OK, aš jau kažkaip pati pradėjau jausti, kaip nuvažiavau į lankas, tai ką jau kalbėti apie kitus žmones, kurie mane stebi. Ką turiu omeny? Tiesiog tapau labai nuobodi. Užmigau, išskridau, paskendau, nukritau... Bet nemiriau. Manau, laikas pagalvoti apie ką nors šviesesnio ir daaaug įdomesnio.
Visų pirma tai, god-damn-it... Ką tik YouTube (kažkelintą kartą) perklausiau naujausią Sabbath'ų albumą ir tada pastebėjau, kad jis turi virš 1 000 000 mln. peržiūrų. Nustebino. Aišku, vertas jis mažų mažiausiai tiek...
Po truputi artėjant mano gimtadieniui, pradedu galvoti, ką čia įdomaus sugalvojus ta proga. Reikia neleisti pinigų visokiems niekams ir pasilikti juos dovanai sau. Nes paprastai per gimtadienius gaunama įvairaus nereikalingo šlamšto, o ne to, ko tikrai trokštama. Na, o jei jūs visada gaunate to, ko norite ar net daugiau, tuomet jums labai pasisekė - turite nuostabių žmonių aplinkui. Žodžiu, kaip ir kiekvienais metais, nusipirksiu sau kokią nors dovanėlę, kad ir menkutę. Kitaip sakant, kompensuosiu kitų padarytą žalą morališkai ir materialiai.
Kai pagalvoji, sunku patikėti, kad man bus jau TIEK metų. Kartais visai nesijaučiu "verta" turėti tiek metų. Nes kartais dar jaučiuosi labai maža ir pažeidžiama, per mažai išprususi ir nepakankamai protinga. Bent jau žinau tiek, kad savo dvasiniu lygiu, jei galima taip pavadinti, esu už daugelį vyresnių žmonių pranašesnė. Tai vienintelis faktorius, į kurį atsižvelgiant įmanoma patikėti mano amžiumi. Bet tik man vienai. Nes niekas, išskyrus mane, negalėtų pasakyti, koks tas mano dvasinis lygis yra.
Sugalvojau pasidaryti sąrašą norimų daiktų (arba tiesiog šlamšto, kurio man iš tikrųjų nereikia, tačiau neišvengiamai noriu juo patenkinti savo žmogišką tuštybę):
- "galaxy" nagų lakas. Tikrai tokio norėčiau, nes man labai patinka spalvos, bet rasti tobulą tokį yra misija neįmanoma, o darytis paint'ą su keliais nagų lakais tingėčiau;
- seniai trokštamas ir dar labiau neįmanomas dalykas - tai Ozzy Osbourne akiniai. Taip, būtent Jo akiniai. Būtent nuplėšti nuo Jo akių! Šiaip juokauju... Noriu bent panašių;
- kalbant apie mano dievukus ir jų stuff'ą, tai dar norėčiau neseniai išleistų Sabbath'ų converse'ų, kurių niekada neįpirkčiau... bet jie nesveiki, tad aš tik varvinsiu seilę žiūrėdama į nuotrauką internete...
- aišku, tiesiog žvėriškai noriu originalių(!) HIM, BS ir dar kelių kitų mėgstamiausių grupių marškinėlių. Nes kaip įmanoma nenorėti, kai iki mirties įsimyli tuos savo dievukus;
- man labai LABAI reikėtų turėti Edgaro Alano Po poemų rinkinį, nes žinau, kad man tiesiog reikia to. Išgyvenimui;
- savo meniniams gabumas tobulinti, reikėtų įsigyti molbertą su visais dažais ir visais įmanomais priedais. Tik būtų klausimas, kur tokį griozdą statyti...
Vienu žodžiu, su savo fantazija ir "būtinais" daiktais aš čia prirašysiu milijonus puslapių...
Galvoju, kaip atrasti savo tikrąją stilių, savo gyvenimo būdą. Manau, prievarta tai sunkiai įmanoma padaryti, nebent įtikini save. Bet iš tikro reikia laiko, kad suprasti, kas labiausiai linksta prie širdies. Kaip aš suprantu gyvenimo būdą? Manau, kad man gyvenimo būdas yra tiesiog... rokas. Nes aš tarsi gyvenu pagal jį, tarsi klausydama jo priimu sprendimus, klausydama jo kartais liūdžiu, o kartais šypsausi... Rokas man - tai ne tik muzikos stilius. Tai prasmė, ne viso gyvenimo, bet kažkokios svarbios gyvenimo dalies prasmė, kuri niekada nemiršta, nesikeičia. Rokas daro man gerą, teigiamą įtaką, ir dėl to jis daro mane pačią geresne asmenybe. Roko intelektualumas, jo diktuojamos idėjos ir net mados (kalbant apie stiliaus išreiškimą drabužiais, aksesuarais) iš tikrųjų įtakoja mano veiksmus, mano mintis beveik visose gyvenimo situacijose. Tai kodėl gi negalėčiau to vadinti gyvenimo būdu?
Kalbant apie kitus žmones ir tai, kaip aš manau, kad jie supranta gyvenimo būdą, tai galvoju įvairiai. Vieni tiesiog taip ir nesuvokia iki galo, kas tai yra, o kiti į tai labai rimtai žiūri. Suprantu, kad priklausymas įvairioms neformalų grupėms, subkultūroms, kurios išskiria juos iš pilkosios masės žmonių, suteikia tam tikras savotiškas privilegijas BŪTI kitokiems ir nebūti suinteresuotiems domėtis įprastu visuomeniniu gyvenimu. Paprasčiausiai tai jiems atleidžiama, tai jiems nereikalinga. Būti gotu, būti emo, skinhead'u ar metalhead'u ir pan. irgi galima būtų suprasti kaip gyvenimo būdą, nes visos tos subkultūros turi savas idėjas, savus požiūrius į gyvenimą. Ir būtent pagal tai žmonės, turėdami laisvą valią, pasirenka, kurios idėjos yra arčiau jų mąstymo, įsitikinimų. Tarkim, man labai artimos gotų subkultūros idėjos, tačiau ne visi jų stiliaus aspektai yra man tokie priimtini ir dėl to negalėčiau būti ta tikra gote. Galėčiau save taip vadinti, bet tai būtų farsas ir šiais laikais tokių atvejų labai daug tarp paauglių. Tai yra faktas, kad kai kurios ir praktiškai visos subkultūros šiais laikais yra labai iškreiptos, "išėjusios" iš savo esmės ir praradusios vertę, nes žmonės tai pavertė kažkuo nešvariu, kažkuo suterštu ir privertė kitus žmones žiūrėti į jas neigiamai, diskriminuoti jų atstovus, nepripažinti visuomenėje, atstumti... Kiek daug pasaulyje dabar gyvena paauglių, kurie yra nesuprasti, atstumti tik dėl to, kad turi kitokį, gal daug įdomesnį už stereotipinį, požiūrį į viską... Tai gali pražudyti žmogų arba jis gali tapti gyvu lavonu, arba susivienodinti su kitais iš tos nevilties, kad jie taip ir liks nesuprasti iki pat mirties... Kiek daug žmonių bijo parodyti, ką iš tikrųjų mąsto ir jaučia. Būna, suauga tie paaugliai, juose žūsta ta jauna, kupina energijos ir idėjų aistros kibirkštis ir jie tiesiog miršta iš vidaus. Tai baisiai liūdna... Labai blogai, kad taip nutinka ir dar blogiau, kai negali nieko pakeisti.
But, you know, shit happens...
Dar nebaigiau... Dar pakalbėsiu apie mintis ir jausmus, apie kuriuos kalbėti, nors ir sunkiausia, bet įdomiausia. Nelengva šiuos dalykus suprasti, ypač kai kas nors kitas tau bando paaiškinti. Nes visi galvoja, ir visi jaučia skirtingus dalykus. Visi turi skirtingas akis, neįmanoma rasti pasaulyje identiškų akių porų (matyt, išskyrus dvynius, nes pas juos ten viskas vienodai būna..). Ir tomis akimis visi skirtingai žvelgia į pasaulį, mato jį skirtingomis spalvomis. Tu neturi jokios galios pakeisti kito žmogaus įsitikinimų, nebent tas žmogus labai silpnas. Tikros žmonių prigimties pakeisti neįmanoma. Daugelis laikosi savo, net jei ir viešai pasisako kitaip, nes visi moka meluoti. Bet giliai viduje tas pirminis įsitikinimas, kažkada atėjęs į galvą ir toliau kirba, nepalieka ramybėj. Nes jis atrodo kaip pati tikriausia tiesa. Tavo tiesa.
Netikrumo jausmas. Kas mokėtų paaiškinti netikrumo jausmą? Iš viso, jausmai neturėtų būti aiškinami. Jausmams nereikalingas mokslinis teorinis įrėminimas. Bandyti išsakyti juos žodžiais - argi tai tik ne laiko gaišimas? Vis dėlto, jei nori juos suprasti, jei jie neduoda ramybės, tada teks knistis. Lygiai taip pat, kaip knisiesi padėvėtų drabužių parduotuvėje, kai nori surasti ką nors, kas tau tiktų. Tik įvairiose reikšmėse knistis reikia atsargiai, nes gali rimtai įsiknisti, ir nebeišsiknisti. Turiu omeny tokį atveją, kai žmogus siekia žinoti kuo daugiau, nori suprasti ir mokėti paaiškinti visas menkiausias gyvenimo detales, ir ne bet kaip, o logiškai. Kaip manote, kas tada nutinka? Žmogus paprasčiausiai pasiklysta. Pasimeta savo ieškojimuose. Klausimams nėra ribų - atsakai į vieną, atsiranda kitas. O būna taip, kad jų atsiranda tiek, kad nebespėji atsakinėti ir tada nebežinai, kuris atsakymas kuriam priklauso. Kaip kai kas man vieną kartą sakė, reikia kuo mažiau žinoti - tada būsi laimingesnis. Ir tai tikra tiesa. Bet pavyzdžiui man jau per vėlu, nes pradėjus aiškintis viską, kas man įdomu, nebegaliu sustoti. Nebegaliu sugrįžti atgal, negaliu iš atminties ištrinti to, ką jau žinau. Kyla noras, nesveikas siekis viską desperatiškai aiškintis, viskuo domėtis, tačiau visą laiką virš galvos tarsi kybo ta mintis, jog tu nespėsi, neužteks viso gyvenimo tam, ko labiausiai nori iš to gyvenimo. Tada tas informacijos siekis tampa tarsi savotišku laiko gaišimu. Geriau domėtis tuo, kas iš tikrųjų yra reikalinga ir tik tuo, kas svarbu tau pačiam. O kitais dalykais tegul domisi kiti asmenys. Nereikia stengtis rasti bendros kalbos su visais, nes tas paprasčiausiai nebūtina...
O tas netikrumo jausmas, man atrodo, kyla tą akimirką, kai pajunti gyvenimo laikinumą ir trapumą. Bent jau aš galiu pasakyti, kad apima jausmas, tarsi būtum vienas žmogus planetoje, labai vienišas, apima kažkokia neviltis. Tačiau netikrumo pojūčiai paprastai trunka tik tas kelias akimirkas. Vėliau randi veiklos, randi kuo užimti smegenis ir vėl nebegalvoji apie jokias gyvenimo prasmes kuriam laikui. Iki sekančio, kankinančio karto...
Pelėda (*v*)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą