Žiema. Tiesiog žiema.

Kai žmogus yra vienas, tik pats su savimi, jam belieka tik būti draugu sau pačiam. Eiti į kiną su savimi, gerti vyną ir kalbėtis apie gyvenimo filosofiją su savimi, žiūrėti į veidrodį ir spoksoti į savo sielą... Ar vienatvė yra gerai kai žinai, kad ji maloni, bet taip pat pamažu žudo? Lygiai taip pat kaip meilė. Kas yra meilė? Turiu savo požiūrį į šį reikalą. Meilė - tai iliuzija, kuri susidaro nuo poreikio jaustis mylimam. Arba kitaip: meilė - tai prisirišimas prie kito žmogaus susidaryto tobulo portreto. Bet iš tikrųjų ji yra klastinga. Pradžioje pats gražiausias ir šilčiausias sapnas, pabaigoje - mirtis arba pabudimas iš sapno, kas iš tikrųjų yra beveik tas pats. Geriausia prie nieko stipriai neprisirišti, nes anksčiau ar vėliau reikės paleisti ir tai bus beprotiškai skausminga (bent jau labai jausmingiems žmonėms, kaip aš). Tai yra mano tiesa. Nieko negaliu padaryti.
___________________________________________________________________________

___________________________________________________________________________

Jeigu koks nors žmogus, nematęs manęs daug laiko, paklaustų kaip man sekasi, aš paprasčiausiai atsakyčiau "nieko naujo". Gal tik savo viduje patobulėjau, jei galima taip sakyti. Nes kartais tampa neaišku, einu į priekį aš, ar krentu prarajon. 

Nepaisant didelio šalčio, vis tiek turiu pasakyti, kad žiema - pats gražiausias ir žavingiausias metų laikas. Kiekvienais metais, kai išeinu į lauką pirmą kartą prisnigus, pajaučiu tą stebuklingą jausmą. Tarsi viskas būtų atsinaujinę, tarsi būčiau atsidūrus kitoje planetoje. Eglės, pušys atrodo nuostabiai apsnigtos. Krentantis sniegas nuo namų stogų, užšalusi upė, labai dažnai - pastelinių spalvų padangė... Nieko nėra gražiau už tuos vaizdus. Vėl sustiprėjęs noras nuvykti į tokius kraštus kaip Aliaska, Suomija, Sibiras... Vilioja mane šaltis. 
____________________________________________________________________________

____________________________________________________________________________

Nenorėjau laukti autobuso stotelėje apie 20 minučių, tad nuėjau į netoliese esantį knygyną. Man labai patinka jo aplinka. Kažkas panašaus į Hogvartsą. Žodžiu, labai dvelkia senove ir paslaptimi. Ir ten taip tylu, kaip kokioje bažnyčioje, kai niekas nekalba. Ir pamačiau Dano Browno "Inferno". Taigi, negalėjau nenusipirkti... Nors knygų skaitymą kiek apleidau, bet silpnybę joms vis dar jaučiu. Kai išėjau iš bibliotekos, supratau, kad į autobusą pavėluosiu. Tačiau vis tiek nuėjau į stotelę, ir, mano laimei, autobusas atvyko už minutės. Kai važiavau namo, supratau, kad šalia manęs atsisėdo mano buvusi istorijos mokytoja. Manau, neatpažino manęs. Šiaip gera mokytoja buvo kaip tos mokyklos kontekste... Tik ją vertinti pradėjau per vėlai.

Geriau pagalvojus, padariau nemažai atradimų kino pasaulyje. Pradėjau daugiau filmų žiūrėti. Kažkada mačiau Alter Bridge dainos "Blackbird" vaizdo klipą, kuris buvo padarytas su ištraukomis iš vieno filmo. Ilgą laiką nežinojau, koks tai filmas, nors labai norėjau sužinoti. Ir tada staiga atradau jį netikėtai. Kai pradėjau domėtis daugiau religijomis, krikščionybe, užtikau tokią sąvoką kaip stigmos. Ir šitaip atradau tą filmą, kuris ir vadinasi "Stigmos" arba "Stigmata" (1999). Kažkaip iš karto supratau, kad tai būtent tas filmas ir bėgau žiūrėti. Labai patiko, įspūdingas. Giliai įsirėžė į atmintį. 

Dar vienas filmas, apie kurį girdėjau ir anksčiau, bet kažkaip nesugebėjau pažiūrėti - tai "The Crow" (1994). Jį tikriausiai visi geriau žino. Šitą filmą jau galėčiau pavadinti vienu mėgstamiausių, peržiūrėjau net kelis kartus ir dar žiūrėsiu. Tiesiog nieko nenoriu pasakoti apie jį, nes reikia pažiūrėti, o ne kalbėti.

O dabar metas prisiminti senus, gerus, nemirštančius kūrinius. Vienas iš tokių "One Last Time". Viena gražiausių dainų Visatoje. Reikia tik užsimerkti, įsiklausyti, pajusti... Vis dar... Vis dar kiekvieną kartą klausydama šios dainos, jaučiu kaip per širdį eina tas skausmingas malonumas.

Pelėda.