Keičiuosi ir vėl. Taip yra todėl, kad nieko nėra amžino, viskas laikina. Ir pokyčiai visada yra reikalingi. Naujasis fonas geriau atspindi mano asmenį ir daug labiau man patinka. Manau, buvau praradusi savo pelėdiškumą su senuoju.
Keičiasi ne vien išvaizda, bet ir turinys. Manau, daugiau neberašinėsiu apie save. Rašinėsiu savo mintis ir toliau, tačiau jos bus ne apie mano gyvenimą. Ieškosiu įkvėpimo ir stengsiuosi rašyti geriau. Nes iki šiol rašiau bevertį šūdą (savikritika tiesiai šviesiai). Rimtai, kam įdomu skaityt? Net man nebeįdomu darosi. Dienoraštis yra vienas reikalas, blogas yra kitas reikalas. Daugelis rašo apie madą, kiti apie keliones, dar kiti recenzijas apie knygas arba filmus. O aš bevertes nesąmones, kurių niekam nereikia. Beletristika tai vadinama. Gal kažkada jaučiau didelį nevaldomą poreikį išlieti būtent savo vidų šiuo būdu, tačiau dabar to poreikio arba neliko, arba jis pakeistas kitu. Pastarasis variantas tikriausiai ir bus teisingas. Rašiau vien sau. Dabar noriu rašyti kažkam, kas galbūt panašus į mane. Ir galbūt jis mane atras mano stiliuje ir galbūt kažkam pagerinsiu gyvenimą savo rašliavomis.
Aš esu ant tiek įvairi asmenybė, kad neįmanoma apsakyti. Negaliu išsirinkti kokio nors vieno savo stiliaus, nes man patinka stilius maišyti. Kiti gal neįžvelgia tame jokių problemų. Bet aš manau, kad man reikia atrasti savo konkrečią nišą ir nustoti blaškytis tarp įvairių pasaulių. Mano pasaulis turi būti vienas mano pasaulis. Savitas, išskirtinis, originalus, koks ir yra, bet jis turi būti apipavidalintas. Žodžiu, negaliu paaiškinti. Ir nereikia.
Man patinka senovė, senoviniai daiktai, stiliai ir panašiai, bet taip pat mėgstu modernizmą, naujoves, technologijas. Tarp šių dviejų gyventi beveik neįmanoma, nes pasaulis jau per daug pažengęs. Galima senovę atrasti ir įžvelgti nuotraukose su visokiais sendinimo efektais, galima nusipirkti daiktų iš antikvarinių parduotuvių ir išdėlioti juos namuose, galima apsigyventi sename name, apie kurį žmonės kalba, kad vaidenasi, galima netgi rengtis senoviniais rūbais (tik juos dažnai teks patiems siūtis), TAČIAU pasaulis vis tiek nesustabdomai modernėja ir bet kas gali apsimetinėti, kad to nemato, užsidaręs savo pilyje ar rūmuose, bet kartą pažvelgęs pro jų langą, nuo realybės nepabėgs.
Man patinka mokslas, patinka logiškai mąstyti ir realiai žvelgti į pasaulį, bet taip pat negaliu gyventi nesvajodama ir nefantazuodama. Kaip tarp ŠIŲ dalykų sugyventi? Juk paprastai žmonės būna arba vienokie, arba kitokie, ar bent linkę į vieną ar kitą labiau. O aš negaliu net pasakyti, į ką labiau linkus. Galiu pasakyti, ką dažniau darau - tai be tikslo svajoju bei fantazuoju. Bet tai yra ne tai, ką noriu daryti... Tai yra mano prigimtis, kurios turbūt ir nekenčiu savyje. Ir kadangi prigimties pakeisti neįmanoma (ar įmanoma?), tai teks man blaškytis visą gyvenimą. Nebent atrasiu tą stebuklingą raktą (čia ne fantazija, čia tikrai toks egzistuoja, tik perkeltine prasme...)
Pelėda.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą