Stendalio sindromas ir kitos nesąmonės

Nu karoče... Buvau jau sugalvojus kažką gero ir vertingo, lygtais kažkokį sarašą padaryti, bet užmiršau apie ką. Mindfuck. Žodžiu, labai sveikinu tuos, kurie sugeba skaityt mano nesąmones. Bet aš negaliu leisti sau regresuoti, todėl pažadu, jog pasitaisysiu. Nors tai vadinama ne taip. Norėjau pasakyti, PATOBULĖSIU. Dievinu TOBULĖTI.

O dabar, jei jau pradėjau rašyti, tai turiu kažką parašyti, ar ne?
Nežinau, ar jums sunku bus tuo patikėti, ar ne, bet šiaip esu labai nekalbi asmenybė. Tai reiškia, kad retai kalbu tik tam, kad kalbėčiau. Nemėgstu nusišnekėti, mėgstu tik protingai kalbėti. Bet kartais nežinau kokie velniai užeina. Kartais ir nevengiu pasikeikti, bet tik prie tų žmonių, kurie žino mano šią velniškąją prigimties pusę. Kiti galvoja, kad aš angelas, nežinantis blogo žodžio ir apskritai blogio. Nes tokia atrodžiau anksčiau, visi priprato prie tokios manęs. Dabar aš pasikeičiau, bet to atvirai nedemonstruoju. Nežinau kodėl, gal dėl to, kad bijau, gal tiesiog nenoriu, kad kažkas susidarytų apie mane netinkamą, klaidingą nuomonę. 

Seniai bekalbėjau apie tokį dalyką, kaip MUZIKA. Šiuo metu klausau daug Black Veil Brides. Anksčiau taip stipriai nepatiko jie, nedomino, bet neseniai užėjo dar vienas lengvas mano psichas ir sugalvojau panagrinėti jų diskografiją, kuri kol kas nėra dar labai didelė. Jei neklystų, susikūrė jie 2006, tad yra švieži ir nepatyrę, kaip ką tik išsiritę viščiukai... Jo, mano palyginimai tikrai labai vaizdingi. Žodžiu, mėgstamiausios dainos kol kas "The Legacy", "Never Give In", "Carolyn"... Kitos tokios šiaip sau. Nors anksčiau patiko "Falen Angels" ir "Pens And Knives", bet dabar man jos per daug primityvios ir per daug komerciškos atrodo. Kartais deimantų reikia paieškoti tarp juodų anglių. Žinau, kad jūs nesupratote, ką čia norėjau pasakyti. O gal kas nors ir suprato. Satan knows. Žinau, kad susižavėjimas tokiomis grupėmis kaip BVB yra laikinas, tad greitai tai praeis, bet kol man patinka - tol viskas OK.

Ne vien man BVB dabar patinka. Mano priešmieginis ritualas yra mažai kam žinomi jaunimui, nuostabieji ir nepakartojami progresyvieji Camel. Negalėčiau turbūt užmigti iš viso, jei nepasiklausyčiau "Lady Fantasy" ar "Another Night". Žodžiu, viena geriausių progresyviojo roko grupių. Čia tik man, žinoma, ne visiems... Be Camel, dar labai panašiai dievinu Jethro Tull, bet jų dainos ne visos tokios... ramios, maybe. Man pritrūksta žodžių, kai kalbu apie dieviškus objektus ar reiškinius. Kaip ten ta liga vadinasi... Neseniai skaičiau apie tokį Stendalio sindromą. Mažumėle apšviesiu skaitančiuosius (nors pati nė velnio nežinau, kas čia per liga).

Stendalio sindromas - tai toks psichikos sutrikimas, kai žmogus pamatęs kokį nors įspūdingą meno kūrinį (tarkim, statulą, paveikslą, etc.) pradeda keistai reaguoti, t.y. alpti, daug prakaituoti, kliedėti ar kažkas panašaus.
Tai va. Mane kartais panašiai veikia įspūdingi muzikos kūriniai.
Šiaip, gal ne visi žinos, ber Stendalis ne šiaip koks pavadinimas, sugalvotas iš lempos, o labai garsus rašytojas, kuris parašė knygą "Raudona ir juoda" ir kurią aš turiu savo namuose, ir kurią noriu greičiau pradėti skaityti. Bet dar negaliu, nes nebaigiau kitų dviejų... Taip, aš skaitau kelias knygas vienu metu (o tai dar įmanoma?)

Manau, jūs seniai skaitydami mano įrašus galvojate, kada gi aš parašysiu apie ką nors aktualaus, ką nors įdomaus ar panašiai... Gali būti, jog greitai pradėsiu rašyti įdomiau, o ne vien savo blevyzgas apie save ir gyvenimo neteisingumą bei juodumą. Nors negaliu prižadėti, nes praktiškai 90% įrašo kokybės priklauso nuo mano nuotaikos ir tik 10% sudaro pamąstymas apie tai, kaip tai atrodys skaitytojams. Kaip žinia, jų nėra labai daug, bet ne tame esmė. Žodžiu, manau, kad rašyti turiu ne tik dėl to, kad išsiliečiau, bet ir dėl to, kad tai atnešų įvairiapusiškos naudos ne tik man, bet galbūt ir dar keliem žmonėm. Nes juk tada kam kažką daryti... Kam daryti kažką be prasmės? Viskame juk turi būti prasmė. Nors ką aš čia nusišneku, jei pats gyvenimas yra tik iliuzija. Kokia prasmė gali būti iliuzijoje?
Trumpai tariant, visa šios mano kalbos esmė yra tokia, kad I don't wanna give a shit. Tikiuosi, aišku.

Bet dar trumpai pakalbant apie mano nerealiai niūrų ir nuobodų gyvenimėlį, tai rytoj manęs nebus nei prie kompo, nei namuose, tad neieškokit manęs. Ai tiksliai, juk aš neturiu pažįstamų (kuriems reikėtų manęs ieškoti). Vienu žodžiu, ar aš esu ar manęs nėra vienodai šviečia visiems. Juk skirtumo nėra palyginus mano buvimo ir nebuvimo būsenas. Būti ar nebūti? Kvailiausias klausimas, kokį esu girdėjus, nes abu variantai tokie pat.

---------------------------------------------

Tai va, mielieji, atsisveikinu dar vieną kartą.

God bless you all, kaip sako Ozzy (todėl sakau ir aš).

Normaliu, arba nelabai normaliu laiku, dabar 00:16, bet tai nereiškia, kad išjungus kompą varysiu miegot.

Ne, aš vykstu į savo naktinį gyvenimą.

Labanaktis. 

Čia buvo Pelėda *v*