Labiausiai įsiminė laisvės pojūtis, kai gulėjau ant kietų medinių sūpynių, užsimerkiau ir klausiau Damien Rice balso. Mane sūpavo vėjas, o aš buvau liūliuojama kaip kūdikėlis. Įsiminė žolės braukimasis per pėdas. Mėlynas dangus, be jokio debesėlio. Nors man labiau patinka žiūrėti į plaukiančius įvairių formų debesis, nei į savo tuštuma gąsdinantį dangų. Patinka įžiūrėti įvairius drambliukus, ar meškiukus, skraidančius dangumi... Galiu vardinti ir vardinti dalykaus, kurie man patinka. Iki begalybės.
Man patinka netgi sėdėti vienoje vietoje valandų valandas ir apie kažką svajoti. Patinka ilgai žiūrėti pro langą į tolumą, net jei mano akys taip gerai nebemato... Patinka gurkšnoti kavą su kokiu saldainiuku, arba geriausia, su ledų porcija. Patinka ilgai rašyti apie bet ką ir bet kur. Galiu rašyti net ant savo rankos, nes man tai malonu daryti. Pastaruoju metu šiek tiek aptingau rašyti, bent jau paėmus rašiklį į ranką... Su klaviatūra lengviau. Patinga pusę dienos tinginiauti, gulėti išsidrėbus ant lovos ir ilgai nesikelti. To ypač daug bus vasarą. Patinka pajusti tą ypatingą ir stebuklingą jausmą paėmus gitarą į ranka ir perbraukus per jos metalines stygas... Patinka užuosti jos kvapą - medžio, sumišusio su dažais. Patinka išėjus į lauką išgirsti rytines paukščių dainas, pamatyti, kaip viskas šviesu ir kiek daug gėrio pasauly iš tikro egzistuoja. Bet nepatinka, kad žmonės skuba į darbus, mokyklas ir nemato viso to... Bet negadinkim visko su blogais dalykais. Viskas, jau per vėlu, sugadinau...
O labiau už viską man patinka klausytis paukščių giesmių, ir kaip jie nusileidę ant žolės, būriais, kaip tikra vieninga šeima, ieško trupinių ir lesinėja... Ir kaip jie nuskrenda, staiga pajutę pavojų. Visi kartu tą pačią akimirką atsispiria nuo žemės ir išskleidžia savo sparnus. Ir aš norėčiau būti paukštis. Labai. Jiems daug lengviau gyventi nei žmonėms. Aišku, jie irgi turi savo problemų, kai niekaip neranda maisto arba kovoja už savo lizdus ar pateles iki paskutinės plunksnos... Bet vienas nuostabiausių jų privalumų yra ta kasmetinė migracija į šiltus kraštus. Kai jie palieka visus, išvyksta kur jiems geriau, kur jie išgyvens. Kiek daug jie pasaulio matę, kiek visko turėtų žinoti. Gaila, kad žmonėms jie yra nebylūs. Gaila, kad niekas nesupranta, ką jie nori pasakyti ir pranešti mums. Kai kurių paukščių akys atrodo tokios protingos, tarsi kažką žinotų. Kitų jos tokios tuščios, lyg stiklinės. Vis tik, logiškai pamąsčius, paukščių smegenys yra labai mažos, todėl jie nėra labai protingi individai ir kažko tikėtis iš jų dėl to neverta. Mūsų namų stiklai yra labai įdomūs, nes iš lauko pusės tokie veidrodiniai, pasižiūrėjęs matai ne kas viduje, o savo atvaizdą. Taigi, kai kurie paukšteliai, ieškodami sau patelės, pamato save tame lange ir daužos į jį nesuprasdami, kad ten jie patys, o ne jų būsima antroji pusė. Iš pradžių buvo juokinga. Bet kai jie pradėjo užsimušinėti ir kristi prie pat langinių negyvi, tada nebebuvo juokinga... Iš tolo, pamatę, skrisdavo visu greičiu ir tik bumt! pasigirsdavo į stiklą. Nueini pasižiūrėt - ogi guli negyvas... Bet ačiū Dievui, daugelis iš jų nežūdavo iškart, o tik smarkiai susitrenkdavo, o vėliau vėl nuskrisdavo lyg niekur nieko. Žūvimo atvejų buvo nedaug.
Vienas dalykas, man nelabai patinkantis apie juos yra tas, kad be galo sunku prisijaukinti. Be galo bailūs, išgąstingi jie... Ir nesistebiu. Pati maža būdama mėgau balandžius gąsdinti, visi mano kieme skrisdavo nuo manęs kuo toliau, kai priartėdavau. Jie supranta, kas yra pavojus, supranta, kad nieko negalima per arti prisileisti. Ne taip, kaip žmonės... O kalbant apie prisijaukinimą, tai kartais ne žmonėms reikia paukščius jaukintis, o paukščiams žmones. Arba prisiminus Mažąjį princą, tai jis ir lapė vienas kitą prisijaukino. Tad šis požiūris man atrodo pats teisingiausias. Juk nieko gero neįvyksta su dviejais individais, kai iš jų stengiasi tik vienas. Turi stengtis ir norėti abi pusės. Kaip ir nepriversi mylėti ko nors. Egzistuoja meilė be atsako, nes kita pusė paprasčiausiai nenori santykių.
Ką gi, o rytoj bus nauja diena, kaip nekeista... Nesinori man, kad jos eitų. Bet gamtos dėsniams nepasipriešinsi. Bet kas yra geriausia, tai kad nauja diena, naujas rytas - nauja galimybė, naujas požiūris į viską. Nes visada tave mintys lanko kokios nors, ir jei tą dieną jos juodos ir blogos, tai kitą dieną dažnai viskas būna atvirkščiai. Pastebėjau tokį dėsnį, kad kai labai daug juokiesi, tai kitą dieną arba jau po kelių valandų tu verki ar teisog liūdi. Arba atvirkščiai. Atrodo, viskas turi savo kainą. Netgi laimė, kurios taip siekiu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą