Papasakosiu ką nors iš savo kasdienybės. Apie tokius smulkius, nereikšmingus reiškinius, kurių niekas nepastebi ir apie kuriuos niekas nekalba. Suskirstysiu faktais:
mano kambarys po sutvarkymo tokiu išlieka daugiausiai 2-3 dienas;
mano šuo, kuriam galima lipti į lovą, nes jis ten miega, pastoviai prineša visokių maisto likučių ir šiukšlių, taigi man smagu miegoti...
kas dieną naudoju spuogų maskavimo priemonę ir tušą - daugiau nieko iš kosmetikos;
į mokyklą vaikštau su odinėmis kelnėmis prie uniforminio švarko. Žinau, keista;
mano plaukai natūraliai garbanojasi, todėl atrodo labai netvarkingai ir tai mane knisa, todėl pradėjau naudoti tiesintoją ir dabar jaučiuosi daug geriau;
negaliu išeiti iš namų be ausinių, klausau muzikos kada tik įmanoma;
jei gatvėje pamatau paukščius, visada juos stebiu. Jei tik išgirstu - ieškau akimis;
kai stotelėje laukiu autobuso, beveik visada kas nors ateina ir klausia manęs, kada atvažiuos tas ar anas autobusas ir pan.
negaliu gyventi be šokolado: jei kelias dienas iš eilės jo negaunu, būna blogai...
kiekvieną mielą dieną galvoju apie gyvenimo prasmę ir nenuilstamai jos ieškau.
Never seen the light, I don't know where to escape From that fear of impending hell Now I've seen the light, my soul laid bare
Man regis, daugelis dar neprabudę iš šios keistos žiemos miego. Miegokit, visi mielieji lokiai. Na, o mane, pelėdą, kuri turėtų miegoti dieną ir kurios neturėtų ryte pažadinti kitų paukščių balsai, šį rytą prabudino tarsi vieversiai už mano kambario lango. Kambaryje pro užuolaidas stengėsi įsiskverbti saulės šviesa ir paglostyti mano užmerktas akis, bet jai nepavyko. Nepavyko manęs sudeginti. Ir pagalvojau, kad staiga atsikėliau vieną gražų pavasario rytą. Tačiau atitraukusi užuolaidas ir pažvelgusi į lauką supratau, kad tai dar ne jis... Dangus buvo apsiniaukęs, saulei sunkiai sekėsi kovoti su debesimis. Vėjas stiprus ir šaltas, paukščių balsai dingę... Gal vieversiai man tik pasivaideno.
Klausau dramatiško Dream Theater skambesio ir galvoju, kad tai tobula grupė, nes neturi nei vienos blogos dainos. Nei vienos, į kurią nebūta įdėta daugybė jausmų ir daugybė valandų darbo. Širdis nekraujuoja klausant jų skambesio, bet ji kažkaip keistai nerimsta ir žudo mane kitais būdais. Ausys - tai tik priemonė patekti muzikai į mano sielą ir širdį. O iš tikrųjų klausausi aš jos tik visa savo širdies esybe. Aišku, tik tada, kai tikrai noriu ją įsileisti, kai leidžiu jai mane valdyti... Kada nors pabandysiu padaryti trumpą kokio nors albumo apžvalgą. Puikus pasirinkimas kad ir tas pats albumas, kurio klausau dabar. Tai Dream Theater - A Dramatic Turn Of Events (2011). Nes yra ką aptarti. Labai daug instrumentų, ilgos dainos, įspūdingas vokalas ir t.t. Man patinka, kai yra daug detalių ir yra ką analizuoti.
Kažkaip, mano muzikinis skonis per paskutiniuosius kelis mėnesius, buvo labai pasikeitęs. Tiksliau, jis kažkaip susimaišė, tapo labai neapibrėžtas. Ir dabar atliksiu sau labai sudėtingą užduotį, pabandysiu sudaryti sąrašą grupių, kurias labiausiai mėgstu/daugiausiai klausau:
1. Visada ir per amžius - HIM. Nes Heartagrama yra mano pačios širdies dalis.
2. Hmm.. gal Paradise Lost, nes supratau, kad tai labai artima grupė man savo stiliumi ir dar negirdėjau nei vienos dainos, kuri nepatiktų.
3. Dar neįsimylėjau mirtinai, bet negaliu į žemesnę vietą kelti šių genijų - Dream Theater.
4. Black Sabbath, nes BS yra BS. Šventas reikalas. Niekada neišmesiu iš mėgstamiausių sąrašo.
5. Gal My Dying Bride. Jie unikalūs, nei vienoj dainoj neįmanoma įžvelgt jokio komercijos krislelio ir jų muzika, tam tikrai nuotaikai esant, pakelia iki nežinau ko...
Taigi, apibendrinant: gotika, sumišusi su heaviu ir progresyvumu. Tobula. Visi mano mėgstamiausi žanrai yra. Vadinasi, viskas tvarkoj.
Apskritai, truputi liūdna. Bet ką aš sakau, man visada viskas liūdna. Bet stengiuosi mėgautis gražiomis gyvenimo akimirkomis ir ypatingai gražiu pasauliu. Kažkaip negalvoju apie tai, kas man nesiseka, nes nesiseka man beveik viskas. Ignoruoju tai, kas veda į neviltį. Norėčiau pafilosofuoti apie juodos ir baltos harmoniją, bet jau pati nebežinau, ką kalbu... Geriau einu pailsėti. Jei tik pavyks užmigti. Nes mintys, kai niekuo neužimtos, vis lėtai žudo mane. Galbūt vėl pasinersiu į savo juodąją poeziją...
Šiandien yra viena iš banaliausių ir komerciškiausių dienų metuose. Džiaugiuosi, kad ten, kur aš gyvenu, to banalumo nesijaučia. Kiek pamenu, niekada nesijautė, niekas nepasikeitė. Labai juokingais būdais minėdavau šią dieną, vienintelė jaučiau entuziazmą, bet dabar kažkaip tas išnyko. Vis dėlto, labai puiki proga pasitaikė savo gyvenime išbandyti kai ką naujo. Taigi, paminėjau šią dieną labai neblogu būdu: pirmą kartą iškepiau keksiukų. Ir nors tikėjausi, kad jie nesigaus pirmą kartą, bet gavosi visai neblogai. Nei vienas, kas ragavo, jokios kritikos neišsakė, tačiau man asmeniškai jie atrodė sausoki (gal dėl to, kad tuo metu norėjau gerti) ir labai trūko kremo ant viršūnėlių, kurio nepavyko pagaminti dėl produktų stygiaus.
Jie šiaip su juodu šokoladu, bet atrodo labai jau šviesūs...
Kažkaip jaučiuosi labai mieguista. Bežiūrėdama savo prenumeruojamų kanalų video, užguliau ant stalo, nes vienas video truko apie 30 min. ir vos vos neužmigau... Vis dar nepavyksta pradėti laikytis tam tikro griežtesnio režimo ir eiti miegoti laiku.
Pastaruoju metu man pradėjo patikti klausytis Hole dainų. Iš tikrųjų paskutinysis šios grupės albumas "Nobody's Daughter" yra labai neprastas. Drįsčiau sakyti, kad geriausias, nors ir nesu girdėjusi visų dainų bei albumų. Tačiau šiame kažkas jaučiasi. Man atrodo, jaučiasi didelis moteriškumas ir branda, kurie kartu sudaro stiprų efektą. Čia gal ne muzikalia, bet psichologine prasme. Kas nežino, kas per žmogus yra Courtney Love, tas nesupras, ką aš noriu pasakyti. Bet anyway, šis įrašas ne apie tai. Apie Courtney norėčiau pakalbėti atskirai kada nors, taigi galiu beveik prižadėti, kad bus įrašas ir apie tai.
Tamsa apgaubė visą žemės paviršių, kuriuo taip sunkiai slinko jos pėdos. Pakilo stiprus vėjas, išdarkė jos plaukus. Ji nenorėjo grįžti, ji norėjo eiti toliau. Šaltis, vėjas ir gili tamsa tapo jos namais. Staiga žaibas perskrodė neįžvelgiamai juodą dangų ir nuskambėjo agresyvus griausmas. Tą trumpą akimirką, kai blyksnis apšvietė viską, pasimatė kraupūs medžių šešėliai, kurie judėjo pagal vėjo šokio ritmą. O tada ir vėl viskas paskendo tamsoje. Pradėjo lyti. Ir angelų ašaros nuriedėjo jos skruostais.
Lietus buvo palaistęs sausą žemę, o rožių žiedai iš jos Edeno sodo pasidengę krištoliniais lašeliais. Žiedų aromatas kuteno jos nosies šnerves, ji priėjo arčiau ir pauostė savo mylimiausią žiedą, kurį jai pasodino Jis. Kiek daug jai priminė tik vienas įkvėpimas. Kol skausmas kiaurai neperėjo per krūtinę, atsitraukė. Bet buvo per vėlu, prisiminimai jau badė sielą, kaip tos rožės spygliai. Ji stovėjo, nuleidusi akis į drėgną žemę ir galvojo, kaip išnykti. Nežinia kelintą kartą galvojo, tačiau tai nedavė rezultatų, - tik vieną ką suteikė, tai begalinį liūdesį. Edeno sode buvo dingę visi paukščiai. Jie vieninteliai mokėjo praskaidrinti nuotaiką ir įžiebti šypseną veide. Bet audra negailestinga - išbaidė visą gyvastį, paukščiai pasitraukė į kitą pasaulį, tokį, kuriame visada šviesu. Ji labiau už viską norėjo patekti į tokią vietą, tačiau ji neturėjo sparnų. Nemokėjo skristi. Tik mokėjo svajoti. Tačiau svajonės ją privedė prie naivaus tikėjimo. O naivus tikėjimas privedė prie nuopuolio. Kai nebelieka nieko, tik laukti pabaigos, tikėjimas atrodo saugiausias prieglobstis.
Jis jai buvo viskas. Jos gyvenimo šviesa, jos antroji dalis, antra širdies pusė, bet ją išplėšė iš jos krūtinės ir palaidojo kartu su jo kūnu. Dalis jos jau palaidota, guli karste šalia Jo, giliai žemėje, kuria ji dar leisgyvė vaikšto. Ji jau pavargo kovoti ir kentėti, beviltiškai laukia savo eilės. Laukia savo laiko. Nes ji žino paslaptį, kurią Jo dvasia vieną naktį pašnabždėjo į ausį. Ji žino kas nutiks, jei užbaigs savo dalią anksčiau nei jai yra skirta...
OK, aš jau kažkaip pati pradėjau jausti, kaip nuvažiavau į lankas, tai ką jau kalbėti apie kitus žmones, kurie mane stebi. Ką turiu omeny? Tiesiog tapau labai nuobodi. Užmigau, išskridau, paskendau, nukritau... Bet nemiriau. Manau, laikas pagalvoti apie ką nors šviesesnio ir daaaug įdomesnio.
Visų pirma tai, god-damn-it... Ką tik YouTube (kažkelintą kartą) perklausiau naujausią Sabbath'ų albumą ir tada pastebėjau, kad jis turi virš 1 000 000 mln. peržiūrų. Nustebino. Aišku, vertas jis mažų mažiausiai tiek...
Po truputi artėjant mano gimtadieniui, pradedu galvoti, ką čia įdomaus sugalvojus ta proga. Reikia neleisti pinigų visokiems niekams ir pasilikti juos dovanai sau. Nes paprastai per gimtadienius gaunama įvairaus nereikalingo šlamšto, o ne to, ko tikrai trokštama. Na, o jei jūs visada gaunate to, ko norite ar net daugiau, tuomet jums labai pasisekė - turite nuostabių žmonių aplinkui. Žodžiu, kaip ir kiekvienais metais, nusipirksiu sau kokią nors dovanėlę, kad ir menkutę. Kitaip sakant, kompensuosiu kitų padarytą žalą morališkai ir materialiai.
Kai pagalvoji, sunku patikėti, kad man bus jau TIEK metų. Kartais visai nesijaučiu "verta" turėti tiek metų. Nes kartais dar jaučiuosi labai maža ir pažeidžiama, per mažai išprususi ir nepakankamai protinga. Bent jau žinau tiek, kad savo dvasiniu lygiu, jei galima taip pavadinti, esu už daugelį vyresnių žmonių pranašesnė. Tai vienintelis faktorius, į kurį atsižvelgiant įmanoma patikėti mano amžiumi. Bet tik man vienai. Nes niekas, išskyrus mane, negalėtų pasakyti, koks tas mano dvasinis lygis yra.
Sugalvojau pasidaryti sąrašą norimų daiktų (arba tiesiog šlamšto, kurio man iš tikrųjų nereikia, tačiau neišvengiamai noriu juo patenkinti savo žmogišką tuštybę):
"galaxy" nagų lakas. Tikrai tokio norėčiau, nes man labai patinka spalvos, bet rasti tobulą tokį yra misija neįmanoma, o darytis paint'ą su keliais nagų lakais tingėčiau;
seniai trokštamas ir dar labiau neįmanomas dalykas - tai Ozzy Osbourne akiniai. Taip, būtent Jo akiniai. Būtent nuplėšti nuo Jo akių! Šiaip juokauju... Noriu bent panašių;
kalbant apie mano dievukus ir jų stuff'ą, tai dar norėčiau neseniai išleistų Sabbath'ų converse'ų, kurių niekada neįpirkčiau... bet jie nesveiki, tad aš tik varvinsiu seilę žiūrėdama į nuotrauką internete...
aišku, tiesiog žvėriškai noriu originalių(!) HIM, BS ir dar kelių kitų mėgstamiausių grupių marškinėlių. Nes kaip įmanoma nenorėti, kai iki mirties įsimyli tuos savo dievukus;
man labai LABAI reikėtų turėti Edgaro Alano Po poemų rinkinį, nes žinau, kad man tiesiog reikia to. Išgyvenimui;
savo meniniams gabumas tobulinti, reikėtų įsigyti molbertą su visais dažais ir visais įmanomais priedais. Tik būtų klausimas, kur tokį griozdą statyti...
Vienu žodžiu, su savo fantazija ir "būtinais" daiktais aš čia prirašysiu milijonus puslapių...
Galvoju, kaip atrasti savo tikrąją stilių, savo gyvenimo būdą. Manau, prievarta tai sunkiai įmanoma padaryti, nebent įtikini save. Bet iš tikro reikia laiko, kad suprasti, kas labiausiai linksta prie širdies. Kaip aš suprantu gyvenimo būdą? Manau, kad man gyvenimo būdas yra tiesiog... rokas. Nes aš tarsi gyvenu pagal jį, tarsi klausydama jo priimu sprendimus, klausydama jo kartais liūdžiu, o kartais šypsausi... Rokas man - tai ne tik muzikos stilius. Tai prasmė, ne viso gyvenimo, bet kažkokios svarbios gyvenimo dalies prasmė, kuri niekada nemiršta, nesikeičia. Rokas daro man gerą, teigiamą įtaką, ir dėl to jis daro mane pačią geresne asmenybe. Roko intelektualumas, jo diktuojamos idėjos ir net mados (kalbant apie stiliaus išreiškimą drabužiais, aksesuarais) iš tikrųjų įtakoja mano veiksmus, mano mintis beveik visose gyvenimo situacijose. Tai kodėl gi negalėčiau to vadinti gyvenimo būdu?
Kalbant apie kitus žmones ir tai, kaip aš manau, kad jie supranta gyvenimo būdą, tai galvoju įvairiai. Vieni tiesiog taip ir nesuvokia iki galo, kas tai yra, o kiti į tai labai rimtai žiūri. Suprantu, kad priklausymas įvairioms neformalų grupėms, subkultūroms, kurios išskiria juos iš pilkosios masės žmonių, suteikia tam tikras savotiškas privilegijas BŪTI kitokiems ir nebūti suinteresuotiems domėtis įprastu visuomeniniu gyvenimu. Paprasčiausiai tai jiems atleidžiama, tai jiems nereikalinga. Būti gotu, būti emo, skinhead'u ar metalhead'u ir pan. irgi galima būtų suprasti kaip gyvenimo būdą, nes visos tos subkultūros turi savas idėjas, savus požiūrius į gyvenimą. Ir būtent pagal tai žmonės, turėdami laisvą valią, pasirenka, kurios idėjos yra arčiau jų mąstymo, įsitikinimų. Tarkim, man labai artimos gotų subkultūros idėjos, tačiau ne visi jų stiliaus aspektai yra man tokie priimtini ir dėl to negalėčiau būti ta tikra gote. Galėčiau save taip vadinti, bet tai būtų farsas ir šiais laikais tokių atvejų labai daug tarp paauglių. Tai yra faktas, kad kai kurios ir praktiškai visos subkultūros šiais laikais yra labai iškreiptos, "išėjusios" iš savo esmės ir praradusios vertę, nes žmonės tai pavertė kažkuo nešvariu, kažkuo suterštu ir privertė kitus žmones žiūrėti į jas neigiamai, diskriminuoti jų atstovus, nepripažinti visuomenėje, atstumti... Kiek daug pasaulyje dabar gyvena paauglių, kurie yra nesuprasti, atstumti tik dėl to, kad turi kitokį, gal daug įdomesnį už stereotipinį, požiūrį į viską... Tai gali pražudyti žmogų arba jis gali tapti gyvu lavonu, arba susivienodinti su kitais iš tos nevilties, kad jie taip ir liks nesuprasti iki pat mirties... Kiek daug žmonių bijo parodyti, ką iš tikrųjų mąsto ir jaučia. Būna, suauga tie paaugliai, juose žūsta ta jauna, kupina energijos ir idėjų aistros kibirkštis ir jie tiesiog miršta iš vidaus. Tai baisiai liūdna... Labai blogai, kad taip nutinka ir dar blogiau, kai negali nieko pakeisti.
But, you know, shit happens...
Dar nebaigiau... Dar pakalbėsiu apie mintis ir jausmus, apie kuriuos kalbėti, nors ir sunkiausia, bet įdomiausia. Nelengva šiuos dalykus suprasti, ypač kai kas nors kitas tau bando paaiškinti. Nes visi galvoja, ir visi jaučia skirtingus dalykus. Visi turi skirtingas akis, neįmanoma rasti pasaulyje identiškų akių porų (matyt, išskyrus dvynius, nes pas juos ten viskas vienodai būna..). Ir tomis akimis visi skirtingai žvelgia į pasaulį, mato jį skirtingomis spalvomis. Tu neturi jokios galios pakeisti kito žmogaus įsitikinimų, nebent tas žmogus labai silpnas. Tikros žmonių prigimties pakeisti neįmanoma. Daugelis laikosi savo, net jei ir viešai pasisako kitaip, nes visi moka meluoti. Bet giliai viduje tas pirminis įsitikinimas, kažkada atėjęs į galvą ir toliau kirba, nepalieka ramybėj. Nes jis atrodo kaip pati tikriausia tiesa. Tavo tiesa.
Netikrumo jausmas. Kas mokėtų paaiškinti netikrumo jausmą? Iš viso, jausmai neturėtų būti aiškinami. Jausmams nereikalingas mokslinis teorinis įrėminimas. Bandyti išsakyti juos žodžiais - argi tai tik ne laiko gaišimas? Vis dėlto, jei nori juos suprasti, jei jie neduoda ramybės, tada teks knistis. Lygiai taip pat, kaip knisiesi padėvėtų drabužių parduotuvėje, kai nori surasti ką nors, kas tau tiktų. Tik įvairiose reikšmėse knistis reikia atsargiai, nes gali rimtai įsiknisti, ir nebeišsiknisti. Turiu omeny tokį atveją, kai žmogus siekia žinoti kuo daugiau, nori suprasti ir mokėti paaiškinti visas menkiausias gyvenimo detales, ir ne bet kaip, o logiškai. Kaip manote, kas tada nutinka? Žmogus paprasčiausiai pasiklysta. Pasimeta savo ieškojimuose. Klausimams nėra ribų - atsakai į vieną, atsiranda kitas. O būna taip, kad jų atsiranda tiek, kad nebespėji atsakinėti ir tada nebežinai, kuris atsakymas kuriam priklauso. Kaip kai kas man vieną kartą sakė, reikia kuo mažiau žinoti - tada būsi laimingesnis. Ir tai tikra tiesa. Bet pavyzdžiui man jau per vėlu, nes pradėjus aiškintis viską, kas man įdomu, nebegaliu sustoti. Nebegaliu sugrįžti atgal, negaliu iš atminties ištrinti to, ką jau žinau. Kyla noras, nesveikas siekis viską desperatiškai aiškintis, viskuo domėtis, tačiau visą laiką virš galvos tarsi kybo ta mintis, jog tu nespėsi, neužteks viso gyvenimo tam, ko labiausiai nori iš to gyvenimo. Tada tas informacijos siekis tampa tarsi savotišku laiko gaišimu. Geriau domėtis tuo, kas iš tikrųjų yra reikalinga ir tik tuo, kas svarbu tau pačiam. O kitais dalykais tegul domisi kiti asmenys. Nereikia stengtis rasti bendros kalbos su visais, nes tas paprasčiausiai nebūtina...
O tas netikrumo jausmas, man atrodo, kyla tą akimirką, kai pajunti gyvenimo laikinumą ir trapumą. Bent jau aš galiu pasakyti, kad apima jausmas, tarsi būtum vienas žmogus planetoje, labai vienišas, apima kažkokia neviltis. Tačiau netikrumo pojūčiai paprastai trunka tik tas kelias akimirkas. Vėliau randi veiklos, randi kuo užimti smegenis ir vėl nebegalvoji apie jokias gyvenimo prasmes kuriam laikui. Iki sekančio, kankinančio karto...
Anksčiau ar vėliau ateina supratimas į galvą apie kiekvieną reiškinį, kurį patyrei savo gyvenimo metu. Per tą nušvitimą, per tą paskutiniąją gyvenimo akimirką kai prieš akis praeina visi svarbiausi gyvenimo momentai - tai vėliausiai kada Tiesa gali mus aplankyti. Geriau sulaukti jos anksčiau ir stengtis nugyventi kuo geriau, teisingiau. Bet visi daro klaidas. Jos neišvengiamos ir reikalingos. Tik vieni iš jų mokosi, o kiti niekada nenustoja tų pačių kartoti. Aš manau, kad žmonės kiekvieną dieną daro mažas klaidas ir jų nepastebi. Kai žmogus nesimoko iš savo klaidų, tada kam jos gali būti reikalingos? Vis tik, jos visada ką nors suteikia...
Kai stovi ant žemės paviršiaus tik todėl, kad nesusmuktum.
Kai kvėpuoji tik todėl, kad taip veikia tavo biologinis mechanizmas.
Kai eini į priekį tik tam, kad negrįžtum atgal, į tamsiausią praeitį iš kurios atėjai.
Kai šypsaisi ir juokiesi tik tam, kad nepalūžtum iš vidinės savidestrukcijos.
Visa tai yra privalomi dalykai, kuriuos darai, kai esi netoli tamsiausios bedugnės, tačiau nenori taip lengvai jai pasiduoti. Kai vis dar jauti giliai savyje norą kovoti, tai reiškia gerą ženklą. Jei patiri daug silpnumo akimirkų, gauni imunitetą joms. Svarbiausia yra nepasiduoti kovoti. Niekada.
"Skausmas būna mielas
Saugok savo sielą..."
Šios eilutės iš Foje dainos man primena mano mintis apie tą jausmą, kurį galbūt jaučia labai retas. Labai sunku pasakyti, ar iš viso kažkas tai jaučia, bet jei jaučiu aš, tai turiu vilties, kad nesu vienintelis toks žmogus... Spėju tikrai kas nors jaučia, tiesiog dar nesu sutikusi žmogaus, kuriam galėčiau tą jausmą priskirti... Trumpai pasakius, tą jausmą pavadinčiau... negalėjimu gyventi be skausmo arba skausmo malonumu. Bet turiu omeny ne fizinį, o dvasinį skausmą. Kartais būna, kad užeina silpnumo akimirka ir norisi, kad ji kuo ilgiau užtruktų, o kai baigiasi, būna truputi gaila. Gali būti, kad tas jausmas yra todėl, kad po tos silpnumo akimirkos jautiesi, tarsi nebūtum išpešęs visko iš jos, tarsi būtum kažko nepabaigęs, nesugalvojęs, kas galėtų pakeisti tą situaciją, kad kitą kartą ji būtų kitokia arba iš viso nebesikartotų... Tiesiog norisi, kad kas nors nutiktų. Yra laukimas, tarsi kokio netikėtumo iš dangaus. Nušvitimo.
