Dar šiek tiek sapnų

Vėl netikėtai prisisapnavo keletas sapnų. Vienas buvo toks, kuriame jaučiausi lyg būčiau ko nors prisivartojusi. O kitas buvo šiek tiek realistiškesnis, tačiau ne mažiau keistas. Jį buvau sapnavusi anksčiau... Abiejuose sapnuose jaučiausi keistai, jie buvo nežmoniškai tikroviški ir aš buvau pusiau budrios sąmonės, nes galėjau galvoti. Sunku prisiminti, ką konkrečiai galvojau, bet kai kurios mintys susijusios su tuo, kas šiomis dienomis man aktualu. O tai yra visiškai logiška ir normalu, nes, kaip žinia, sapnai reprezentuoja mūsų mintis. Kai miegame, mūsų pasąmonė apdoroja tas sukauptas mintis, iš kurių kuriasi sapnų pasaulis...

1. Taigi, pirmas sapnas. Buvau savo namuose, kai pasižiūrėjus pro langą, mano akys užkliuvo už kažko keisto danguje. Buvo dienos metas, bet apsiniaukę. Dangus lyg ir pradėjo žybsėti, kaip perkūnijos metu. Staiga pradėjau matyti kažkokias formas, debesys prasiskyrė. Mačiau veidą, pastatus, ir dar kažkokias figūras, kurios aiškiai matėsi danguje. Jos atrodė kaip gyvos, tokios tikroviškos ir tai buvo gana baisus jausmas. Tada iš baimės ėmiau lakstyti visur, žiūrėti pro visus langus (gal net į kiemą išbėgau), ir visur dangaus skliaute mačiau įvairius objektus. Buvo pasirodžiusi ir milžiniška ateivių lėkštė, kuri vėliau pranyko. 

2. Vėliau iš karto sekė kitas sapnas, kuriame aš atsidūriau nepažįstamoje aplinkoje. Tikriausiai kokia nors vietovė iš mano kelionių. Daug nuotykių patyriau. Sutikau kažkokią moterį, kuri ieškojo žalios suknelės. Tada tos moters vos nepartrenkė automobilis, kuris irgi buvo žalias. Aš pradėjau ieškoti automobilio, kad vairuotojas atsiprašytų moters, bet neradau. Tada ta moteris nuėjo savais reikalais. O aš ėjau toliau kažkokia nepažįstama gatve. Kažkodėl buvau basa. Aplinka atrodė, kaip koks nors kurortas su paplūdimiu netoliese. Paskui iš tiesų priėjau kažką panašaus į paplūdimį, nes buvo smėlis ir žvyras, kurį jutau, kol ėjau... Kai iš jo išėjau, ėmiau ieškoti namų, kuriuose turėjau trumpam apsistoti. Radau juos, įėjau į vidų, o ten buvo stalas, ant kurio buvo išdėliotas maistas. Radau suši, bandžiau įsidėti vieną gabaliuką, bet jis subyrėjo. Buvo keistos formos. Dar tame sapne buvo daug mano giminės žmonių (ir vėl) bei šiaip svarbių pažįstamų žmonių. Vėliau atsidūriau tų žmonių namuose, ir tas buvo labai įdomu, nes vieno žmogaus seniai nemačiau, tačiau jo veidas tame sapne buvo toks ryškus ir tikroviškas. Jaučiuosi lyg tikrai būčiau su juo susitikusi. Šiame sapne tikrai dalinai sapnavau praeitį, tačiau buvo ir naujų dalykų, kurių tikrai nepatyriau.

I love it when it breaks my heart.

Kartas nuo karto prisimenu senas savo mėgstamiausios grupės dainas, prie kurių esu labai emociškai ir sentimentaliai prisirišusi. Jos kelia man nostalgiškus jausmus, kada prisimenu, kaip jos mane veikė, kai pirmą kartą išgirdau. Ir mane taip stebina šitas dalykas, kad jos mane veikia lygiai taip pat, kaip kad pirmą kartą pasiklausius. Kiekvieną kartą, kai jų klausausi, atrodo, lyg klausyčiau pirmą kartą. Jos nukelia mane į kitą būties lygmenį, kažkur labai toli nuo Žemės, o skambesio tobulumas, nežemiškumas sukelia milžinišką ekstazę. Konkrečiau įvardinus, yra dvi specifinės dainos, kurios, manau, yra mano mėgstamiausios. Viena vadinasi "For You", kita - "Our Diabolikal Rapture". Ne tik jų skambesys, bet ir tekstai yra labai geri, tokie nežemiški, apie dvasinius dalykus, tik iš tamsiosios, skaudžiosios pusės. O tai, žinoma, šiek tiek drasko širdį, na, bet aš jau pripratau prie šio jausmo. Net gi pamėgau, nes pamačiau gyvą, tikrą, nežemišką grožį, kuriam mano siela negalėjo atsispirti.

Čia yra pati šios grupės karjeros pradžia, kada jie nebuvo "sugadinti" komercijos. Nors aš niekada nesakiau, kad jie sugadinti, tiesiog labai jaučiasi ta persvara tarp jų ankstyvosios ir daugiau sėkmės sulaukusios kūrybos. Būtent ta ankstyvoji man yra arčiau širdies. Ir čia yra 1998 metų įrašai, atlikti gyvai. Tada dar net nebuvo pilnai susiformavusi grupės sudėtis...

Taigi, šiandien tiesiog norėjau pasidalinti šiais man svarbiais dalykais. Retai kada žmonės taip prisiriša prie kokios nors muzikos, kaip aš. Taip yra galbūt dėl to, kad ši grupė man buvo pirmoji, dėl kurios rimtai susidomėjau roko/metalo muzika. Bet yra ir daugiau priežasčių, kodėl jie man šitokie svarbūs. Tik tos priežastys paprastais žodžiais sunkiai įvardijamos, todėl aš jų ir neatskleisiu.

Kraupūs sapnai.

Šią naktį mane aplankė ypač kraupus sapnas. Dažnai sapnuoju, kaip vėlai sutemus einu į parduotuvę netoli namų, o apsipirkusi, grįžtant atgal, man kas nors atsitinka. Šią naktį kaip tik sapnavau tokį sapną. Grįžtant iš parduotuvės buvau su dar vienu žmogumi, su kuriuo gyvenu. Toliau ėjome namo kartu. Kai jau buvome prie savo gatvelės, kur turėtų būti namai, keistai pasikeitė oras. Pakilo stiprus vėjas, matėsi, kaip nuplėšti medžių lapai skraido aplinkui. Staiga pro mane greitai praskrido šmėkla. Tai truko vieną akimirksnį, ji labai greitai skrido ir atrodė, tarsi būtų vos į mane neatsitrenkusi. Ji atrodė kaip vaiduoklis, toks blyškus, baltas... Aš išsigandau ir norėjau bėgti namo. Tamsoje nemačiau žmogaus, su kuriuo turėjau pareiti namo, todėl maniau, kad daugmaž jaučiu, kur jis yra ir ištiesiau ranką į tamsą, kad greičiau parbėgtume namo kartu. Tačiau aš padaviau ranką ne tam žmogui, o šmėklai. Iš siaubo aš tiesiog sustingau, mane apėmė kaip ir paralyžius, negalėjau pajudėti. Bėgti aš ir nenorėjau, ir negalėjau. Nusprendžiau, kad geriau elgtis ramiai, ir žiūrėti kas bus toliau. Ta šmėkla ėmė mane tempti už rankos ta pačia gatvele, link namų. Aš negalėjau valdyti savo kojų, ji mane tempė pakėlusi virš žemės, lygiai taip pat, kaip skriejo pati. Galiausiai, kai jau priartėjom prie namų, šmėklai kažkas atsitiko ir ji išnyko, nuskriejo toliau, o mane paleido. O kas buvo toliau, neprisimenu.

Vėliau jau sapnavau kitą sapną, kuriame šmėklą pakeitė ateiviai. Spėju, kad tai galėjo būti sapno tęsinys, nes tada sapnas vyko mano namuose. Visko iš eilės negaliu atpasakoti, nes visko neprisimenu. Bet gerai prisimenu, kaip pro savo buvusio kambario langą stebėjau dangų. Sapne girdėjau, kad kažkokie garsai sklinda iš dangaus ir tai mane sudomino. Buvo jau pradėję temti, bet dar šviesu. Iš tolo pamačiau, kaip atskrenda kažkoks erdvėlaivis ir pradėjo skraidyti aplink mano namus. Tačiau aš į jį tarsi nekreipiau dėmesio, nes žinojau, kad jį jau mačiau anksčiau ir kad jis daugiau nieko nedaro apart skraidymo aplinkui. Tam pačiam sapne sapnavau ir kitokių dalykų, bet jie jau visai ne į temą. Ir tiesą sakant, tokius panašius sapnus apie pasirodančius ateivių erdvėlaivius sapnavau jau daug kartų. Pradžioje tai buvo mažas, į skraidantį robotuką panašus objektas, kuris tarsi tyrinėjo aplinką, skraidydamas palei mano kiemo tvorą. Vėliau sapnavau kai ką didingesnio. Tai buvo milžiniškas sidabrinis erdvėlaivis, kaip koks Titaniko laivas, gal vos vos mažesnis. Ir jis pakibo ore, šalia mano namo. Sapnavau ir daugiau nelabai įspūdingų sapnų, kada priešais mano akis priskrenda ateivių erdvėlaiviai, o vėliau pranyksta, o pačių ateivių niekada nepamatau. 

Kad sapnuoju tokius sapnus, turbūt kalta tik mano vaizduotė, laki fantazija ir domėjimasis paranormaliais reiškiniais. Ir per daug "Supernatural" gal žiūriu, bet nieko dėl to negaliu padaryti.

Aš esu įsitikinusi, kad visi žmonės sapnuoja kiekvieną naktį, tik ne visi tuos sapnus prisimena. Visi sapnuoja skirtingai ir skirtingus dalykus. O ką sapnuojame, priklauso nuo to, apie ką daugiausiai galvojame, ką veikiame, ką patiriame savo gyvenime, kas užima svarbią vietą mūsų gyvenimuose, ir ką mūsų pasąmonė įsisavina taip stipriai, kad paskui rodo tų dalykų vaizdinius sapnuose. Aš savo sapnus atsimenu labai dažnai ir sapnuoju juos ryškiai ir stipriai emociškai išgyvendama. Kartais pasąmonė iškrečia pokštų ir mano sapnuose atsiranda veikėjai, apie kuriuos negalvoju ar net visai buvau užmiršus egzistuojant. Bet jie ima ir pasirodo. 

Kokius sapnus dar sapnuoju ir kokie įstrigo į atmintį giliausiai? Dar labai dažnai sapnuoju, kaip vaikštau po miestą viena, dažnai sapnuoju, kaip pasiklystu. Kartais sapnuoju, kaip keliauju po užsienio vietas, kuriose buvau anksčiau, nors jos atrodo visai kitaip. Matyt, mėgstu sapnuoti praeitį. Tiksliau, ne aš mėgstu, o pasąmonė. Aš mieliau sapnuočiau ateitį. Keletą kartų yra buvę ir taip, kad susapnavau pranašiškus sapnus. Bet jie man kažkaip dar nenori sapnuotis. Kai buvau maža ir mane pradėjo pulti visokie demonai, sapnuodavau, kaip skraidau. Bet ne savo noru. Aš tiesiog atsispirdavau nuo žemės (nes labai mėgdavau šokinėti, būdama maža) ir pakildavau į orą, bet negalėdavau nusileisti. Ir mane kas kartą tai labai išgąsdindavo. Nors tuo pačiu metu jausdavausi gerai, nes skraidyti visai smagu. 

Na, o didžiausią vaikystės košmarą aš vis dar su siaubu prisimenu. Jis įkūnijo visas mano tuometines baimes ir nerimus, kurios tada kamavo, lyg apsėdusios. Sapnavau žmogų-šešėlį, kuris mane vijosi daugiabučio laiptinėje, kuriame tada gyvenau. Aš buvau viena, norėjau surasti savo buto duris, tačiau pasimečiau. Labai ilgai laipiojau per aukštus, ieškodama savo durų, bet neradau. Ir staiga atsirado tas baisus žmogus, kuris net neturėjo žmogiško pavidalo. Jis buvo keistas, neaiškios formos juodas šešėlis. Žmogaus-šešėlio vardą suteikiau tik visai neseniai, kai pasidomėjau šiuo paranormaliu reiškiniu, apie kurį dabar daug rašo. Tiesiog jis labai panašus į tai, ką tada sapnavau. Ir tas šešėlis ėmė mane vytis. Tada ėmiau bėgioti per visas laiptines, dar desperatiškiau ieškodama durų, nes labai bijojau, kad šešėlis mane praris. Ir labai ilgai aš taip laksčiau, kol uždusau ir pavargau, trumpam sustojau prie vienų durų, manydama, kad galbūt čia tos, kurių ieškau, tačiau nespėjau palenkti rankenos ir įeiti, nes šešėlis tiesiog trenkėsi į mane. Ir taip baigėsi sapnas. Pamenu, kad kai atsibudau, buvau išsigandusi ir išpilta prakaito. 

Taigi, mano vaikystė buvo tikrai gana turininga baisių sapnų atžvilgiu. Ir ne tik baisūs sapnai mane dažnai kamuodavo. Pasitaikydavo ir lunatizmo atvejų. Bet apie juos tai jau geriau nekalbėsiu...

Beauty in Darkness.

Visa tamsa, kurią visą laiką nešiojuosi savyje, šiek tiek prislopo, nes Pelėda nusprendė eiti šviesos keliu, tam, kad išgelbėtų savo sielą nuo šiurpių ir mirtinų likimo gniaužtų. Tačiau tai nereiškia, kad ji visai pažabojo savo tamsią prigimtį. Ne. Ji visada mylės tamsiąją savo pusę ir žavėsis tamsia gyvenimo bei viso pasaulio dalimi. Nes tamsoje galima pamatyti šviesą, tamsoje galima rasti ramybę ir nusiraminimą, tamsoje galima pamatyti savo ir kitų tikruosius veidus. Tik tamsoje mes pilnai atsiskleidžiame, išlendame iš savo kiautų, nusiimame ir padedame į šalis kaukes, išsilaisviname iš varžančių mus apribojimų. Tamsoje ir naktyje lengviau rasti įkvėpimą, nei dienos šviesoje. Kūryba teka laisva, nepažabota srove, kai leidi jai reikštis per naktį. Ji tampa gyva ir paslaptinga, magiškai patraukli, traukianti kaip magnetas. Ji įgauna sielą, įgauna pavidalą ir pradeda gyvenimą, pritraukdama panašias sielas, kupinas didingos tamsos.

Tamsa yra nuostabi. Prie jos prieiti gali ne visi. Tik tie, kurie yra pakankamai tvirti atsispirti didesniems jos gundymams. Tamsa grakšti ir paslaptinga, tarsi juoda katė. Ji gali tyliai prisliūkinti prie tavęs, pradėti sekioti iš paskos ir nusitempti kartu su savimi į savo pasaulį. O tame pasaulyje knibždėte knibžda pavojų ir rimtų iššūkių, kuriuos ne kiekviena siela gali įveikti. Todėl su tamsa reikia elgtis atsargiai. Ji kaip eksponatas dailės galerijoje ar muziejuje. Gali žiūrėti į ją iš tolo ir žavėtis, bet negali prisiliesti. Nes jei vieną kartą ištiesi jai ranką, ji tave nusitemps negrįžtamai...

Vis dėlto, tamsa gyvena kiekviename iš mūsų. Visi turime tamsiąsias puses. Tik pas vienus ji pasireiškia stipriau, pas kitus silpniau. Vieni ją myli, o kiti niekina. Kiekvienas nusprendžia, kiek tamsos nori įsileisti į savo gyvenimus. Kai kuriuos tamsa patraukia taip stipriai, kad jie tampa jos apsėsti. Todėl labai svarbu pažinti save ir suprasti, ko daugiau nori savo gyvenime - šviesos ar tamsos. Nebent turi labai stiprią sielą, kuri sugeba atsispirti visiems tamsos gundymams, bet niekada negali žinoti. Kartais atrodo, kad labai gerai save pažįsti, bet nutinka koks nors įvykis, ir pamatai savyje atsiskleidusias dar nematytas spalvas, kurios dažnai būna tamsių atspalvių. O geriausia gyventi taip, kad gyvenime būtų tamsos ir šviesos po lygiai. Juodos ir baltos harmonija visada pasiteisina. Gyvenime reikia patirti viską, ir paragauti visko. Reikia patirti blogį, kad galėtum įvertinti gėrį. Reikia pajusti liūdesį, kad džiaugsmas apglėbtų dvigubai stipriau. Reikia dėkoti tamsai, ir džiaugsmingai pasitikti šviesą. Nes be tamsos nebus šviesos, kaip ir be šviesos - tamsos.

Embrace the darkness, and wait for the light...

The Tale About A Star

Žvaigždės dabar atrodo kažkokios ne tokios. Jos tapo ryškesnės ir kažkokios neramios. Mirguliuoja įvairiomis spektro spalvomis, tarsi mažos deimantų akutės gilioje tamsoje. Galbūt taip yra, nes kažkas gamtoje keičiasi, gal net patys amžinieji dėsniai formuojasi naujai. O galbūt tai kažkoks ženklas žmonijai iš aukštybių. Bet kol žmonės neįmins dangaus siunčiamų mįslių, tol ir žvaigždės bei kiti dangaus kūnai liks paslaptimi. Kartais žmonėms atrodo, kad jie viską žino apie dangaus kūnus, bet tai netiesa. Nes jei tikrai žinotų, paslapties nebeliktų. 

Kažkada Ji turėjo savo žvaigždę, kuri neturėjo vardo. Ji matydavo žvaigždę giedromis vasaros naktimis, kai važiuodavo automobiliu namo. Priglaudusi skruostą prie automobilio lango ir pakėlusi liūdnas akis į dangų, išvysdavo savo žvaigždę, rodančią kelią namo. Šalia kabodavo mėnulis, keliaujantis drauge. Mėnulio šviesa sklido į Jos namus, į vietą, kurioje Ji visada jausdavosi saugi, tarsi už nesugriaunamos tvirtovės sienų. Ašarų tvirtovės sienų. Pro langus prasiskverbiantys vaiduokliškos šviesos spinduliai sudarydavo medžių šešėlius ant tuščių baltų sienų. Naktyje paskendusiame name būdavo labai tylu. Išskyrus tas naktis, kada pakvaišęs vėjas, o gal Vėlės, pradėdavo siautėti, ir namas traškėdavo iš visų pusių. Kartais per smarkesnius štormus įskildavo plono stiklo langai ir šalti vėjo liežuviai įsiskverbdavo į vidų. Ji drebėdavo iš šalčio, o kartais iš baimės ir nerimo. Metams bėgant viskas keitėsi. Žvaigždės, kaip ir žmonės, gyvena savo gyvenimus, tik daug ilgiau nei žmonės. Ji savo žvaigždės danguje daugiau nebematė. Bet ne todėl, kad žvaigždė užmerkė savo pavargusią nuo nenuilstančio stebėjimo akį , ir ne todėl, kad ją paslėpė tankūs debesys. Ji savo žvaigždės tiesiog neatpažino. 

Pelėda.

I'm baa-ack!

Hmm.. Ir nuo ko čia dabar pradėjus? Šiandien pagaliau vėl atsidariau savo senąjį gerąjį NPP.. Praėjo nemažai laiko nuo mano paskutinio įrašo savo pasaulyje. Paskutinysis buvo lygiai prieš 3 mėnesius - liepos 24 d. Kažin ar kas nors iš viso pastebėjo, kad dingau, bet anyway, vis tiek. Jei ir yra kas nors, kas pastebėjo ir pradėjo klausinėti savęs, kur gi aš prapuoliau, tai atsakymas labai paprastas: man buvo pertrauka. Nemaža pertrauka. Bet man tokios yra reikalingos, toks aš jau esu žmogus. Kartais tiesiog dingstu be žinios. Bet tai nereiškia, kad atėjo galas mano blog'inimo karjerai. Atvirkščiai, aš prisikroviau daug energijos ir naujų idėjų! (not really, actually) Tačiau tiems, kuriems galbūt įdomu mane būdavo skaityti, turiu gerų naujienų: aš ketinu tęsti savo karjerą, vėl pradėti dažnai kelti įrašus bei daryti tai reguliariai. Taip taip. Reguliariai. Ir ne tik tai. Aš dar ketinu pradėti rašyti antrą savo blog'ą. Prie tokio sprendimo priėjau, kai supratau, kad man tai gyvybiškai reikalinga. Nes šiame blog'e aš nustojau rašyti apie save ir savo gyvenimą, kadangi mano gyvenimas visada buvo nuobodus ir panašiai, todėl galvojau, kad niekam neįdomu apie jį skaityti. Tačiau dabar aš pakeičiau savo nuomonę. Kartais žmonėms įdomiau skaityti apie kitų gyvenimus, nei keistas rašliavas apie pasaulį ir keistus dalykus vykstančius pasaulyje, kurių niekas nesupranta. Taigi, nuo šiol turėsiu du blog'us. Šis ir liks toks, koks yra, čia vyraus rimtos temos, rimti pamąstymai apie rimtus dalykus, ir todėl rašysiu į jį rečiau. O kitame bus daugiau apie mane, apie linksmesnius, įdomesnius žmonijai dalykus. Šitame atsiskleis rimtoji mano pusė, o kitame galbūt daugiau beprotiškoji ir durnoji pusė, jei galima taip sakyti.

Tai tiek norėjau pasakyti šiam kartui.

Dėkoju tiems keliems žmonėms, kurie galbūt perskaitė ir tikiuosi, visi laikosi tiesiog puikiai.

                                         Pelėda. <3

Tai, kas būna skausminga.

Kaip elgtis, jei matai, kad kitas žmogus stovi ties bedugnės krašto ir svarsto, šokti ar ne šokti? Ar tu ištiesi jam pagalbos ranką, sakydamas, kad viskas bus gerai, ar tu tik pažiūrėsi į jį, pavadindamas kvailiu, ir nueisi ramia širdimi? Atsakymas: elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad jis elgtųsi su tavimi. Ir viskas.

O jeigu pats stovi prie bedugnės krašto? Ir kas, jeigu nieko nėra šalia arba į tave spjauna ir palieka? Yra pasirinkimas. Visada yra pasirinkimas. Pasirinkimas, vienas iš dviejų. Gali nušokti, arba gali pasiimti naują galimybę. Niekada ne per vėlu viską pradėti iš naujo, jei tik jauti, kad tai reikalinga. Sakoma, žmogaus prigimtis niekada nesikeičia. Bet prigimtį galima pažaboti vien tik valios ir noro pastangomis. Netikiu, kad yra žmonių, blogų iš prigimties. Jei žmogus tampa blogu, vadinasi dėl to kaltas ne jis, o skaudžios aplinkybės ir išgyvenimai, kuriuos jam pačiam teko pergyventi savo kailiu. Tada žmogus morališkai palūžta, pažeidžia savo pasąmonę visam laikui ir jam padėti tampa labai sunku. Arba būna, kad žmogus atvirkščiai, tampa tik geresniu. Kažkoks revoliucinis perversmas įvyksta jo galvoje. Galbūt tas jausmas, kad gali užmiršti apie savo skausmą, malšindamas šalia esančiojo skausmą? Kai kuriems tai tampa išsigelbėjimu. Bent jau kurį laiką.

Pasaulyje yra 7 milijardai žmonių. Kodėl tada tiek daug vienišų, liūdinčių, palaužtų? Pasaulis yra pilnas neteisybės ir žiaurumo, todėl kovoti prieš jį beprasmiška. Pats neteisingiausias dalykas žemėje yra džiaugtis, mėgautis gyvenimo malonumais, kai žinai, kad tuo tarpu, kažkas kitas, esantis visai šalia tavęs, kenčia. Ir tiesiog užmiršti apie jį. Sužinoti, pamatyti akimirkai, pagailėti ir vos nusisukus, užmiršti. Nes kas gali norėti kęsti už kito žmogaus kančias? Kas prisiims atsakomybę už kažkokią gyvenimo neteisybę, kuri visai nesusijusi su tavimi ir nepriklauso nuo tavęs? Niekas. Gal tik tas, kuris neturi ką veikti, ko siekti ir nežino, kodėl egzistuoja. Bet ir tai yra abejotina, net didžiausias dykaduonis, tinginys, veiklos neturintis asmuo, sunkiai imtųsi tokios misijos.

Taip, prieš gyvenimo neteisybę nepakovosi ir nenugalėsi jos. Tačiau galima stengtis ją sumažinti. Nes visada yra pasirinkimas. Būti ar nebūti? Daryti ar nedaryti? Norėti ar nenorėti? Kodėl gi nepažiūrėjus į viską teigiamai? Kodėl gi nepasirinkus būti, daryti ir norėti, vietoj nebūti, nedaryti ir nenorėti? Nieko neprarasi, būdamas pozityvus. Nusivylimas neišvengiamas, kam nors nepasisekus, kame dėjai daug vilčių, tikėjimo ir pastangų. Tačiau negali sektis visada. Kaip ir mokykloje, kontroliniam ruošiesi visą savaitę, o atėjęs parašyti, pamatai, kad jis visai ne toks, kokio tikėjaisi. Tačiau dažniausiai turi galimybę perrašyti. Taip ir gyvenime, jei suklumpi, gali atsikelti ir bandyti iš naujo. Kažkada pasiseks, net jei prireiks pusės gyvenimo bandymų. Ir tam patvirtinti yra galybė įrodymų - kitų žmonių istorijų. Kodėl gi neįdėjus pastangų padaryti bent tave supančius žmones laimingesniais? Net jei nieko už tai negausi. Net jei tie žmonės nepadarė nieko tokio, kad tavo pastangų nusipelnytų. Gera tiesiog viduje. Ir negi to mažai? Neįsivaizduoju, kas per žmogus turėtų būti, jei jam to būtų ne gana.

Pasaulį valdo šios pasaulio blogybės: pinigai, puikybė ir godumas. O pinigai valdo tuos, kurie jų turi. Daugelis žmonių tvirtina, kad „jei turėtų daug pinigų“, tai tikrai skirtų jų visoms labdaroms, kiek tik įmanoma. Prisipažinsiu, kad ir aš taip galvojau bei svajojau ne vieną kartą. Tačiau šovė į galvą mintis, prieštaraujanti šiems altruistų įsitikinimams. Pinigai yra klastingi (lygiai kaip ir meilė) ir jie gali net pražudyti žmogų (lygiai kaip meilė), turėdami/įgydami pinigų žmonės apanka (lygiai kaip ir įsimylėjus) ir jie tiesiog praranda savikontrolę, pasimeta ir priima ne visada teisingus sprendimus. Įgijęs pinigų žmogus dažnai taip apsidžiaugia, kad jų laimė aptemdo jiems protą ir jie paprasčiausiai užmiršta, ką kalbėjo anksčiau, kai dar neturėjo tų šlamančiųjų savo piniginėje. Užmiršta apie visokias labdaras, apie norą padėti neturtingiems, badaujantiems ir leidžia juos savo reikmėms, nes jam atrodo, kad tai jis nusipelno apdovanoti save, o ne tie, kuriems tiesiog nepasisekė, nes galbūt jie patys dėl to kalti... Žinoma, būna ir nuostabių išimčių ir aš iš visos širdies gerbiu tuos retus žmones. Kurie tyli, nesiskelbia, ramia sąžine, gerais ketinimais viską padaro...

Puikybė bei godumas valdo žmones ne mažiau nei pinigai. Pinigai yra viso ko viršuje, nes dažniausiai tai nuo jų kyla ir puikybė su godumu. Gaudami kažką, kuo žmonės yra labai patenkinti, kas daro jų kasdienybę linksmesne, įdomesne, kas glosto jų savimeilę, jie trokšta gauti vis daugiau ir daugiau tokių gėrybių. O jų galima nusipirkti už visagalius pinigus. Pinigai suteikia žmogui galią. Jis su jais gali padaryti viską. Ne tik įsigyti daiktų, bet ir pakeisti pasaulyje dalykus, kurie jam nepatinka, kuriuos dažnai jis nukreipia taip, kad neštų naudos jam... Taip, visai kaip mielieji Seimo nariai.

Kai pagalvoji, pasaulis be pinigų taptų šimteriopai gražesnis.

Tačiau jų niekas nepanaikins. Pinigų išradimas buvo skirtas sutvarkyti pasaulį, o ne tik labiau jį sujaukti. Ech, žmonija, kur tu nusiritai... O dar kalbama, kad pasaulis tobulėja. O aš pasakysiu: nė velnio!

 Pelėda. 

Chaoso pinklėse

Rašyti ir kalbėti verta tik tada, kada turi ką pasakyti. Tušti žodžiai yra nieko neverti. O tušti jie būna tik tada, kai pasakyti ne iš širdies arba ne iš sveiko proto. Ir taip pat dar tie žodžiai, kurie žeidžia, skaudina, duria stipriau nei peilis. Jie iš viso yra neverti atkreipti dėmesio. Keista, kad žmonės į juos reaguoja jautriausiai, nors turėtų ignoruoti. Deja, kai žodis yra stipresnis už ginklą, nekreipti dėmesio tampa neįmanoma. 

Manau, kad žmonių gėriui nėra ribų. Jei žmogus geras, jis toks bus visada ir visą savo gyvenimą stengsis padaryti kitų gyvenimus gražesniais. Tokie žmonės, net patys viduje besijaučiantys sumautai ir sužlugdytai, nenustoja aplinkiniams gera daryti, nes jie tarsi maitinasi jų laime, kuri padeda jiems bent trumpam numalšinti savo asmeninį skausmą. Žinoma, būna, kad juos pakerta skausmas. Tik silpnuosius. Stiprieji visada pakyla ir eina toliau.

Sunku sau pripažinti, tačiau žmonių blogiui taip pat nėra ribų. Aš taip manau. Nemažai girdėjau istorijų apie tikrai blogus žmones. Kai kurie sako, kad žmogus ne blogas, o tik blogai elgiasi. Bet juk čia vienas ir tas pats. Juk tai, koks tu esi, atskleidžia tavo darbai. Manau, tuos žmones užvaldo piktosios jėgos. Kaip yra gerosios, taip egzistuoja ir piktosios. Šios abi pusės kovoja tarpusavyje. Gėris ir blogis. Šviesa ir tamsa. Balta ir juoda. Ir taip susidaro Chaosas.

Man pati tobuliausia spalva yra pilka. Ne mėgstamiausia. Bet tobuliausia. Pilka spalva tinka visur (supratau tai, kai nusipirkau pilką nagų laką, kuris tapo mėgstamiausiu iš karto). Pilka susidaro sumaišius baltą ir juodą. 

Taigi pilką spalvą aš vadinu Chaoso spalva. Nes Chaosas yra baltos ir juodos, gėrio ir blogio mišinys. Manau, kad visas mūsų pasaulis yra pilkas. Chaosas vyravo nuo tada, kai tik žmonės pradėjo nusidėti. Kas čia žino, gal jis pačioje pradžioje buvo baltas. Patikint Biblijos pasakomis, galima teigti, jog Chaosas prasidėjo, vos tik žaltys sugundė Ievą paragauti uždrausto vaisiaus ir ji tai padarė. Na, tikint tuo, galima sakyti, jog pasaulis tikrai trumpai pabuvo tyras ir nesugadintas. Gal Ieva pasmerkė visą žmoniją. Tačiau kalta ne ji. Kaltas yra žaltys, pačio Šėtono siųstas. Piktosios jėgos yra dėl visų pasaulio negandų kaltos.

Ir šiuo faktu tikėdami dievobaimingi žmonės, ėmė bijoti velnio, kaip pakvaišę melstis Dievui, tikėdami, kad jis yra vienintelis jų gelbėtojas paskutiniajame teisme, tačiau bijodami jo vos ne lygiaverčiai su velniu. Bet kas per tikėjimas, kylantis iš baimės? 

Dar viena teorija, kuria aš būčiau visai linkus patikėti: Dievas iš tikrųjų yra blogas. Jis kuria mus tam, kad žudytų ir tarsi taip smaginasi iš neturėjimo ką veikti. O Šėtonas yra geras, nes nori žmogui atskleisti žmonijos ir egzistencijos paslaptis, kurias atskleisti taip vengia Dievas. 

Kiek suprantu, šią teoriją propaguoja tikrasis satanizmas. Nesu satanistų gerbėja, nes iki šiol dar nesugebėjau jų suprasti ir perprasti. Tas satanizmas, kurį visuomenė rodo žmonėms, stengdamiesi atbaidyti nuo jo, iš tikrųjų yra sugadintas, paverstas iškrypusiu ir bjauriu. Kas čia žino, gal jis išties toks, gal "tikrieji" satanistai meluoja ir daug ką slepia. Štai kodėl nepasitikiu aklai tuo, ką jau žinau. Bet visko gali būti, mes žinome labai mažai...

 Daugelis žmonių sako, kad tiki KAŽKUO, kažkokia aukštesne, viršesne jėga, bet ne Dievu. Jei tai ne Dievas, kaip paaiškinti, kaip įvardinti tą aukštesnę jėgą? Aš esu beveik linkusi prisidėti prie tos žiaurios ir ne visiems suvokiamos nuomonės, kad Dievas yra miręs. Visai kaip Black Sabbath "God Is Dead?".

Kuo aš dabar tikiu. Tikiu reinkarnacija, vis dar. Tikiu sielų egzistavimu ir amžinumu. Tikiu amžinu gyvenimu, bet ne Rojuje. Tikiu tuo, kad siela palieka kūną, kai jis miršta ir susiranda naują kūną, ką tik gimusį. O pasiklydusios sielos vaidina savo rolę kaip vaiduoklių. Žinau, gal skamba vaikiškai ir naiviai, ir visi sakys, kad čia aš fantazuoju. Gal ir taip. Bet aš taip tikiu. Tikiu, kad ir tie vaiduokliai egzistuoja. Tikiu, kad pasiklydusios sielos gyvena tarp mūsų, tik mes jų nematom. Žmonės, mirdami nenatūralių būdu, žuvę avarijose arba nužudyti, palieka savo sielas klajoti. Ir jos būna arba blogos, arba geros. Štai kuo aš tikiu. Ir geriau jau nesikišti į jų pasaulį, nebandyti kviestis dvasių, nes galima ir prisižaisti. Reikia palikti viską, kaip yra, nedrumsti natūralios pasaulio upės srovės. Kad ir kaip norėtųsi tuos atsakymus sužinoti... Žmonėms nelemta. Mums nelemta žinoti tiesos. Kodėl tiesiog nesusitaikius? Aš galėjau tai parašyti pačioje pradžioje ir nerašyti daugiau nei sakinio apie religiją. Bet yra dalykas, jog mąstyti ir diskutuoti apie tai įdomu. Net jei tai nesuteikia apčiuopiamos naudos.

Pelėda 

Neišvengiamieji pokyčiai ir mano įvairiapusiškumas

Keičiuosi ir vėl. Taip yra todėl, kad nieko nėra amžino, viskas laikina. Ir pokyčiai visada yra reikalingi. Naujasis fonas geriau atspindi mano asmenį ir daug labiau man patinka. Manau, buvau praradusi savo pelėdiškumą su senuoju. 

Keičiasi ne vien išvaizda, bet ir turinys. Manau, daugiau neberašinėsiu apie save. Rašinėsiu savo mintis ir toliau, tačiau jos bus ne apie mano gyvenimą. Ieškosiu įkvėpimo ir stengsiuosi rašyti geriau. Nes iki šiol rašiau bevertį šūdą (savikritika tiesiai šviesiai). Rimtai, kam įdomu skaityt? Net man nebeįdomu darosi. Dienoraštis yra vienas reikalas, blogas yra kitas reikalas. Daugelis rašo apie madą, kiti apie keliones, dar kiti recenzijas apie knygas arba filmus. O aš bevertes nesąmones, kurių niekam nereikia. Beletristika tai vadinama. Gal kažkada jaučiau didelį nevaldomą poreikį išlieti būtent savo vidų šiuo būdu, tačiau dabar to poreikio arba neliko, arba jis pakeistas kitu. Pastarasis variantas tikriausiai ir bus teisingas. Rašiau vien sau. Dabar noriu rašyti kažkam, kas galbūt panašus į mane. Ir galbūt jis mane atras mano stiliuje ir galbūt kažkam pagerinsiu gyvenimą savo rašliavomis.

Aš esu ant tiek įvairi asmenybė, kad neįmanoma apsakyti. Negaliu išsirinkti kokio nors vieno savo stiliaus, nes man patinka stilius maišyti. Kiti gal neįžvelgia tame jokių problemų. Bet aš manau, kad man reikia atrasti savo konkrečią nišą ir nustoti blaškytis tarp įvairių pasaulių. Mano pasaulis turi būti vienas mano pasaulis. Savitas, išskirtinis, originalus, koks ir yra, bet jis turi būti apipavidalintas. Žodžiu, negaliu paaiškinti. Ir nereikia.

Man patinka senovė, senoviniai daiktai, stiliai ir panašiai, bet taip pat mėgstu modernizmą, naujoves, technologijas. Tarp šių dviejų gyventi beveik neįmanoma, nes pasaulis jau per daug pažengęs. Galima senovę atrasti ir įžvelgti nuotraukose su visokiais sendinimo efektais, galima nusipirkti daiktų iš antikvarinių parduotuvių ir išdėlioti juos namuose, galima apsigyventi sename name, apie kurį žmonės kalba, kad vaidenasi, galima netgi rengtis senoviniais rūbais (tik juos dažnai teks patiems siūtis), TAČIAU pasaulis vis tiek nesustabdomai modernėja ir bet kas gali apsimetinėti, kad to nemato, užsidaręs savo pilyje ar rūmuose, bet kartą pažvelgęs pro jų langą, nuo realybės nepabėgs. 

Man patinka mokslas, patinka logiškai mąstyti ir realiai žvelgti į pasaulį, bet taip pat negaliu gyventi nesvajodama ir nefantazuodama. Kaip tarp ŠIŲ dalykų sugyventi? Juk paprastai žmonės būna arba vienokie, arba kitokie, ar bent linkę į vieną ar kitą labiau. O aš negaliu net pasakyti, į ką labiau linkus. Galiu pasakyti, ką dažniau darau - tai be tikslo svajoju bei fantazuoju. Bet tai yra ne tai, ką noriu daryti... Tai yra mano prigimtis, kurios turbūt ir nekenčiu savyje. Ir kadangi prigimties pakeisti neįmanoma (ar įmanoma?), tai teks man blaškytis visą gyvenimą. Nebent atrasiu tą stebuklingą raktą (čia ne fantazija, čia tikrai toks egzistuoja, tik perkeltine prasme...)  

                                                                                                                 Pelėda.

Laikas padaryti šiokį tokį gyvenimo update'ą. Deja, niekur aš nedingau ir nepradingau, kad ir kaip visi svajotų apie tai. Ir toliau gadinu kitiems nervus ir sveikatą su savo psichozėmis. 

Kaip greitai praėjo šie mokslo metai. Pradedu vis aiškiau matyti, kuo man tiktų ir labiausiai patiktų būti baigus mokslus. Tik vis dar kyla abejonių ir stovi toks jausmas, kad aš neteisi, kad pasirinksiu neteisingai ir vėliau visą gyvenimą kentėsiu. Tačiau juk mokytis niekada ne per vėlu... Gal viskas bus gerai.

Ruošiuosi kelionei į Italiją jau trečią kartą savo gyvenime. Išvažiuosiu naktį, kažkur vidurnaktį turėsiu būti prie Kauno pilies, prie kurios stovės autobusas. Iš viso važiuosim 2 paras. Stosim Bratislavoj, pernakvosim viešbuty ir tada vėl visą dieną riedėsim... Žodžiu. Man svarbiausia turėti knygą ir muzikos. Nereikia nei drabužių, nei nieko. Aš galėčiau tiesiog taip paimti ir išvažiuoti toli be daiktų. Mėgstu rizikuoti. Tai labai užgrūdina gyvenimui. Bet vis tiek jau pradėjau dėtis drabužius į krepšį ir kitus š., kurių turbūt net neužsidėsiu... Bet neesmė.

Šiuo metu skaitau Barboros Mejerytės "Jonę". Viena geriausių skaitytų lietuviškų knygų. Retas reikalas. Labai daug dėmesio skiriama gamtai, miškui. Tuo primena Antano Baranausko "Anykščių šilelį". O šiaip tai yra labai šauni, įdomi meilės istorija. Ne banali, kaip "Saulėlydis", o tokia labiau reali, žemiška, žmogiška. Turtingas grafas Liucijus ir vargšė kaimo mergaitė Jonė. Nors toje knygoje yra nemažai mistikos, ji yra kaip pasaka, tik be keistų reiškinių ir mitinių būtybių. Labai kaimiška, vartojami tie senoviniai lietuviški žodžiai, taip pat mažybiniai žodžiai (pvz., žiemužėlė, klevelis, staklelės ir t.t.). Bet nepaisant to, viskas labai įspūdinga, kai įsiskaitai. Aš labai įsijaučiau į veikėjų jausmus ir emocijas.

Klausoma muzika. Nelabai kas pasikeitė. Dabar kadangi mano nuotaikos kaitaliojasi, tai klausau įvairios muzikos. Bet vis tiek daugiausia savo sielos muzikos - My Dying Bride ir Lacrimosa (man labai tinka kai skaitau), kartais geros elektronikos - IAMX (neblogas Chriso Cornerio projektas), Lacrimas Profundere, Moonspell, ir Motley Crue, nes jie turi gerų gabalų... Žodžiu, daug doom'o. Ir dar labai įstrigusi Placebo daina "Too Many Friends", nors ji man net nepatinka, bet negaliu nustot klausyt... Negaliu pasakyt, ko konkrečiai klausau, nes konkrečiai nieko nėra. Tiesiog, random muzika.

Nežinau, ko man trūksta. Manau, mano gyvenime labiausiai trūksta stabilumo. Kažkokio tvirtesnio pagrindo, kažko, kas prilaikytų mane kai krentu. Kažko, kas nuramintų ir pasakytų, kad viskas bus gerai.. Kad nustočiau panikuoti, jaudintis dėl viso pasaulio problemų ir verstis visas įmanomas kaltes sau. 

Kas mane labiausiai nervina, tai jausmas, kad gaištu brangų laiką, švaistau darydama nereikalingus dalykus, stoviu vietoje, neinu į priekį. Ir viskas tik dėl to, kad bijau dėl ateities, ir neturiu ramsčio, nei kam pasiguosti. Esu viena šiam pasauly, nors aplinkui pilna žmonių. Kartais sąmoningai su tuo faktu susitaikau ir suvokiu, kad toks mano likimas ir kad tai net savotiškas pliusas, nes aš savęs niekada neįkalinsiu kito žmogaus valioje... Gyvensiu viena, niekas man netrukdys, galėsiu daryti gera žmonėms ir gersiu iš jų geras emocijas, kurios mane pačią užpildys. Užpildys tą tuštumą manyje. Geriausias gyvenimo tikslas - tai daryti gyvenimą geresnį kitiems.

Čia mano mėgstamiausios IAMX dainos, manau, verta paklausyti...

Pelėda.

Skaitau istoriją, bet sunku susikaupti - mintys vis klaidžioja slėpiningais minčių labirintais. Manau, tai ženklas, kad vėl laikas imti plunksną į ranką ir parašyti viską apie ką galvoju detaliai bei išsamiai, kaip man yra būdinga. Vaikai šūkauja ir triukšmauja pirmame aukšte, kartais jie atbėga į antrą aukštą, atidaro mano kambario duris ir palieka, ko aš labai nemėgstu. Bet nieko tokio, ant vaikų aš nepykstu. Jie yra nekalti, vargšai, nelaimingi padarėliai (be sarkazmo). Na štai, atrodo, jie jau po truputi keliauja namo... Ir mano galvoje pradėjo skambėti MGMT - Kids.

Aš galvoju apie kasdienę gyvenimo rutiną, apie chroniškumą, pasikartojančią įvykių seką. Štai man kiekvieną dieną, vakare, maždaug leidžiantis saulei, pradeda skaudėti galvą. Anksčiau taip nebūdavo. Kas mano organizmui pasidarė. Nors jau žinau atsakymą: hormonai... Paaugliški hormonai su savo visais košmarais.

Tiesą sakant, su mokslais aš kažkiek nusivažiavau. Tai stiprus smūgis man, nes niekada mano gyvenime dar taip prastai nebuvo. Bet aš turiu tam tikrų pateisinamų priežasčių, nes mano psichinė būsena buvo ne kartą stipriai nusmukusi. Tačiau mokyklai tai nė motais. Todėl gegužės mėnesį stengsiuosi iš visų jėgų susivalgyti savo visą privirtą košę. Nežinau, kur jėgų rasiu. Kartais jos tiesiog paima ir nukrenta iš dangaus. Jei tai Dievo darbai - dėkui jam, bet galėtų laiku jis man malonę parodyti...

Iš išorės aš visuomet atrodau labai rami ir abejinga, tarsi nesirūpinčiau niekuo aplinkui. Kitiem gali pasirodyti, kad man niekas nerūpi, kad plaukiu pasroviui lyg antis, kad man nerūpi kiti žmonės aplinkui. Bet taip nėra. Kartais aš tik bandau kaip nors save įtikinti, kad man nerūpi, nes pavargstu nuo per didelio rūpinimosi. Kaip tas mano rūpinimasis pasireiškia? Aš tiesiog daug galvoju apie juos, kartais už juos sprendžiu jų problemas, svarstau, kodėl jie taip elgiasi arba nesielgia. Man įdomūs žmonės, juos analizuoti yra įdomiau už bet ką šiame pasaulyje. Štai dėl ko norėčiau turėti profesiją, susijusią su visu tuo. Kai su savo svarstymais prieinu prie nemalonių tiesų, būna labai nesmagu. Man tarsi pradeda skaudėti už juos. Aš tarsi ant savęs užsitraukiu tą kitų turimą naštą. Jaučiu žmones, kurie turi sudėtingus vidinius pasaulius, nes pati tokia esu ir lengvai galiu pastebėti gatvėje kažką panašaus į save, jei tik turiu galimybę prieiti arčiau, pamatyti žmogų ne vieną ar du kartus. Apie tai galima spręsti iš labai daug aspektų, tiesiog žmogaus natūroje įžvelgti. Nors aišku, būna ir klaidingų įspūdžių. Gal žmogus tą dieną tiesiog buvo nusiminęs...

Šis pasaulis kupinas netikėtumų, staigmenų, malonių ar nemalonių. Jos nutinka kiekvieną dieną. Dar vienas dalykas, dėl ko gyventi įdomu. Pasaulyje, deja, yra labai daug blogos energijos. Lygiai taip, kaip moku jausti žmones (ar bent man taip atrodo), sugebu jausti ir tą blogą energiją aplink mane. Galbūt tokie žmonės, kaip aš, turi ją pravalyti. Tiesą sakant, nežinau. Kodėl turėčiau tai daryti, kodėl turėčiau stengtis už kitų gerovę? Nes juk kiekvienas žmogus privalo pats susikurti gerą aplinką. Bet mes negalime, nes trukdome vieni kitiems. Manau, mūsų pasaulyje paprasčiausiai yra per daug. Mes netelpam, nors yra pilna vietos. Mes grūdamės į mažus kampelius, urvelius, kaip pelės, nes mums iš prigimties reikalingos bendruomenės, o visą kitą laisvą teritoriją paliekame vabzdžiams, arba paukščiams... Tiems, kurie gali skraidyti laisvai ir pabėgti nuo kitų, kada tik užsigeidžia. Mes to negalime, mus visi varžo. Kartais, net patys save varžome, o vis tiek kaltiname aplinką... Kad ir kaip norėtume atsidurti tarp paukščių ar vabzdžių, mes negalime, nes paliktume tai, kas mums brangu ir be mūsų tai pražūtų. Dėl šios priežasties aš nenoriu įsipareigoti kam nors, ar labai prisirišti, nes žinau, kad negalėsiu palikti. Bėda tame, kad esu toks žmogus, kuris pats pražus, jei praras savo vidinę laisvę. Esu per daug savanaudė. Priežastis, dėl kurios keliaučiau į pragarą, jei tikėčiau jo egzistavimu. Bet aš netikiu, todėl žinau, kad nekeliausiu. 

Mano pats didžiausias noras dabar yra toks:

atsidurti ten, kur visada šiltas ir malonus oras, giedras dangus, lengvas vėjelis, kur nuostabi gamta, augmenija, daug gėlių, kurios kvepia. Noriu atsidurti pievoje su aukšta minkšta žole, išsitiesti ir gulėti joje visą amžinybę, kol saulė mano nejudantį kūną paverstų į pelenus. Ir tada pelenai palengva išsisklaidytų vėjyje, o siela pakiltų į naują, gražų gyvenimą, be visų skausmų ir liūdesio.

Štai ko aš trokštu. 

Bet aš visada trokštu neįmanomų dalykų.

Pelėda.

Neseniai išgirdau labai įdomią frazę apie tai, kas yra gyvenimas. Labai trumpai ir aiškiai:

Gyvenimas - tai drugelio svajonė.

Gražu, ar ne?

Pažiūrėjau filmą "Wuthering Heights" ir dar kartą supratau tiesą apie meilę. Kad ji tik skaudina ir atneša mirtį. Nebūtinai fizinę, mirtis dar gali būti ir dvasinė. Man patinka tokio stiliaus filmai, tokie tamsūs, niūrus, keliantys liūdesį. Jei filmas baigiasi gerai, su laiminga pabaiga, tai man yra pernelyg banalu ir filmo negalėčiau vertinti daugiau 7/10, nebent viskas iki pabaigos buvo per daug tobula, tada būtų 8/10. O Wuthering Heights (2009) įvertinau 10/10. Netobulas tas filmas, bet kadangi žiūrėdama jį, aš tarsi mačiau savęs dalį viskame, tai viskas paaiškinama. Juk būna taip, kai atrandame ką nors savo ir artimo kokiose nors mažose gyvenimo smulkmenose - filmuose, knygose, kituose žmonėse, gyvenimiškose situacijose... Ir tada mes nesąmoningai jaučiame prieraišumą, palankumą tiems dalykams. Na o aš, kai atrandu ką nors ypatingai artimo sau, negaliu paleisti ir ilgai negalvoti apie tai. Labai prieraiši esu prie tikrai brangių dalykų. 

Beje, tas filmas yra sukurtas pagal Emily Bronte knygą, kurią dabar pradėjau skaityti.

Vienintelis stimulas man gyventi gyvenimą toliau yra tas smalsumas, tikriausiai prigimtinis. Smalsu sužinoti, kas bus toliau. Nors ir žinau, kad skausmas niekada nepaliks manęs, jis visad bus šalia, kartais išeidamas, o kartais su trenksmu sugrįždamas. Bet nei vienas nėra nuo jo apsaugotas. Tikėtis galima tik to, kad jo būtų kuo mažiau. Nepaisant skausmo ir kitų blogų dalykų, yra ir begalė šaunių dalykų, iš kurių susideda gyvenimas. Man įdomu, kaip viskas bus, kai neliks kai kurių žmonių mano gyvenime, kai jie išeis... Ir nors tai vienas iš skausmų, bet vis tiek įdomu. Aš noriu tą patirti. Ką reiškia prarasti iš tikrųjų labai brangų žmogų ir žinoti, kad jo nebesusigrąžinsi, nes jo tiesiog nebėra. Jei gyvenimas būtų tik sėdėjimas tarp keturių sienų - tai žinoma, kad nebūtų niekas įdomu, bet juk gyvenime tiek daug visko... Kiek daug šalių reikia dar aplankyti - visa Skandinavija, ypač išsvajotoji Suomija, o tada trenktis į visai kitą pasaulio kraštą - Japoniją ir t.t. Kiek dar daug reikia sužinoti visko, perskaityti knygų, peržiūrėti filmų, sutikti įdomių žmonių, patirti įvairių mistinių įvykių... Juk visa tai vilioja, argi ne? Yra viltis, kad viskas, ko trokšti išsipildys. Bet jei iš tikrųjų negyvensi, tai neišsipildys, o mirties akimirką bus per vėlu gailėtis. Todėl reikia gyventi protingai, apgalvotai ir pagal savo norus. Labai svarbu siekti svajonių. Džiaugiuosi, kad dar egzistuoja nemažai žmonių, kurie tai kartoja kitiems ir juos įkvepia, net jei tie visiškai praradę bet kokias viltis. Kad būtum laimingas, reikia tik vieno pagrindinio dalyko - nenužudyti savęs iš vidaus. 

Klausausi lėto ir liūdnoko Jeff Buckley balso ir jaučiu, kad tuoj užmigsiu. Galvoju, kiek galima galvoti apie tą gyvenimo prasmę. Visų tų pamąstymų rezultatas toks pats, prieinu prie tų pačių išvadų. Koks tikslas pilstyti iš tuščio į kiaurą. Matyt, aš nebemoku savo minčių kaip reikiant užimti. Anksčiau buvau tikrų tikriausia svajotoja. Leisdavau sau svajoti, kurti savo mintyse įspūdingą pasaulį, kuriame aš būdavau princesė tarp įvairių kalbančių gyvūnėlių. Kiekvieną vakarą prieš užmigdama stengdavausi kaip nors papildyti savo pasaulį mintimis. O dabar tas pasaulis pasikeitęs, aš seniai nebe princesė ir kalbančių gyvūnėlių neliko. Atsirado tik pelėda, tyliai susigūžusi savo drevėje.

Bet "naujoji aš" turi savų pranašumų, kurie man visai prie širdies. Tik kartais aš taip baisiai pykstuosi su savimi... 

Šiandien nusipirkau daug šaunių dalykėlių, man to reikėjo... Pats pirkimo procesas nėra man labai malonus, nemėgstu nieko, kas susiję su pinigais. Žiauriai nemėgstu vien žodžio PINIGAI. Man tai toks nešvarus, nemalonus, gadinantis žmones reikalas... Nesvarbu, kad jie ir daro gerus dalykus, pvz.: kai žmonės aukoja vaikams, seneliams, gyvūnams. Bet visur kitur aš su jais matau tik neteisybę ir visus kitus bjaurius reiškinius. Neesmė. Esmė daiktuose, kai juos turiu saugiai padėtus savo namų lentynose, o ne parduotuvės. Tada nebegalvoju apie jų kainas ir apie tai, kad tų daiktų gamintojai mano dėka dar gavo "šlamančių" į savo kišenes... 

Žodžiu, nusipirkau: 

juodaisiais serbentais kvepiančią žvakę;

kelias mielas kojinių poras, vienos iš jų su mažomis pelėdomis, todėl iš karto pamačiusi pagriebiau;

daug juodo šokolado, nes esu jo fanatė;

migdolų riešutų;

keksiukų su miško uogų įdaru;

arbatos - mėtinės (žinoma) ir baltosios, arba vadinasi dar Baltas angelas ar kažkaip panašiai;

kelias gumytes, nes jos vis man dingsta, išsimėto ir vieną tokią su gražiu kaspinėliu, nors kaspinėlius ne taip jau mėgstu;

taip pat segtukų, "špilkų";

kelias knygutes paspręsti kryžiažodžių, viena iš jų su kažkokiais japoniškais kryžiažodžiais - reikės išbandyti, labai sudomino;

iš maisto dar pirkau Sprite, kakavos, gumos, Tic-Taco;

hairspray plaukams;

vieną sąsiuvinį langeliais, nes reikės.

Lyg ir viską išvardinau, o jei kažko nepaminėjau, tai smulkmenos.

Tai vat, gal kažkam buvo įdomu sužinoti, ką aš pirkinėju. Nors nemanau.

Ir man patiko, kad parduotuvėje tuo metu grojo Mikutavičius ir Biplan. Nes paskui eidama namo visą kelią sau mintyse dainavau: "Labas rytas, štai ir aš, aš vėl bandysiu būt kaip vakar, vėl bandysiu tau dainuot..."

Ech, mažai gerų dainų lietuviškų egzistuoja.

Pelėda.

Kaip viskas aplinkui knisa, nebeįmanoma tverti. Kodėl gyvenimas toks negailestingas? Norisi tik vieno iš dviejų: arba išnykstu aš, arba visi kiti. Gal aš išsiugdžiau tokią blogą savybę, kad nemoku pralaimėti, negaliu pakęsti pralaimėjimo jausmo, ypač kai kiti tai mato, nes jaučiu baisią gėdą. Manyje tūno tiek daug blogų emocijų, kurių neturiu kur padėti, kur išlieti. Aš esu tik daiktas, ant kurio kiti gali išlieti savo jausmus, sugeriu kitų jausmus kaip kokia kempinė, o pati savuosius gniaužiu savyje. Taigi manyje telpa ne tik mano, bet ir kitų blogos emocijos, kurios mane lėtai žudo. Dėl to ir jaučiu, kad einu iš proto. Kartais pati save pagaunu keistose padėtyse, suvokiu, kad gal iš šalies kažkam atrodyčiau kaip beprotė. Kuris mano vietoje nepalūžtų? Pakelkit ranką.

Dar visai neseniai buvau pasiryžus pasikeisti, tikėjau, kad reikalai pasitaisys, jei keisiu savo požiūrį ir mintis. Nežinau, kelintas čia kartas, kai taip pasiryžau, bet jis ir vėl nesėkmingas. Mano situacija tokia: jei žengiu žingsnį į priekį, tai vėliau žengiu du atgal. Vis grįžtu į tą pačią padėtį, kai nekenčiu savęs, kai trokštu išnykti. Tai nesibaigiantis prakeiksmas. Aš net susikūriau labai pozityvias savo gyvenimo taisykles, pagal kurias nusprendžiau gyventi ir kurį laiką man visai padėjo, bet štai nutiko bjaurus įvykis ir toks jausmas, kad tos taisyklės yra nieko vertos, nes vėl jaučiuosi kaip pats bjauriausias individas Visatoje. Net nustojau klausytis neigiamas emocijas keliančios muzikos. Dainų, kuriose dainuojama apie mirtį, liūdesį ir vienatvę. Į grotuvą įsirašiau The Beatles ir panašių "šviesiųjų" muzikos. Bet ir ji nepadeda, kad ir kaip pozityviai, gerai nuteikiančiai skambėtų. Ar aš jau tokia susigadinusi iš vidaus, kad neįmanoma pasitaisyti? Jei tik kas man galėtų atsakyti...

Gerai, pasiskundžiau savo tragiškai siaubingai nepavydėtinu gyvenimu. 

Visai neseniai pamėgau anime. Pradėjau žiūrėti nuo filmų, tokių kaip "Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje", "Haulo burtai: Keliaujanti pilis" (tai vienas nuostabiausių filmukų, dar atmenamų iš gilios vaikystės). Tada pradėjau žiūrėti serialus, legendinį "Death Note", "Hellsing"... Anksčiau pačio anime nesureikšminau, man buvo eiliniai spalvoti filmukai, "Pokemonai", o dar daug anksčiau "Dragon Ball Z"... Bet žiauriai juos mylėjau, kiekvieną dieną žiūrėdavau... Nors jie ir labai vaikiški, bet juos įdomu ir smagu žiūrėti. 

Dar labai pamėgau vakarais degiotis žvakes, vietoj lempų. Kažkaip pasidarė gaila, kai aš iki 2h nakties deginu šviesą, daug elektros sunaudoju... O prie žvakių daug jaukiau. Pirmą kartą žvakę uždegti pavyko iš kokio 15-to karto, kiek degtukų sulaužiau... Bet vėliau išmokau.

Pelėda.

Kartais keikiu save ir visą pasaulį nuoširdžiai, iš visų savo sielos gelmių. Kartais nustoju veikti, nebeklausau net muzikos, nes ši pradeda tik erzinti. Kartais aš tik guliu susirietus į kamuoliuką ir laukiu, kada ateis galas. Bet puikiai suprantu, jog jis toli. Tai mane tik dar labiau žeidžia. Tada tiesiog pavargstu ir nebegalvoju apie nieką. Galiausiai viską užglaisto atėjęs miegas - mano geriausias gelbėtojas. Taip būna. Ir bus visą gyvenimą.

Trečiadienis buvo gražiausia šios savaitės diena. Aš tikrai džiaugiausi, šypsojausi medžiams, giedram dangui, zylėms, kurios taip gražiai čiulbėjo. Netgi purvino žvyrkelio duobėje nusistovėjęs vanduo buvo toks mėlynas, šviesus ir tyras, tarsi Adrijos jūra Kroatijoje. Tą dieną važiuodama namo specialiai išlipau kitoje stotelėje, kad galėčiau ilgiau paeiti link namų. Deja, grįžusi vis tiek turėjau valyti purvu aplipusius kerzus.

Pasimatavau savo odinę striukę. Visai neblogai atrodo, bet su uniforminiu švarku nepatogu. Ir toliau nešiosiu ilgą, juodą paltuką. Su odinėmis kelnėmis nebeeinu į mokyklą, gal pataupysiu jas kokioms nors geresnėms vietoms, kuriose lankysiuosi.

__________________________________________________________________________

Yra labai daug priežasčių, dėl ko aš kartais pradedu savęs nekęsti. Kai kurios yra labai kvailos, ir aš suprantu, kad kvailai galvoju. Bet negaliu nugalėti savo tų kvailų įsitikinimų. Aš graužiuosi dėl tokių dalykų, dėl kurių net nesu kalta. Bet vis tiek jaučiu kaltę, nors ir nepriklauso situacija nuo manęs. Konkrečiais atvejais gal nekalbėsiu, jie per daug asmeniški. Bet yra ir tokių dalykų, dėl kurių pagrįstai jaučiu kaltę. Nesu aš šventa, kaip kažkada sakiau. Gal buvau. Kai buvau labai mažas vaikas. Bet viskas labai greitai pasikeitė. Per greitai užaugau. Užaugusi pradėjau daryti klaidas. Tų klaidų padariniai dabar jaučiasi. Visą laiką jaučiasi. Tie padariniai gadina mano gyvenimą. Jie trukdo man būti laimingai. Nes negaliu užmiršti. Gal esu per daug jautrus žmogus, daug ką giliai imu į širdį ir laikau savyje. Esu labai dramatiška. Žiūriu į pasaulį, kaip į dramą, tragikomediją. Tragikomedija - pats taikliausias gyvenimo apibūdinimas. Nes jis tragiškas, tačiau turi daugybę komedijinių situacijų. Tuo jis žavingas. O kiekvienas žmogus yra gyvenantis, kvėpuojantis meno kūrinys...

Ech, čia dar jaunas Billy Idol... 

Ir sena, bet nemirštanti jo daina.

Pelėda.

Papasakosiu ką nors iš savo kasdienybės. Apie tokius smulkius, nereikšmingus reiškinius, kurių niekas nepastebi ir apie kuriuos niekas nekalba. Suskirstysiu faktais:

• mano kambarys po sutvarkymo tokiu išlieka daugiausiai 2-3 dienas;
• mano šuo, kuriam galima lipti į lovą, nes jis ten miega, pastoviai prineša visokių maisto likučių ir šiukšlių, taigi man smagu miegoti...
• kas dieną naudoju spuogų maskavimo priemonę ir tušą - daugiau nieko iš kosmetikos;
• į mokyklą vaikštau su odinėmis kelnėmis prie uniforminio švarko. Žinau, keista;
• mano plaukai natūraliai garbanojasi, todėl atrodo labai netvarkingai ir tai mane knisa, todėl pradėjau naudoti tiesintoją ir dabar jaučiuosi daug geriau;
• negaliu išeiti iš namų be ausinių, klausau muzikos kada tik įmanoma;
• jei gatvėje pamatau paukščius, visada juos stebiu. Jei tik išgirstu - ieškau akimis;
• kai stotelėje laukiu autobuso, beveik visada kas nors ateina ir klausia manęs, kada atvažiuos tas ar anas autobusas ir pan.
• negaliu gyventi be šokolado: jei kelias dienas iš eilės jo negaunu, būna blogai...
• kiekvieną mielą dieną galvoju apie gyvenimo prasmę ir nenuilstamai jos ieškau.

Never seen the light, I don't know where to escape 
From that fear of impending hell 
Now I've seen the light, my soul laid bare 

To forsake that fear of impending hell

Pelėda.

Gyvenimas žudo.

Man regis, daugelis dar neprabudę iš šios keistos žiemos miego. Miegokit, visi mielieji lokiai. Na, o mane, pelėdą, kuri turėtų miegoti dieną ir kurios neturėtų ryte pažadinti kitų paukščių balsai, šį rytą prabudino tarsi vieversiai už mano kambario lango. Kambaryje pro užuolaidas stengėsi įsiskverbti saulės šviesa ir paglostyti mano užmerktas akis, bet jai nepavyko. Nepavyko manęs sudeginti. Ir pagalvojau, kad staiga atsikėliau vieną gražų pavasario rytą. Tačiau atitraukusi užuolaidas ir pažvelgusi į lauką supratau, kad tai dar ne jis... Dangus buvo apsiniaukęs, saulei sunkiai sekėsi kovoti su debesimis. Vėjas stiprus ir šaltas, paukščių balsai dingę... Gal vieversiai man tik pasivaideno.

Klausau dramatiško Dream Theater skambesio ir galvoju, kad tai tobula grupė, nes neturi nei vienos blogos dainos. Nei vienos, į kurią nebūta įdėta daugybė jausmų ir daugybė valandų darbo. Širdis nekraujuoja klausant jų skambesio, bet ji kažkaip keistai nerimsta ir žudo mane kitais būdais. Ausys - tai tik priemonė patekti muzikai į mano sielą ir širdį. O iš tikrųjų klausausi aš jos tik visa savo širdies esybe. Aišku, tik tada, kai tikrai noriu ją įsileisti, kai leidžiu jai mane valdyti... Kada nors pabandysiu padaryti trumpą kokio nors albumo apžvalgą. Puikus pasirinkimas kad ir tas pats albumas, kurio klausau dabar. Tai Dream Theater - A Dramatic Turn Of Events (2011). Nes yra ką aptarti. Labai daug instrumentų, ilgos dainos, įspūdingas vokalas ir t.t. Man patinka, kai yra daug detalių ir yra ką analizuoti.

Kažkaip, mano muzikinis skonis per paskutiniuosius kelis mėnesius, buvo labai pasikeitęs. Tiksliau, jis kažkaip susimaišė, tapo labai neapibrėžtas. Ir dabar atliksiu sau labai sudėtingą užduotį, pabandysiu sudaryti sąrašą grupių, kurias labiausiai mėgstu/daugiausiai klausau:

1. Visada ir per amžius - HIM. Nes Heartagrama yra mano pačios širdies dalis.

2. Hmm.. gal Paradise Lost, nes supratau, kad tai labai artima grupė man savo stiliumi ir dar negirdėjau nei vienos dainos, kuri nepatiktų.

3. Dar neįsimylėjau mirtinai, bet negaliu į žemesnę vietą kelti šių genijų - Dream Theater.

4. Black Sabbath, nes BS yra BS. Šventas reikalas. Niekada neišmesiu iš mėgstamiausių sąrašo.

5. Gal My Dying Bride. Jie unikalūs, nei vienoj dainoj neįmanoma įžvelgt jokio komercijos krislelio ir jų muzika, tam tikrai nuotaikai esant, pakelia iki nežinau ko...

Taigi, apibendrinant: gotika, sumišusi su heaviu ir progresyvumu. Tobula. Visi mano mėgstamiausi žanrai yra. Vadinasi, viskas tvarkoj.

____________________________________________________________________________

Apskritai, truputi liūdna. Bet ką aš sakau, man visada viskas liūdna. Bet stengiuosi mėgautis gražiomis gyvenimo akimirkomis ir ypatingai gražiu pasauliu. Kažkaip negalvoju apie tai, kas man nesiseka, nes nesiseka man beveik viskas. Ignoruoju tai, kas veda į neviltį. Norėčiau pafilosofuoti apie juodos ir baltos harmoniją, bet jau pati nebežinau, ką kalbu... Geriau einu pailsėti. Jei tik pavyks užmigti. Nes mintys, kai niekuo neužimtos, vis lėtai žudo mane. Galbūt vėl pasinersiu į savo juodąją poeziją...

Pelėda.

Pirmieji cupcakes/banali diena.

Šiandien yra viena iš banaliausių ir komerciškiausių dienų metuose. Džiaugiuosi, kad ten, kur aš gyvenu, to banalumo nesijaučia. Kiek pamenu, niekada nesijautė, niekas nepasikeitė. Labai juokingais būdais minėdavau šią dieną, vienintelė jaučiau entuziazmą, bet dabar kažkaip tas išnyko. Vis dėlto, labai puiki proga pasitaikė savo gyvenime išbandyti kai ką naujo. Taigi, paminėjau šią dieną labai neblogu būdu: pirmą kartą iškepiau keksiukų. Ir nors tikėjausi, kad jie nesigaus pirmą kartą, bet gavosi visai neblogai. Nei vienas, kas ragavo, jokios kritikos neišsakė, tačiau man asmeniškai jie atrodė sausoki (gal dėl to, kad tuo metu norėjau gerti) ir labai trūko kremo ant viršūnėlių, kurio nepavyko pagaminti dėl produktų stygiaus. 

Jie šiaip su juodu šokoladu, bet atrodo labai jau šviesūs...

Tai vot. Čia tikrai mano nuotraukos.

_______________________________________________________________

Kažkaip jaučiuosi labai mieguista. Bežiūrėdama savo prenumeruojamų kanalų video, užguliau ant stalo, nes vienas video truko apie 30 min. ir vos vos neužmigau... Vis dar nepavyksta pradėti laikytis tam tikro griežtesnio režimo ir eiti miegoti laiku.

Pastaruoju metu man pradėjo patikti klausytis Hole dainų. Iš tikrųjų paskutinysis šios grupės albumas "Nobody's Daughter" yra labai neprastas. Drįsčiau sakyti, kad geriausias, nors ir nesu girdėjusi visų dainų bei albumų. Tačiau šiame kažkas jaučiasi. Man atrodo, jaučiasi didelis moteriškumas ir branda, kurie kartu sudaro stiprų efektą. Čia gal ne muzikalia, bet psichologine prasme. Kas nežino, kas per žmogus yra Courtney Love, tas nesupras, ką aš noriu pasakyti. Bet anyway, šis įrašas ne apie tai. Apie Courtney norėčiau pakalbėti atskirai kada nors, taigi galiu beveik prižadėti, kad bus įrašas ir apie tai.

Tradicija klausytis šios dainos šią dieną...

Pelėda.