Kaip viskas aplinkui knisa, nebeįmanoma tverti. Kodėl gyvenimas toks negailestingas? Norisi tik vieno iš dviejų: arba išnykstu aš, arba visi kiti. Gal aš išsiugdžiau tokią blogą savybę, kad nemoku pralaimėti, negaliu pakęsti pralaimėjimo jausmo, ypač kai kiti tai mato, nes jaučiu baisią gėdą. Manyje tūno tiek daug blogų emocijų, kurių neturiu kur padėti, kur išlieti. Aš esu tik daiktas, ant kurio kiti gali išlieti savo jausmus, sugeriu kitų jausmus kaip kokia kempinė, o pati savuosius gniaužiu savyje. Taigi manyje telpa ne tik mano, bet ir kitų blogos emocijos, kurios mane lėtai žudo. Dėl to ir jaučiu, kad einu iš proto. Kartais pati save pagaunu keistose padėtyse, suvokiu, kad gal iš šalies kažkam atrodyčiau kaip beprotė. Kuris mano vietoje nepalūžtų? Pakelkit ranką.

Dar visai neseniai buvau pasiryžus pasikeisti, tikėjau, kad reikalai pasitaisys, jei keisiu savo požiūrį ir mintis. Nežinau, kelintas čia kartas, kai taip pasiryžau, bet jis ir vėl nesėkmingas. Mano situacija tokia: jei žengiu žingsnį į priekį, tai vėliau žengiu du atgal. Vis grįžtu į tą pačią padėtį, kai nekenčiu savęs, kai trokštu išnykti. Tai nesibaigiantis prakeiksmas. Aš net susikūriau labai pozityvias savo gyvenimo taisykles, pagal kurias nusprendžiau gyventi ir kurį laiką man visai padėjo, bet štai nutiko bjaurus įvykis ir toks jausmas, kad tos taisyklės yra nieko vertos, nes vėl jaučiuosi kaip pats bjauriausias individas Visatoje. Net nustojau klausytis neigiamas emocijas keliančios muzikos. Dainų, kuriose dainuojama apie mirtį, liūdesį ir vienatvę. Į grotuvą įsirašiau The Beatles ir panašių "šviesiųjų" muzikos. Bet ir ji nepadeda, kad ir kaip pozityviai, gerai nuteikiančiai skambėtų. Ar aš jau tokia susigadinusi iš vidaus, kad neįmanoma pasitaisyti? Jei tik kas man galėtų atsakyti...

Gerai, pasiskundžiau savo tragiškai siaubingai nepavydėtinu gyvenimu. 

Visai neseniai pamėgau anime. Pradėjau žiūrėti nuo filmų, tokių kaip "Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje", "Haulo burtai: Keliaujanti pilis" (tai vienas nuostabiausių filmukų, dar atmenamų iš gilios vaikystės). Tada pradėjau žiūrėti serialus, legendinį "Death Note", "Hellsing"... Anksčiau pačio anime nesureikšminau, man buvo eiliniai spalvoti filmukai, "Pokemonai", o dar daug anksčiau "Dragon Ball Z"... Bet žiauriai juos mylėjau, kiekvieną dieną žiūrėdavau... Nors jie ir labai vaikiški, bet juos įdomu ir smagu žiūrėti. 

Dar labai pamėgau vakarais degiotis žvakes, vietoj lempų. Kažkaip pasidarė gaila, kai aš iki 2h nakties deginu šviesą, daug elektros sunaudoju... O prie žvakių daug jaukiau. Pirmą kartą žvakę uždegti pavyko iš kokio 15-to karto, kiek degtukų sulaužiau... Bet vėliau išmokau.

Pelėda.