"Kaip tu lauki ryto - kaip šviesos, kaip galimybės, kaip naujienos? Ar labiau lauki vakaro? Ar darai iš tikrųjų tai, kas tau labiausiai patinka, sekasi, tinka? Ar iš tikrųjų esi tas, kas norėtum būti? Niekam nerodyk savo atsakymų."
Išties, bent jau mane tai privertė pamąstyti. Įdomiai rašo tas žmogus, įdomiai... Ir kam rašyti, kaip jautiesi, kam rašyti, ko lauki ir tikiesi, kam rašyti, kas nori būti... Kam?? Nejau neužtenka viso to sau pasilikti, pačiam viską išsispręsti. Kiti žmonės su savo patarimais dažniausiai viską tik sumaišo, supainioja ir nebegali atsirinkti, kas tau labiausiai tinka. O čia jo žodžiai apie save:
"Mokykloje labiausiai mėgau matematiką. Todėl užaugęs (kažin?) tapau dailininku."
Tiesa, dažnai būna, kad gyvenimas viską apverčia 180 laipsnių kampu. Tampi visai kitu žmogumi, nei norėjai tapti. Veiki visai ne tai, ką planavai ir apie ką svajojai tiek laiko... Darai kažką visiškai priešingo, nei kada nors norėjai. O ar tai gerai, ar blogai, priklauso nuo aplinkybių. Bet esmė, kad mes patys kuriamės gyvenimus. Kodėl sako, kad nuo likimo nepabėgsi, jei tas likimas ir yra būtent toks, kokį mes darome šia diena. Juk visi veiksmai ateity padaro kokius nors įspaudus. Likimą mes kuriame čia ir dabar. Kiekvieną akimirką.
-------------------------------------
Šią akimirką aš galvoju, kad viskas pasauly iš tikrųjų taip paprasta... O žmonės iš tikrųjų viską taip apsunkina... Ir visiškai be reikalo. Savo baimėmis, nerimu, neryžtingumu užkrečia aplinkinius ir visi tampa vienodi, kaip klonai. Visi vaikšto su tomis pačiomis abejingumo kaukėmis. Štai, galima paiimti bet kurio Lietuvos miesto gatvelę ir pasižiūrėti, kaip visą dieną jie slenka asfaltu... Nesakau, gal yra kur nors tokia vieta, kur visi laimingi, bet kol kas aš dar neatradau tokios vietos. Gal per mažai pasaulio esu mačius. Tikrai mažokai... Bet gailėtis dar anksti. O išmintis su metais tik ateina. Ir su patirtimi.
Vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų, atrodo yra, stebėti žmones. Anksčau nemėgau žmonių, ne visus. Nemėgau nepažįstamų. O dabar man įdomu, smalsu. Norisi kuo daugiau juos pažinti ir suprasti. Bet barjerą sunkoka nulaužti. Tą barjerą, kuris tvyro tarp visų svetimų žmonių. Bet ar galima sakyti, kad mes tokie svetimi. Juk visi mes broliai ir seserys turėtume būti. Visi panašūs ir lygiaverčiai. Visi darom nuodėmes, visi jaučiam skausmą, džiaugsmą, visi šypsomės kai mums linksma ir verkiam kai liūdna. Darom tai skirtingai, bet veiksmas tai tas pats... Žmogiški instinktai mus sieja, jungia.
-----------------------------------
Mother don't worry, I killed the last snake that lived in the creek bed
Mother don't worry, I've got some money I saved for the weekend
Mother remember being so stern with that girl who was with me?
Mother remember the blink of an eye when I breathed through your body?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą