O, vargeli... Atrodo, nieko neveikiu per dienas tokio, o taip pavargstu. Kažkur skaičiau, kad gali būti, jog energetinės siurbėlės mėgsta pasisavinti žmonių energiją. Turbūt viena iš jų ir mane užpuolė... Jau seniai seniai nejutau didelio energijos kiekio savo kraujyje, paskutinį kartą tai buvo prieš kokius 2 metus... Gal labai greitai senstu? nes man sakė, jog traukiuosi, mažėju... Ir pati pastebėjau, kad anksčiau buvau aukšta, palyginus su kitom mano amžiaus mergaitėm, o dabar esu kokia 6-7 pagal ūgį klasėje. Gal tiesiog jos mane aplenkė... Juk aš buvau nustojus normaliai vystytis. Bet pasivysiu. Visada pasiviju. Tiesą sakant, stebiuosi, kad dar esu gyva ir normaliai vaikštau ant žemės paviršiaus. Nors, ne visada normaliai, dažnai užkliūvu už grindų, susipina kojos ir panašiai... Matyt, prieš mirtį Dievas nusprendė mane išbandyti, skirdamas daugybę sunkumų. Ok, viską ištversiu. No problem. Nes nėra pasirinkimo. Gyvenimą galima sulyginti su kino filmu, su vaizdo klipu. Viskas labai panašu. Klausai dainos, žiūri į aplinką, kaip žmonės eina, kaip medžiai šoka, kaip debesys plaukia, kaip vyksta koks nors veiksmas. Toks stebuklingas, neįtikėtinas, lyg iš kino juostos... Turbūt viskas paremta garsais ir judesiais. Būtent. Pasaulis būtų niekas be jų. Be judesio ir garso nebūtų nei grožio, nei tragedijos, nieko. Tos pačios dulkės, papūtus į dulkėtą klaviatūrą, pakyla ir saulės šviesoje šokčioja, kol galiausiai vėl nusėda. Irgi judesys. Šiaip ar taip, įkvėpimas apie tai rašyti jau pradingo, tad geriau aš išeinu jau, palikdama paskui save geros muzikos. Nuostabi daina, nuostabaus balso atlikėjas ir aišku, nuostabiausi dainos žodžiai, kuriuos labai noriu įdėti: How long have you been freeIn this world of hate and greed?Is it black? Or is it white?Let's find another compromise
And our future's standing stillWe're dancing in the spotlightWhere is the leader who leads me?I'm still waiting
Leaving home and God is on your sideDividing sparrows from the nightingalesWatching all the timeDividing water from the burning fire inside
And god is on your sideDividing cruelty from tendernessWatching all the timeDividing fiction from reality Move in circles walk on linesNo human being in sightCalm the windsAnd calm the seas
Let´s try another kind of peaceWho fights this Holy civil war?A million men in uniform
Wo ist der führer der mich führt?Ich warte immer noch
And God is on your sideDividing presence from our historyWatching all the timeDividing deaf men from the listening ones
Leave a light on in the night for meThat, I can find youRemember when we both where youngAnd reckless and so curious
Now you're hiding from your childA new day's dawningRemember that you felt aliveSometimes
And God is on your sideDividing soldiers from the fishermanWatching all the timeDividing worships from the ferryboats
Džiūsta lūpos ir gerklė. Baigėsi vanduo plastmasiniame buteliuke. Už lango kyla vėjas, danguje tamsūs debesys baigia užstoti šviesą. Medžiai šoka. Pienių pūkai taršosi vėjyje. Ausyse skamba psichodelinis rokas. Sena, gera mano aistra, kurią primiršau. Galvą skauda 3 dieną iš eilės, nežinia dėl ko. Aš ir vėl nelaukiu rytojaus. Svarstau, kur viskas dingo. Kodėl viskas nebegali būti kaip anksčiau. Pasiilgau senojo gyvenimo, žmonių, kurie buvo tame gyvenime. Dabar jie svetimi. Jie toli. Bet koks žmogus yra pasiekęs mano širdies ertmę? Turbūt nei vienas to dar nepadarė ir nepadarys. Nes ji nepasiekiama. Žinau, kad kentėjau, kai mano fantazija pasiekė tam tikrą laipsnį, virš visko... Kai jau fantazija pradėjo atrodyti kaip realybė. Tai prilygsta išprotėjimo jausmui, labai nemalonu. Bet dabar tai nutolo nuo manęs. Pati norėjau, kad nutoltų, taip ir elgiausi... Nes norėjau išsivaduoti iš to slegiančio jausmo. Maniau, jog viskas pasitaisys, kad viską pamiršiu. Bet dabar jaučiu, kad trūksta kažko. Gal išplėšiau iš savęs didelę dalį jausmų, kuriuos gebėjau jausti, o dabar nebegaliu. Viskas atšąlo. Šilumos trūkumas manyje jaučiasi dar didesnis nei kada nors anksčiau. Noriu sugrįšti į pačią pradžią. Kai viskas man atrodė gražu. Kai manyje nieko netrūko. Ar kada nors dar išdrįsiu parašyti jam. Ar dar jausiu ką nors. Ar man dar rūpės. Tas jausmas visada buvo keistas, jaudinantis ir netikėtas. Niekada anksčiau nejutau to jausmo niekam. Branginau jį. Nes jis toks vienintelis. Bet tada pamačiau, jog viskas taip toli nuo manęs. Kad niekada neturėsiu to šalia, realybėje. Susikūriau savo pasaulį, į tą pasaulį įsileidau savo mėgstamus veikėjus, kurių net nemačiau, tačiau susidariau jų portretus vaizduotėje, gyvenau tame pasaulyje, nenorėdama niekada iš jo išeiti. Bet teko tai padaryti. Pajutau, kad negali tęstis tokia beprasmybė. Buvo nelengva palikti savo pasaulį, kurį taip branginau. Dabar sugrįžau į tą pasaulį po daug laiko. Tačiau jis nebe toks, koks anksčiau, kokį jį palikau... Veikėjai išsilakstė, atšąlo, viskas tvyro griuvėsiuose, kaip po 100-mečio Anglijos karo... Gal. Gal atstatysim griuvėsius. Gal vėl suartėsim. Gal daug kas sugrįš. Gal viskas bus kaip anksčiau, ar bent pusė visko atsistatys... Reikia imtis pačiai veiklos. Pirmas žingsnis, kurį jau žengiau - tai sugrįžimas. Antras žingsnis - pirmasis ištartas žodis, kuris nulems daug ką. Tad jį apgalvosiu. Ir toliau savo pasaulyje elgsiuosi apgalvotai. Bet liksiu savimi. Nes tai pagrindinė mano misija.
Trys dienos. Trys dienos atsiskyrimo nuo kitų, darymo ką nori (iki tam tikro dienos laiko), apmąstymų... Labiausiai įsiminė laisvės pojūtis, kai gulėjau ant kietų medinių sūpynių, užsimerkiau ir klausiau Damien Rice balso. Mane sūpavo vėjas, o aš buvau liūliuojama kaip kūdikėlis. Įsiminė žolės braukimasis per pėdas. Mėlynas dangus, be jokio debesėlio. Nors man labiau patinka žiūrėti į plaukiančius įvairių formų debesis, nei į savo tuštuma gąsdinantį dangų. Patinka įžiūrėti įvairius drambliukus, ar meškiukus, skraidančius dangumi... Galiu vardinti ir vardinti dalykaus, kurie man patinka. Iki begalybės. Man patinka netgi sėdėti vienoje vietoje valandų valandas ir apie kažką svajoti. Patinka ilgai žiūrėti pro langą į tolumą, net jei mano akys taip gerai nebemato... Patinka gurkšnoti kavą su kokiu saldainiuku, arba geriausia, su ledų porcija. Patinka ilgai rašyti apie bet ką ir bet kur. Galiu rašyti net ant savo rankos, nes man tai malonu daryti. Pastaruoju metu šiek tiek aptingau rašyti, bent jau paėmus rašiklį į ranką... Su klaviatūra lengviau. Patinga pusę dienos tinginiauti, gulėti išsidrėbus ant lovos ir ilgai nesikelti. To ypač daug bus vasarą. Patinka pajusti tą ypatingą ir stebuklingą jausmą paėmus gitarą į ranka ir perbraukus per jos metalines stygas... Patinka užuosti jos kvapą - medžio, sumišusio su dažais. Patinka išėjus į lauką išgirsti rytines paukščių dainas, pamatyti, kaip viskas šviesu ir kiek daug gėrio pasauly iš tikro egzistuoja. Bet nepatinka, kad žmonės skuba į darbus, mokyklas ir nemato viso to... Bet negadinkim visko su blogais dalykais. Viskas, jau per vėlu, sugadinau... O labiau už viską man patinka klausytis paukščių giesmių, ir kaip jie nusileidę ant žolės, būriais, kaip tikra vieninga šeima, ieško trupinių ir lesinėja... Ir kaip jie nuskrenda, staiga pajutę pavojų. Visi kartu tą pačią akimirką atsispiria nuo žemės ir išskleidžia savo sparnus. Ir aš norėčiau būti paukštis. Labai. Jiems daug lengviau gyventi nei žmonėms. Aišku, jie irgi turi savo problemų, kai niekaip neranda maisto arba kovoja už savo lizdus ar pateles iki paskutinės plunksnos... Bet vienas nuostabiausių jų privalumų yra ta kasmetinė migracija į šiltus kraštus. Kai jie palieka visus, išvyksta kur jiems geriau, kur jie išgyvens. Kiek daug jie pasaulio matę, kiek visko turėtų žinoti. Gaila, kad žmonėms jie yra nebylūs. Gaila, kad niekas nesupranta, ką jie nori pasakyti ir pranešti mums. Kai kurių paukščių akys atrodo tokios protingos, tarsi kažką žinotų. Kitų jos tokios tuščios, lyg stiklinės. Vis tik, logiškai pamąsčius, paukščių smegenys yra labai mažos, todėl jie nėra labai protingi individai ir kažko tikėtis iš jų dėl to neverta. Mūsų namų stiklai yra labai įdomūs, nes iš lauko pusės tokie veidrodiniai, pasižiūrėjęs matai ne kas viduje, o savo atvaizdą. Taigi, kai kurie paukšteliai, ieškodami sau patelės, pamato save tame lange ir daužos į jį nesuprasdami, kad ten jie patys, o ne jų būsima antroji pusė. Iš pradžių buvo juokinga. Bet kai jie pradėjo užsimušinėti ir kristi prie pat langinių negyvi, tada nebebuvo juokinga... Iš tolo, pamatę, skrisdavo visu greičiu ir tik bumt! pasigirsdavo į stiklą. Nueini pasižiūrėt - ogi guli negyvas... Bet ačiū Dievui, daugelis iš jų nežūdavo iškart, o tik smarkiai susitrenkdavo, o vėliau vėl nuskrisdavo lyg niekur nieko. Žūvimo atvejų buvo nedaug. Vienas dalykas, man nelabai patinkantis apie juos yra tas, kad be galo sunku prisijaukinti. Be galo bailūs, išgąstingi jie... Ir nesistebiu. Pati maža būdama mėgau balandžius gąsdinti, visi mano kieme skrisdavo nuo manęs kuo toliau, kai priartėdavau. Jie supranta, kas yra pavojus, supranta, kad nieko negalima per arti prisileisti. Ne taip, kaip žmonės... O kalbant apie prisijaukinimą, tai kartais ne žmonėms reikia paukščius jaukintis, o paukščiams žmones. Arba prisiminus Mažąjį princą, tai jis ir lapė vienas kitą prisijaukino. Tad šis požiūris man atrodo pats teisingiausias. Juk nieko gero neįvyksta su dviejais individais, kai iš jų stengiasi tik vienas. Turi stengtis ir norėti abi pusės. Kaip ir nepriversi mylėti ko nors. Egzistuoja meilė be atsako, nes kita pusė paprasčiausiai nenori santykių.
Ką gi, o rytoj bus nauja diena, kaip nekeista... Nesinori man, kad jos eitų. Bet gamtos dėsniams nepasipriešinsi. Bet kas yra geriausia, tai kad nauja diena, naujas rytas - nauja galimybė, naujas požiūris į viską. Nes visada tave mintys lanko kokios nors, ir jei tą dieną jos juodos ir blogos, tai kitą dieną dažnai viskas būna atvirkščiai. Pastebėjau tokį dėsnį, kad kai labai daug juokiesi, tai kitą dieną arba jau po kelių valandų tu verki ar teisog liūdi. Arba atvirkščiai. Atrodo, viskas turi savo kainą. Netgi laimė, kurios taip siekiu...
Norėčiau pacituoti Mariaus Jonučio mintis iš "Kirminas paukštis", kurias radau literatūros vadovėlyje: "Kaip tu lauki ryto - kaip šviesos, kaip galimybės, kaip naujienos? Ar labiau lauki vakaro? Ar darai iš tikrųjų tai, kas tau labiausiai patinka, sekasi, tinka? Ar iš tikrųjų esi tas, kas norėtum būti? Niekam nerodyk savo atsakymų." Išties, bent jau mane tai privertė pamąstyti. Įdomiai rašo tas žmogus, įdomiai... Ir kam rašyti, kaip jautiesi, kam rašyti, ko lauki ir tikiesi, kam rašyti, kas nori būti... Kam?? Nejau neužtenka viso to sau pasilikti, pačiam viską išsispręsti. Kiti žmonės su savo patarimais dažniausiai viską tik sumaišo, supainioja ir nebegali atsirinkti, kas tau labiausiai tinka. O čia jo žodžiai apie save: "Mokykloje labiausiai mėgau matematiką. Todėl užaugęs (kažin?) tapau dailininku." Tiesa, dažnai būna, kad gyvenimas viską apverčia 180 laipsnių kampu. Tampi visai kitu žmogumi, nei norėjai tapti. Veiki visai ne tai, ką planavai ir apie ką svajojai tiek laiko... Darai kažką visiškai priešingo, nei kada nors norėjai. O ar tai gerai, ar blogai, priklauso nuo aplinkybių. Bet esmė, kad mes patys kuriamės gyvenimus. Kodėl sako, kad nuo likimo nepabėgsi, jei tas likimas ir yra būtent toks, kokį mes darome šia diena. Juk visi veiksmai ateity padaro kokius nors įspaudus. Likimą mes kuriame čia ir dabar. Kiekvieną akimirką.
-------------------------------------
Šią akimirką aš galvoju, kad viskas pasauly iš tikrųjų taip paprasta... O žmonės iš tikrųjų viską taip apsunkina... Ir visiškai be reikalo. Savo baimėmis, nerimu, neryžtingumu užkrečia aplinkinius ir visi tampa vienodi, kaip klonai. Visi vaikšto su tomis pačiomis abejingumo kaukėmis. Štai, galima paiimti bet kurio Lietuvos miesto gatvelę ir pasižiūrėti, kaip visą dieną jie slenka asfaltu... Nesakau, gal yra kur nors tokia vieta, kur visi laimingi, bet kol kas aš dar neatradau tokios vietos. Gal per mažai pasaulio esu mačius. Tikrai mažokai... Bet gailėtis dar anksti. O išmintis su metais tik ateina. Ir su patirtimi.
Vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų, atrodo yra, stebėti žmones. Anksčau nemėgau žmonių, ne visus. Nemėgau nepažįstamų. O dabar man įdomu, smalsu. Norisi kuo daugiau juos pažinti ir suprasti. Bet barjerą sunkoka nulaužti. Tą barjerą, kuris tvyro tarp visų svetimų žmonių. Bet ar galima sakyti, kad mes tokie svetimi. Juk visi mes broliai ir seserys turėtume būti. Visi panašūs ir lygiaverčiai. Visi darom nuodėmes, visi jaučiam skausmą, džiaugsmą, visi šypsomės kai mums linksma ir verkiam kai liūdna. Darom tai skirtingai, bet veiksmas tai tas pats... Žmogiški instinktai mus sieja, jungia.
-----------------------------------
Mother don't worry, I killed the last snake that lived in the creek bed
Mother don't worry, I've got some money I saved for the weekend
Mother remember being so stern with that girl who was with me?
Mother remember the blink of an eye when I breathed through your body?
Pastaruoju metu esu šiek tiek pasimetus savo gyvenime. Nežinau, ko tiksliai noriu iš jo, kokia pati noriu būti (kalbant apie įvaizdį), nežinau koks mano tikslas... Pabandysiu peržvelgti dabartinius savo tikslus ir svarstymus dėl ne tokios jau tolimos ateities. Visų pirma, reikia grįžti į praeitį trumpam, kad galėčiau kurti ateitį. Kai buvau maža, dar vaikas, niekada negalvojau apie gyvenimo prasmę. Ir tai normalu. Vaikystėje rūpėjo tik žaidimai, draugai, linksmybės, žaislai... Bėgant metams aš vis rimtėjau ir rimtėjau. Bet niekaip negalėjau palikti tos pasakų šalies, kur vyravo tik rožinė spalva, princesių rūmai, šviesus dangus, visas pasaulis... Buvo sunku viso to atsisakyti galutinai. Bet tik iš pradžių. Vėliau viskas klostėsi savaime. Gyvenimas pradėjo rodyti savo aštriąją pusę, pradėjo negailestingai tasyti į visas puses, parodė, kad pasaulyje egzistuoja daug juodos spalvos ir blogio. Tai ir nužudė mano vaikystę. Kaip ir visų kitų žmonių. Dabar esu pasiruošus priimti naujus iššūkius, esu pasiruošus eksperimentuoti bet kada, nes tapau stipresnė, užgrūdinta, viską priimu nebe taip jautriai, nes pripratau. Gyvenimas iš manęs išgavo akmeninį žmogų. Aišku, visada pasitaikius progai trumpam "išsilydau" ir pabūnu "kaip visi". Bet pradėjo rodytis, jog mano prigimtis šalta, atžari, kažkiek tragiška... Pradėjau iš tiesų daug dramatizuoti, vaizduoti save kaip gyvenimo nuskriaustą asmenybę, kurios visas gyvenimas pasmerktas, ir kuri neturi šviesios ateities. Bet visa tai buvo tik mano psichologiniai nukrypimai nuo tikrosios tiesos, kurią atrasti galima tik su laiku, per gyvenimo įvykius ir supratimus atėjusius į pasąmonę. Supratau, kad pasiduoti ir nekovoti - pats blogiausias pasirinkimas. Supratau, kad reikia ieškoti. Ieškoti tiesos, santarvės, ieškoti savęs. Gyvenimas - tai tarsi ilga kelionė su daug kelių ir takelių, nuklydimų į giliausius ir painiausius miškus. Bet pasiklydus, ar suklupus kelyje visada reikia stengtis sugrįžti, rasti išeitį, pakilti nuo žemės, kad ir kaip tai atrodytų beviltiška ir neįmanoma. Laimi tie, kurie kovoja, kurie stengiasi išlikti. Tik stipriausi žmonės išlieka. O tie, kurie yra silpnavaliai ir pasiduoda gyvenimo sunkumams - tie yra tikrai nelamingi žmonės ir jų man gaila... Reikia visada ieškoti laimės. Ir kad ir kaip viskas juoda ir baisu aplinkui atrodytų, tikintis žmogus visada ras šviesą tunelio gale. Tikintis, nebūtinai religine prasme. Tikėti reiškia tikėti savimi, sėkme, kuri gali netikėtai ir bet kada užklupti, tikėti, kad viskas bus gerai ir rytojus šypsosis tau. Ypač jei tu pirmas nusišypsosi. Tada jau laimės garantas garantuotas. Nukrypau į apmąstymus. Dabar pažvelgsiu į savo dabartinę situaciją ir galimybes. Didžiausią turbūt įtaką gyvenime daro tai, kokius mokslus renkiesi, kokia kryptimi keliauji link savo tikslų, svajonių realizavimo. Įtaka, koks iš tavęs susiformuos žmogus ir iš viso kokia asmenybe tapsi savo veiklos paskatintas ir įtakotas. Apie tai daug galvoju, nes po truputi pradedu suvokti, kaip tai ištiesų svarbu. Iki šiol pagrindinis mano tikslas buvo toks: tapti laimingai ir visą savo likusį gyvenimą taip nugyventi. Bet kad pasiekti laimę, reikia daug padaryti, daug pakovoti... Ji taip paprastai neatsiras. Anksčiau buvau labai labai naivi. Net negaliu apsakyti, kiek stipriai naivi. Viskuo tikėdavau, patikėdavau, o paskui kentėdavau. Su laiku išmokau atpažinti melą, pradėjau matyti, kada žmogus nuoširdus, o kada kažką slepia arba dumia protą. Tas dalykas tikrai pamokė mane. Taipogi maniau, jog džiaugsmas ir laimė ateis savaime, be jokių pastangų. Ir iš dalies, galbūt tai tiesa. Galbūt reikia sulaukti to taip vadinamo "savo meto", bet jis be 0% pastangų irgi neateis. Taigi, dabar aš pradėjau mąstyti, kokių man priemonių reikia, ką man pačiai daryti, kad eičiau link tos laimės. Iš tikrųjų, tai buvau labai kompleksuotas vaikas. Tai buvo dar vienas dalykas, dėl kurio negalėjau gerai jaustis. Tie kompleksai dabar sumažėjo, aš nebekreipiu tiek dėmesio, nesureikšminu jų. Kaip sakoma, nobody is perfect, I'm nobody. Bet iš tiesų tai ne taip. Tiesiog, pradėjau nesukti dėl to galvos, nes žinau, jog tai neatneš nieko gero... Suskirstysiu punktus, kurių man reikia, kaip priemonių, pasitelkti, kad eičiau laimės link:
Gimnazija. Nuo kitų metų eisiu ten. Tai labai svarbus žingsnis, ir tai supratau neseniai, palyginus... Žinau, kad reikia gerai pasirinkti. Mane bandė atkalbėti dabartinė auklėtoja, nes sako, kad man ten nevieta, ar kažkaip taip. Bet kiti žmonės apie tą gimnaziją gerai atsiliepia ir aš nežinau kuo tikėti. Kiek domėjausi, tai man ji pasirodė tikrai gera... Ir aš jaučiu, kad turiu pabandyti. Man reikia keisti aplinką ir plėsti pažiūras. Dėl to ir nenoriu likti dabartinėje mokykloje. Man ten niekada nepatiko ir nepatiks.
Tinkamas profesijos pasirinkimas, studijos. Mane domina humanitarinių mokslų kryptis. Žinau, kad jeigu rinksiuos studijas, kurios man nepatinka ir vardan to, kad gerai uždirbčiau ateity, tai nebūsiu laiminga. Pinigai laimės man niekada neteikė. Aš iš viso nemėgstu pinigų... Dėl manęs, jų pasaulyje ir galėtų nebūt. O humanitariniai mokslai, jaučiu, kad yra kaip tik man. Aš noriu daryti, tai, kas patinka. Noriu atsiskleisti savo kasdieninėj veikloje. Man nesvarbu, kiek uždirbčiau. Svarbu, stogas virš galvos, duona kasdieninė... Bet vertybės man yra svarbios kitos.
Artimiausi žmonės. Dabar aš asmeniškai, neturiu tokių žmonių savo gyvenime, su kuriais super gerai jausčiausi, su kuriais mane kas nors sietų, mes turėtume neišsenkančia įvairių temų laviną... Tie žmonės gal ir egzistuoja, bet jie toli. Būna, kad jie tik internete. Man reikia bendraminčių čia, šalia manęs. Kad matyčiau juos gyvai, kad žiūrėčiau į akis. O dabar egzistuoja tik tie žmonės, kurie yra tarsi prievolė, tik tam, kad šiaip, prastumtų laiką... Su jais nelabai įdomu, negaliu visiškai laisvai, savimi jaustis prie jų, nes mes per daug skiriamės. O tinkama veiklos kryptis man padėtų atrasti draugų, kurie būtų panašesni į mane iš charakterio ir būdo bruožų.
Na, tai čia pagrindiniai aspektai, dėl kurių turiu stengtis jau dabar, čia pat, visą laiką. Tai ir yra mano artimiausia ateitis. O kaip viskas klostysis po 20-30 metų, tai žiūrėsim. Gal aš degraduosiu, o gal atvirkščiai, tik klestėsiu. O gal manęs jau nebebus ant šio pasaulio paviršiaus... Kaip sakoma, gimęs dulke į dulkę ir pavirsi. Gyvenimas gali bet kokių dar pokštų sugalvoti. Reikia saugotis.
O čia kažkokia įdomi grupė. Merginų grupė, kuri mane labai sudomino. Retas reikalas. Neseniai atradau.
Neperseniausiai išėjo naujas HIM albumas "Tears On Tape". Kadangi tai mano mėgstamiausia grupė, tai laukiau jo išsižiojus, kaip paukščiukas, laukiantis, kada mama įdės jam į burną sliekiuką. Kaip kažkada sakiau, laukiau jo ir su nerimu, ir su džiaugsmu, nes tikrai bijojau, kad mane nuvils jų darbas. O taip galvojau todėl, kad buvo visokių bėdų pas juos pastaraisiai metais, daug negirdėjau deja apie tai... Ir albumas 2010 metais buvo ne pats geriausias darbas jų istorijoje. Mane asmeniškai šiek tiek nuvylė, todėl ir bijojau, kad bus blogiau. Taigi, pirmą kartą kai perklausiau dainas, aš taip ir pagalvojau, kad skamba taip prastai, kad vos širdis neperplyšo pusiau. Čiut neapsiverkiau. Aš nejuokais supykau ant Villes ir visų narių, kad jie šitaip apsileido. Bet aš, kvaišelė, neišsiaiškinau visko iki galo ir kaip visada, svarbiausias naujienas sužinojau paskutinė. O nutiko tai, jog Villei astma. Jau ir anksčiau tai girdėjau, bet galvojau, čia gandai ir pan. Bet neseniai pamačiau, kaip fanai rašo, kaip laukia jų koncertinio turo ir kad eis ten ir pagaliau, po 7 metų laukimo pamatys jį gyvai... O kitą dieną verkia, jog atšaukė. Atšaukė koncertą! Ir spėkit dėl ko? Ogi Ville važiavo į ligoninę dėl astmos priepuolio. Tai va... Tiesiog super. Aš tiesiog verkiu iš džiaugsmo! Ir kodėl gi, kažin, jam pasireiškė astma? Viskas labai paprasta, jis nuo pat savo karjeros pradžios ir turbūt anksčiau be galo daug rūkė. Kaip kaminas. Paskaičiau apie astmos atsiradimo priežastis ir simptomus, ir gali būti, kad jis dar ir stresą jautė. Tiesą sakant, apie tai anksčiau aš net nepagalvojau, nes man jis visuose interviu ir koncertuose toks tikrai ganėtinai atsipalaidavęs, laisvas ir linksmas atrodė... Bet gali būti, jog ir jis po didele linksmumo kauke slėpėsi ilgą laiką. Kažin, ar tais laikais, kai Ville prisigerdavo prieš einant į sceną, ar jis tai darydavo, kad numalšint stresą? Ir cigaretė rankoj galbūt buvo ne tik tam, kad jo balsas geriau skambėtų, bet ir todėl, kad ji padėtų geriau jam pasijusti prieš žmonių minią? Man daug klausimų dabar kyla. Ir kils, kils ir dar kartą kils visą laiką. Kol nerasiu atsakymų, turbūt niekada mano siela ramybės neras :D Padariau specialiai tokį dalykėlį Villei. Koks skirtumas, kad jis nematys to. Vis tiek jis žino, kad daugeliui fanų jis reikalingas ir svarbus. Na, o aš esu tarp tų fanų :}
Gerai, gal aš jau eisiu prie esmės. Albumas. 13 dainų. Ir tas faktas dabar man priminė apie BS albumą "13", kurio irgi laukiu, tik ne taip išsižiojus. Reikia nepamiršti, kad Black Sabbath, o ypač Ozzy, yra vieni iš Villes dievų, kuriuos jis ne tai kad kopijuoja, bet jie yra jam kaip paskatinimas. Žodžiu, sunku išsireikšti. Bet žinot tą jausmą, kai norisi lygiuotis į jums patinkantį asmenį. Norit būtų panašūs į juos ar net pranokti... Gal jis tokių kėslų niekada neturėjo. O ir pats Ozzy man regis, pagyrė HIM. Tik kadangi nemanau, kad toks romantiškas, "apsiseilėjęs" rokelis jam turėtų patikti, tai galvoju, jog jis nebuvo labai jau nuoširdus. Bet ką gali žinoti... Viskas, jau per daug ne į temą čia pasakoti pradėjau. Kaip reikiant užsisukau. Geriau įkelsiu dainą, kuri iš "Tears On Tape" man yra viena mėgstamiausių. Bet negaliu teigti, kad ją dievinu, nes albumas manęs tikrai nepradžiugino ir nepradžiugina kad ir kiek kartų klausyčiau visą nuo pradžios iki galo. Galiu pasakyt tik šiuos faktus: Miges bosas mane tikrai užveda; Villes balsas atperka viską; Muzika mane vis dar veža; Ir dėl visų šių priežasčių albumas išgelbėtas.
Pavargau...Pavargau nuo daug ko. Tiesą sakant, nežinau ką parašyti. Turbūt visas savo minčių saugyklas ištuštinu mokykloje. Koks kartais atrodo paprastas ir nuobodus tas gyvenimas... Sėdi ant kėdės susikėlęs kojas, spoksai į ekraną ir augini lašinius. Bent jau nustojau vėlai vakare valgyti. Šis įprotis buvo tikrai labai baisus, nes pastebėjau, kad mano figūra kažkokia keista darosi :D Gal man vėl miego trūksta. O gal tikrai išnaudojau visas jėgas mokykloje... Einu, pasiskaitinėsiu horoskopą, gal padės man jis atsakymus rasti.
Va tokia ta mano būsena šiandiena. Patikrinsiu ar taip ir jaučiuosi, nes kartais čia būna ne visai taip :D Fizinė - 89% Na, nesijaučiu fiziškai gerai, nes labai tingiu keltis nuo kėdės ir noriu į lovą :D Labai traukia mane žemė, reiškia, apsunkusi esu. Tai pusiau atitinka, pusiau ne. Emocinė - 90% Nuotaika visai gera. Kūrybiškumo nelabai turiu, turbūt vėl išnaudojau mokykliniam rašiniui. Intelektinė -81% Na, dabar tikrai neišpsręsčiau sunkaus fizikos ar chemijos uždavinio, bet... Kažką gal sugebėčiau sumąstyt, jei tektų. Taip kad praktiškai teisingai ;)
