo kartais liūdžiu, o kartais šypsausi... Rokas man - tai ne tik muzikos stilius. Tai prasmė, ne viso gyvenimo, bet kažkokios svarbios gyvenimo dalies prasmė, kuri niekada nemiršta, nesikeičia. Rokas daro man gerą, teigiamą įtaką, ir dėl to jis daro mane pačią geresne asmenybe. Roko intelektualumas, jo diktuojamos idėjos ir net mados (kalbant apie stiliaus išreiškimą drabužiais, aksesuarais) iš tikrųjų įtakoja mano veiksmus, mano mintis beveik visose gyvenimo situacijose. Tai kodėl gi negalėčiau to vadinti gyvenimo būdu? 

Kalbant apie kitus žmones ir tai, kaip aš manau, kad jie supranta gyvenimo būdą, tai galvoju įvairiai. Vieni tiesiog taip ir nesuvokia iki galo, kas tai yra, o kiti į tai labai rimtai žiūri. Suprantu, kad priklausymas įvairioms neformalų grupėms, subkultūroms, kurios išskiria juos iš pilkosios masės žmonių, suteikia tam tikras savotiškas privilegijas BŪTI kitokiems ir nebūti suinteresuotiems domėtis įprastu visuomeniniu gyvenimu. Paprasčiausiai tai jiems atleidžiama, tai jiems nereikalinga. Būti gotu, būti emo, skinhead'u ar metalhead'u ir pan. irgi galima būtų suprasti kaip gyvenimo būdą, nes visos tos subkultūros turi savas idėjas, savus požiūrius į gyvenimą. Ir būtent pagal tai žmonės, turėdami laisvą valią, pasirenka, kurios idėjos yra arčiau jų mąstymo, įsitikinimų. Tarkim, man labai artimos gotų subkultūros idėjos, tačiau ne visi jų stiliaus aspektai yra man tokie priimtini ir dėl to negalėčiau būti ta tikra gote. Galėčiau save taip vadinti, bet tai būtų farsas ir šiais laikais tokių atvejų labai daug tarp paauglių. Tai yra faktas, kad kai kurios ir praktiškai visos subkultūros šiais laikais yra labai iškreiptos, "išėjusios" iš savo esmės ir praradusios vertę, nes žmonės tai pavertė kažkuo nešvariu, kažkuo suterštu ir privertė kitus žmones žiūrėti į jas neigiamai, diskriminuoti jų atstovus, nepripažinti visuomenėje, atstumti... Kiek daug pasaulyje dabar gyvena paauglių, kurie yra nesuprasti, atstumti tik dėl to, kad turi kitokį, gal daug įdomesnį už stereotipinį, požiūrį į viską... Tai gali pražudyti žmogų arba jis gali tapti gyvu lavonu, arba susivienodinti su kitais iš tos nevilties, kad jie taip ir liks nesuprasti iki pat mirties... Kiek daug žmonių bijo parodyti, ką iš tikrųjų mąsto ir jaučia. Būna, suauga tie paaugliai, juose žūsta ta jauna, kupina energijos ir idėjų aistros kibirkštis ir jie tiesiog miršta iš vidaus. Tai baisiai liūdna... Labai blogai, kad taip nutinka ir dar blogiau, kai negali nieko pakeisti. 

But, you know, shit happens... 

Dar nebaigiau... Dar pakalbėsiu apie mintis ir jausmus, apie kuriuos kalbėti, nors ir sunkiausia, bet įdomiausia. Nelengva šiuos dalykus suprasti, ypač kai kas nors kitas tau bando paaiškinti. Nes visi galvoja, ir visi jaučia skirtingus dalykus. Visi turi skirtingas akis, neįmanoma rasti pasaulyje identiškų akių porų (matyt, išskyrus dvynius, nes pas juos ten viskas vienodai būna..). Ir tomis akimis visi skirtingai žvelgia į pasaulį, mato jį skirtingomis spalvomis. Tu neturi jokios galios pakeisti kito žmogaus įsitikinimų, nebent tas žmogus labai silpnas. Tikros žmonių prigimties pakeisti neįmanoma. Daugelis laikosi savo, net jei ir viešai pasisako kitaip, nes visi moka meluoti. Bet giliai viduje tas pirminis įsitikinimas, kažkada atėjęs į galvą ir toliau kirba, nepalieka ramybėj. Nes jis atrodo kaip pati tikriausia tiesa. Tavo tiesa. 

Netikrumo jausmas. Kas mokėtų paaiškinti netikrumo jausmą? Iš viso, jausmai neturėtų būti aiškinami. Jausmams nereikalingas mokslinis teorinis įrėminimas. Bandyti išsakyti juos žodžiais - argi tai tik ne laiko gaišimas? Vis dėlto, jei nori juos suprasti, jei jie neduoda ramybės, tada teks knistis. Lygiai taip pat, kaip knisiesi padėvėtų drabužių parduotuvėje, kai nori surasti ką nors, kas tau tiktų. Tik įvairiose reikšmėse knistis reikia atsargiai, nes gali rimtai įsiknisti, ir nebeišsiknisti. Turiu omeny tokį atveją, kai žmogus siekia žinoti kuo daugiau, nori suprasti ir mokėti paaiškinti visas menkiausias gyvenimo detales, ir ne bet kaip, o logiškai. Kaip manote, kas tada nutinka? Žmogus paprasčiausiai pasiklysta. Pasimeta savo ieškojimuose. Klausimams nėra ribų - atsakai į vieną, atsiranda kitas. O būna taip, kad jų atsiranda tiek, kad nebespėji atsakinėti ir tada nebežinai, kuris atsakymas kuriam priklauso. Kaip kai kas man vieną kartą sakė, reikia kuo mažiau žinoti - tada būsi laimingesnis. Ir tai tikra tiesa. Bet pavyzdžiui man jau per vėlu, nes pradėjus aiškintis viską, kas man įdomu, nebegaliu sustoti. Nebegaliu sugrįžti atgal, negaliu iš atminties ištrinti to, ką jau žinau. Kyla noras, nesveikas siekis viską desperatiškai aiškintis, viskuo domėtis, tačiau visą laiką virš galvos tarsi kybo ta mintis, jog tu nespėsi, neužteks viso gyvenimo tam, ko labiausiai nori iš to gyvenimo. Tada tas informacijos siekis tampa tarsi savotišku laiko gaišimu. Geriau domėtis tuo, kas iš tikrųjų yra reikalinga ir tik tuo, kas svarbu tau pačiam. O kitais dalykais tegul domisi kiti asmenys. Nereikia stengtis rasti bendros kalbos su visais, nes tas paprasčiausiai nebūtina...

O tas netikrumo jausmas, man atrodo, kyla tą akimirką, kai pajunti gyvenimo laikinumą ir trapumą. Bent jau aš galiu pasakyti, kad apima jausmas, tarsi būtum vienas žmogus planetoje, labai vienišas, apima kažkokia neviltis. Tačiau netikrumo pojūčiai paprastai trunka tik tas kelias akimirkas. Vėliau randi veiklos, randi kuo užimti smegenis ir vėl nebegalvoji apie jokias gyvenimo prasmes kuriam laikui. Iki sekančio, kankinančio karto...

Pelėda (*v*)

To writhe in pain

Anksčiau ar vėliau ateina supratimas į galvą apie kiekvieną reiškinį, kurį patyrei savo gyvenimo metu. Per tą nušvitimą, per tą paskutiniąją gyvenimo akimirką kai prieš akis praeina visi svarbiausi gyvenimo momentai - tai vėliausiai kada Tiesa gali mus aplankyti. Geriau sulaukti jos anksčiau ir stengtis nugyventi kuo geriau, teisingiau. Bet visi daro klaidas. Jos neišvengiamos ir reikalingos. Tik vieni iš jų mokosi, o kiti niekada nenustoja tų pačių kartoti. Aš manau, kad žmonės kiekvieną dieną daro mažas klaidas ir jų nepastebi. Kai žmogus nesimoko iš savo klaidų, tada kam jos gali būti reikalingos? Vis tik, jos visada ką nors suteikia...

Kai stovi ant žemės paviršiaus tik todėl, kad nesusmuktum. 

Kai kvėpuoji tik todėl, kad taip veikia tavo biologinis mechanizmas. 

Kai eini į priekį tik tam, kad negrįžtum atgal, į tamsiausią praeitį iš kurios atėjai. 

Kai šypsaisi ir juokiesi tik tam, kad nepalūžtum iš vidinės savidestrukcijos.

Visa tai yra privalomi dalykai, kuriuos darai, kai esi netoli tamsiausios bedugnės, tačiau nenori taip lengvai jai pasiduoti. Kai vis dar jauti giliai savyje norą kovoti, tai reiškia gerą ženklą. Jei patiri daug silpnumo akimirkų, gauni imunitetą joms. Svarbiausia yra nepasiduoti kovoti. Niekada.

"Skausmas būna mielas

Saugok savo sielą..."

Šios eilutės iš Foje dainos man primena mano mintis apie tą jausmą, kurį galbūt jaučia labai retas. Labai sunku pasakyti, ar iš viso kažkas tai jaučia, bet jei jaučiu aš, tai turiu vilties, kad nesu vienintelis toks žmogus... Spėju tikrai kas nors jaučia, tiesiog dar nesu sutikusi žmogaus, kuriam galėčiau tą jausmą priskirti... Trumpai pasakius, tą jausmą pavadinčiau... negalėjimu gyventi be skausmo arba skausmo malonumu. Bet turiu omeny ne fizinį, o dvasinį skausmą. Kartais būna, kad užeina silpnumo akimirka ir norisi, kad ji kuo ilgiau užtruktų, o kai baigiasi, būna truputi gaila. Gali būti, kad tas jausmas yra todėl, kad po tos silpnumo akimirkos jautiesi, tarsi nebūtum išpešęs visko iš jos, tarsi būtum kažko nepabaigęs, nesugalvojęs, kas galėtų pakeisti tą situaciją, kad kitą kartą ji būtų kitokia arba iš viso nebesikartotų... Tiesiog norisi, kad kas nors nutiktų. Yra laukimas, tarsi kokio netikėtumo iš dangaus. Nušvitimo.

Pelėda. O,O