Neseniai išgirdau labai įdomią frazę apie tai, kas yra gyvenimas. Labai trumpai ir aiškiai:

Gyvenimas - tai drugelio svajonė.

Gražu, ar ne?

Pažiūrėjau filmą "Wuthering Heights" ir dar kartą supratau tiesą apie meilę. Kad ji tik skaudina ir atneša mirtį. Nebūtinai fizinę, mirtis dar gali būti ir dvasinė. Man patinka tokio stiliaus filmai, tokie tamsūs, niūrus, keliantys liūdesį. Jei filmas baigiasi gerai, su laiminga pabaiga, tai man yra pernelyg banalu ir filmo negalėčiau vertinti daugiau 7/10, nebent viskas iki pabaigos buvo per daug tobula, tada būtų 8/10. O Wuthering Heights (2009) įvertinau 10/10. Netobulas tas filmas, bet kadangi žiūrėdama jį, aš tarsi mačiau savęs dalį viskame, tai viskas paaiškinama. Juk būna taip, kai atrandame ką nors savo ir artimo kokiose nors mažose gyvenimo smulkmenose - filmuose, knygose, kituose žmonėse, gyvenimiškose situacijose... Ir tada mes nesąmoningai jaučiame prieraišumą, palankumą tiems dalykams. Na o aš, kai atrandu ką nors ypatingai artimo sau, negaliu paleisti ir ilgai negalvoti apie tai. Labai prieraiši esu prie tikrai brangių dalykų. 

Beje, tas filmas yra sukurtas pagal Emily Bronte knygą, kurią dabar pradėjau skaityti.

Vienintelis stimulas man gyventi gyvenimą toliau yra tas smalsumas, tikriausiai prigimtinis. Smalsu sužinoti, kas bus toliau. Nors ir žinau, kad skausmas niekada nepaliks manęs, jis visad bus šalia, kartais išeidamas, o kartais su trenksmu sugrįždamas. Bet nei vienas nėra nuo jo apsaugotas. Tikėtis galima tik to, kad jo būtų kuo mažiau. Nepaisant skausmo ir kitų blogų dalykų, yra ir begalė šaunių dalykų, iš kurių susideda gyvenimas. Man įdomu, kaip viskas bus, kai neliks kai kurių žmonių mano gyvenime, kai jie išeis... Ir nors tai vienas iš skausmų, bet vis tiek įdomu. Aš noriu tą patirti. Ką reiškia prarasti iš tikrųjų labai brangų žmogų ir žinoti, kad jo nebesusigrąžinsi, nes jo tiesiog nebėra. Jei gyvenimas būtų tik sėdėjimas tarp keturių sienų - tai žinoma, kad nebūtų niekas įdomu, bet juk gyvenime tiek daug visko... Kiek daug šalių reikia dar aplankyti - visa Skandinavija, ypač išsvajotoji Suomija, o tada trenktis į visai kitą pasaulio kraštą - Japoniją ir t.t. Kiek dar daug reikia sužinoti visko, perskaityti knygų, peržiūrėti filmų, sutikti įdomių žmonių, patirti įvairių mistinių įvykių... Juk visa tai vilioja, argi ne? Yra viltis, kad viskas, ko trokšti išsipildys. Bet jei iš tikrųjų negyvensi, tai neišsipildys, o mirties akimirką bus per vėlu gailėtis. Todėl reikia gyventi protingai, apgalvotai ir pagal savo norus. Labai svarbu siekti svajonių. Džiaugiuosi, kad dar egzistuoja nemažai žmonių, kurie tai kartoja kitiems ir juos įkvepia, net jei tie visiškai praradę bet kokias viltis. Kad būtum laimingas, reikia tik vieno pagrindinio dalyko - nenužudyti savęs iš vidaus. 

Klausausi lėto ir liūdnoko Jeff Buckley balso ir jaučiu, kad tuoj užmigsiu. Galvoju, kiek galima galvoti apie tą gyvenimo prasmę. Visų tų pamąstymų rezultatas toks pats, prieinu prie tų pačių išvadų. Koks tikslas pilstyti iš tuščio į kiaurą. Matyt, aš nebemoku savo minčių kaip reikiant užimti. Anksčiau buvau tikrų tikriausia svajotoja. Leisdavau sau svajoti, kurti savo mintyse įspūdingą pasaulį, kuriame aš būdavau princesė tarp įvairių kalbančių gyvūnėlių. Kiekvieną vakarą prieš užmigdama stengdavausi kaip nors papildyti savo pasaulį mintimis. O dabar tas pasaulis pasikeitęs, aš seniai nebe princesė ir kalbančių gyvūnėlių neliko. Atsirado tik pelėda, tyliai susigūžusi savo drevėje.

Bet "naujoji aš" turi savų pranašumų, kurie man visai prie širdies. Tik kartais aš taip baisiai pykstuosi su savimi... 

Šiandien nusipirkau daug šaunių dalykėlių, man to reikėjo... Pats pirkimo procesas nėra man labai malonus, nemėgstu nieko, kas susiję su pinigais. Žiauriai nemėgstu vien žodžio PINIGAI. Man tai toks nešvarus, nemalonus, gadinantis žmones reikalas... Nesvarbu, kad jie ir daro gerus dalykus, pvz.: kai žmonės aukoja vaikams, seneliams, gyvūnams. Bet visur kitur aš su jais matau tik neteisybę ir visus kitus bjaurius reiškinius. Neesmė. Esmė daiktuose, kai juos turiu saugiai padėtus savo namų lentynose, o ne parduotuvės. Tada nebegalvoju apie jų kainas ir apie tai, kad tų daiktų gamintojai mano dėka dar gavo "šlamančių" į savo kišenes... 

Žodžiu, nusipirkau: 

juodaisiais serbentais kvepiančią žvakę;

kelias mielas kojinių poras, vienos iš jų su mažomis pelėdomis, todėl iš karto pamačiusi pagriebiau;

daug juodo šokolado, nes esu jo fanatė;

migdolų riešutų;

keksiukų su miško uogų įdaru;

arbatos - mėtinės (žinoma) ir baltosios, arba vadinasi dar Baltas angelas ar kažkaip panašiai;

kelias gumytes, nes jos vis man dingsta, išsimėto ir vieną tokią su gražiu kaspinėliu, nors kaspinėlius ne taip jau mėgstu;

taip pat segtukų, "špilkų";

kelias knygutes paspręsti kryžiažodžių, viena iš jų su kažkokiais japoniškais kryžiažodžiais - reikės išbandyti, labai sudomino;

iš maisto dar pirkau Sprite, kakavos, gumos, Tic-Taco;

hairspray plaukams;

vieną sąsiuvinį langeliais, nes reikės.

Lyg ir viską išvardinau, o jei kažko nepaminėjau, tai smulkmenos.

Tai vat, gal kažkam buvo įdomu sužinoti, ką aš pirkinėju. Nors nemanau.

Ir man patiko, kad parduotuvėje tuo metu grojo Mikutavičius ir Biplan. Nes paskui eidama namo visą kelią sau mintyse dainavau: "Labas rytas, štai ir aš, aš vėl bandysiu būt kaip vakar, vėl bandysiu tau dainuot..."

Ech, mažai gerų dainų lietuviškų egzistuoja.

Pelėda.