Visų pirma, reikia grįžti į praeitį trumpam, kad galėčiau kurti ateitį. Kai buvau maža, dar vaikas, niekada negalvojau apie gyvenimo prasmę. Ir tai normalu. Vaikystėje rūpėjo tik žaidimai, draugai, linksmybės, žaislai... Bėgant metams aš vis rimtėjau ir rimtėjau. Bet niekaip negalėjau palikti tos pasakų šalies, kur vyravo tik rožinė spalva, princesių rūmai, šviesus dangus, visas pasaulis... Buvo sunku viso to atsisakyti galutinai. Bet tik iš pradžių. Vėliau viskas klostėsi savaime. Gyvenimas pradėjo rodyti savo aštriąją pusę, pradėjo negailestingai tasyti į visas puses, parodė, kad pasaulyje egzistuoja daug juodos spalvos ir blogio. Tai ir nužudė mano vaikystę. Kaip ir visų kitų žmonių.
Dabar esu pasiruošus priimti naujus iššūkius, esu pasiruošus eksperimentuoti bet kada, nes tapau stipresnė, užgrūdinta, viską priimu nebe taip jautriai, nes pripratau. Gyvenimas iš manęs išgavo akmeninį žmogų. Aišku, visada pasitaikius progai trumpam "išsilydau" ir pabūnu "kaip visi". Bet pradėjo rodytis, jog mano prigimtis šalta, atžari, kažkiek tragiška... Pradėjau iš tiesų daug dramatizuoti, vaizduoti save kaip gyvenimo nuskriaustą asmenybę, kurios visas gyvenimas pasmerktas, ir kuri neturi šviesios ateities. Bet visa tai buvo tik mano psichologiniai nukrypimai nuo tikrosios tiesos, kurią atrasti galima tik su laiku, per gyvenimo įvykius ir supratimus atėjusius į pasąmonę. Supratau, kad pasiduoti ir nekovoti - pats blogiausias pasirinkimas. Supratau, kad reikia ieškoti. Ieškoti tiesos, santarvės, ieškoti savęs. Gyvenimas - tai tarsi ilga kelionė su daug kelių ir takelių, nuklydimų į giliausius ir painiausius miškus. Bet pasiklydus, ar suklupus kelyje visada reikia stengtis sugrįžti, rasti išeitį, pakilti nuo žemės, kad ir kaip tai atrodytų beviltiška ir neįmanoma. Laimi tie, kurie kovoja, kurie stengiasi išlikti. Tik stipriausi žmonės išlieka. O tie, kurie yra silpnavaliai ir pasiduoda gyvenimo sunkumams - tie yra tikrai nelamingi žmonės ir jų man gaila... Reikia visada ieškoti laimės. Ir kad ir kaip viskas juoda ir baisu aplinkui atrodytų, tikintis žmogus visada ras šviesą tunelio gale. Tikintis, nebūtinai religine prasme. Tikėti reiškia tikėti savimi, sėkme, kuri gali netikėtai ir bet kada užklupti, tikėti, kad viskas bus gerai ir rytojus šypsosis tau. Ypač jei tu pirmas nusišypsosi. Tada jau laimės garantas garantuotas.
Nukrypau į apmąstymus. Dabar pažvelgsiu į savo dabartinę situaciją ir galimybes.
Didžiausią turbūt įtaką gyvenime daro tai, kokius mokslus renkiesi, kokia kryptimi keliauji link savo tikslų, svajonių realizavimo. Įtaka, koks iš tavęs susiformuos žmogus ir iš viso kokia asmenybe tapsi savo veiklos paskatintas ir įtakotas. Apie tai daug galvoju, nes po truputi pradedu suvokti, kaip tai ištiesų svarbu. Iki šiol pagrindinis mano tikslas buvo toks: tapti laimingai ir visą savo likusį gyvenimą taip nugyventi. Bet kad pasiekti laimę, reikia daug padaryti, daug pakovoti... Ji taip paprastai neatsiras. Anksčiau buvau labai labai naivi. Net negaliu apsakyti, kiek stipriai naivi. Viskuo tikėdavau, patikėdavau, o paskui kentėdavau. Su laiku išmokau atpažinti melą, pradėjau matyti, kada žmogus nuoširdus, o kada kažką slepia arba dumia protą. Tas dalykas tikrai pamokė mane. Taipogi maniau, jog džiaugsmas ir laimė ateis savaime, be jokių pastangų. Ir iš dalies, galbūt tai tiesa. Galbūt reikia sulaukti to taip vadinamo "savo meto", bet jis be 0% pastangų irgi neateis.
Taigi, dabar aš pradėjau mąstyti, kokių man priemonių reikia, ką man pačiai daryti, kad eičiau link tos laimės. Iš tikrųjų, tai buvau labai kompleksuotas vaikas. Tai buvo dar vienas dalykas, dėl kurio negalėjau gerai jaustis. Tie kompleksai dabar sumažėjo, aš nebekreipiu tiek dėmesio, nesureikšminu jų. Kaip sakoma, nobody is perfect, I'm nobody. Bet iš tiesų tai ne taip. Tiesiog, pradėjau nesukti dėl to galvos, nes žinau, jog tai neatneš nieko gero...
Suskirstysiu punktus, kurių man reikia, kaip priemonių, pasitelkti, kad eičiau laimės link:
- Gimnazija. Nuo kitų metų eisiu ten. Tai labai svarbus žingsnis, ir tai supratau neseniai, palyginus... Žinau, kad reikia gerai pasirinkti. Mane bandė atkalbėti dabartinė auklėtoja, nes sako, kad man ten nevieta, ar kažkaip taip. Bet kiti žmonės apie tą gimnaziją gerai atsiliepia ir aš nežinau kuo tikėti. Kiek domėjausi, tai man ji pasirodė tikrai gera... Ir aš jaučiu, kad turiu pabandyti. Man reikia keisti aplinką ir plėsti pažiūras. Dėl to ir nenoriu likti dabartinėje mokykloje. Man ten niekada nepatiko ir nepatiks.
- Tinkamas profesijos pasirinkimas, studijos. Mane domina humanitarinių mokslų kryptis. Žinau, kad jeigu rinksiuos studijas, kurios man nepatinka ir vardan to, kad gerai uždirbčiau ateity, tai nebūsiu laiminga. Pinigai laimės man niekada neteikė. Aš iš viso nemėgstu pinigų... Dėl manęs, jų pasaulyje ir galėtų nebūt. O humanitariniai mokslai, jaučiu, kad yra kaip tik man. Aš noriu daryti, tai, kas patinka. Noriu atsiskleisti savo kasdieninėj veikloje. Man nesvarbu, kiek uždirbčiau. Svarbu, stogas virš galvos, duona kasdieninė... Bet vertybės man yra svarbios kitos.
- Artimiausi žmonės. Dabar aš asmeniškai, neturiu tokių žmonių savo gyvenime, su kuriais super gerai jausčiausi, su kuriais mane kas nors sietų, mes turėtume neišsenkančia įvairių temų laviną... Tie žmonės gal ir egzistuoja, bet jie toli. Būna, kad jie tik internete. Man reikia bendraminčių čia, šalia manęs. Kad matyčiau juos gyvai, kad žiūrėčiau į akis. O dabar egzistuoja tik tie žmonės, kurie yra tarsi prievolė, tik tam, kad šiaip, prastumtų laiką... Su jais nelabai įdomu, negaliu visiškai laisvai, savimi jaustis prie jų, nes mes per daug skiriamės. O tinkama veiklos kryptis man padėtų atrasti draugų, kurie būtų panašesni į mane iš charakterio ir būdo bruožų.
Na, tai čia pagrindiniai aspektai, dėl kurių turiu stengtis jau dabar, čia pat, visą laiką. Tai ir yra mano artimiausia ateitis. O kaip viskas klostysis po 20-30 metų, tai žiūrėsim. Gal aš degraduosiu, o gal atvirkščiai, tik klestėsiu. O gal manęs jau nebebus ant šio pasaulio paviršiaus... Kaip sakoma, gimęs dulke į dulkę ir pavirsi. Gyvenimas gali bet kokių dar pokštų sugalvoti. Reikia saugotis.
O čia kažkokia įdomi grupė. Merginų grupė, kuri mane labai sudomino. Retas reikalas. Neseniai atradau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą