Anksčiau ar vėliau ateina supratimas į galvą apie kiekvieną reiškinį, kurį patyrei savo gyvenimo metu. Per tą nušvitimą, per tą paskutiniąją gyvenimo akimirką kai prieš akis praeina visi svarbiausi gyvenimo momentai - tai vėliausiai kada Tiesa gali mus aplankyti. Geriau sulaukti jos anksčiau ir stengtis nugyventi kuo geriau, teisingiau. Bet visi daro klaidas. Jos neišvengiamos ir reikalingos. Tik vieni iš jų mokosi, o kiti niekada nenustoja tų pačių kartoti. Aš manau, kad žmonės kiekvieną dieną daro mažas klaidas ir jų nepastebi. Kai žmogus nesimoko iš savo klaidų, tada kam jos gali būti reikalingos? Vis tik, jos visada ką nors suteikia...
Kai stovi ant žemės paviršiaus tik todėl, kad nesusmuktum.
Kai kvėpuoji tik todėl, kad taip veikia tavo biologinis mechanizmas.
Kai eini į priekį tik tam, kad negrįžtum atgal, į tamsiausią praeitį iš kurios atėjai.
Kai šypsaisi ir juokiesi tik tam, kad nepalūžtum iš vidinės savidestrukcijos.
Visa tai yra privalomi dalykai, kuriuos darai, kai esi netoli tamsiausios bedugnės, tačiau nenori taip lengvai jai pasiduoti. Kai vis dar jauti giliai savyje norą kovoti, tai reiškia gerą ženklą. Jei patiri daug silpnumo akimirkų, gauni imunitetą joms. Svarbiausia yra nepasiduoti kovoti. Niekada.
"Skausmas būna mielas
Saugok savo sielą..."
Šios eilutės iš Foje dainos man primena mano mintis apie tą jausmą, kurį galbūt jaučia labai retas. Labai sunku pasakyti, ar iš viso kažkas tai jaučia, bet jei jaučiu aš, tai turiu vilties, kad nesu vienintelis toks žmogus... Spėju tikrai kas nors jaučia, tiesiog dar nesu sutikusi žmogaus, kuriam galėčiau tą jausmą priskirti... Trumpai pasakius, tą jausmą pavadinčiau... negalėjimu gyventi be skausmo arba skausmo malonumu. Bet turiu omeny ne fizinį, o dvasinį skausmą. Kartais būna, kad užeina silpnumo akimirka ir norisi, kad ji kuo ilgiau užtruktų, o kai baigiasi, būna truputi gaila. Gali būti, kad tas jausmas yra todėl, kad po tos silpnumo akimirkos jautiesi, tarsi nebūtum išpešęs visko iš jos, tarsi būtum kažko nepabaigęs, nesugalvojęs, kas galėtų pakeisti tą situaciją, kad kitą kartą ji būtų kitokia arba iš viso nebesikartotų... Tiesiog norisi, kad kas nors nutiktų. Yra laukimas, tarsi kokio netikėtumo iš dangaus. Nušvitimo.
Pelėda. O,O
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą