Tik mano jausmai, nesuprantami

Džiūsta lūpos ir gerklė. Baigėsi vanduo plastmasiniame buteliuke. Už lango kyla vėjas, danguje tamsūs debesys baigia užstoti šviesą. Medžiai šoka. Pienių pūkai taršosi vėjyje. Ausyse skamba psichodelinis rokas. Sena, gera mano aistra, kurią primiršau. Galvą skauda 3 dieną iš eilės, nežinia dėl ko. Aš ir vėl nelaukiu rytojaus.

Svarstau, kur viskas dingo. Kodėl viskas nebegali būti kaip anksčiau. Pasiilgau senojo gyvenimo, žmonių, kurie buvo tame gyvenime. Dabar jie svetimi. Jie toli. Bet koks žmogus yra pasiekęs mano širdies ertmę? Turbūt nei vienas to dar nepadarė ir nepadarys. Nes ji nepasiekiama.

Žinau, kad kentėjau, kai mano fantazija pasiekė tam tikrą laipsnį, virš visko... Kai jau fantazija pradėjo atrodyti kaip realybė. Tai prilygsta išprotėjimo jausmui, labai nemalonu. Bet dabar tai nutolo nuo manęs. Pati norėjau, kad nutoltų, taip ir elgiausi... Nes norėjau išsivaduoti iš to slegiančio jausmo. Maniau, jog viskas pasitaisys, kad viską pamiršiu. Bet dabar jaučiu, kad trūksta kažko. Gal išplėšiau iš savęs didelę dalį jausmų, kuriuos gebėjau jausti, o dabar nebegaliu. Viskas atšąlo. Šilumos trūkumas manyje jaučiasi dar didesnis nei kada nors anksčiau. Noriu sugrįšti į pačią pradžią. Kai viskas man atrodė gražu. Kai manyje nieko netrūko.

Ar kada nors dar išdrįsiu parašyti jam. Ar dar jausiu ką nors. Ar man dar rūpės. Tas jausmas visada buvo keistas, jaudinantis ir netikėtas. Niekada anksčiau nejutau to jausmo niekam. Branginau jį. Nes jis toks vienintelis. Bet tada pamačiau, jog viskas taip toli nuo manęs. Kad niekada neturėsiu to šalia, realybėje. Susikūriau savo pasaulį, į tą pasaulį įsileidau savo mėgstamus veikėjus, kurių net nemačiau, tačiau susidariau jų portretus vaizduotėje, gyvenau tame pasaulyje, nenorėdama niekada iš jo išeiti. Bet teko tai padaryti. Pajutau, kad negali tęstis tokia beprasmybė. Buvo nelengva palikti savo pasaulį, kurį taip branginau. Dabar sugrįžau į tą pasaulį po daug laiko. Tačiau jis nebe toks, koks anksčiau, kokį jį palikau... Veikėjai išsilakstė, atšąlo, viskas tvyro griuvėsiuose, kaip po 100-mečio Anglijos karo...
Gal. Gal atstatysim griuvėsius. Gal vėl suartėsim. Gal daug kas sugrįš. Gal viskas bus kaip anksčiau, ar bent pusė visko atsistatys... Reikia imtis pačiai veiklos. Pirmas žingsnis, kurį jau žengiau - tai sugrįžimas. Antras žingsnis - pirmasis ištartas žodis, kuris nulems daug ką. Tad jį apgalvosiu. Ir toliau savo pasaulyje elgsiuosi apgalvotai. Bet liksiu savimi. Nes tai pagrindinė mano misija.