So hard to earn, so easily burned". - Rush - The Garden
Taip dainuoja Rush, dainoje "The Garden". Nuostabi daina. Nuostabi grupė. Pasiekė mano širdį.
Aš mėgstu visas grupes, kurioms pavyksta mano sielą pavergti. Tik su vienomis meilė amžina, o su kitomis tik susižavėjimas, greitai praeisiantis...
Galvoju, kuo skiriasi vienišumas nuo vienatvės. Kažkada sakiau, kad vienišumas - būsena, kai jautiesi vienišas, tai nemalonus jausmas, o vienatvė - teigiamas jausmas, kuris patinka ir galbūt yra naudingas. Kažkaip taip. O ką man reiškia šios dvi sąvokos? Anksčiau sakiau, kad vienatvė mano draugė, kad man ji patinka ir tinka. Tikėjau tuo, maniau, kad viskas gerai. Bet tas jausmas manyje, kai kartais užklumpa... Kai noriu tiek daug pasakyti kam nors, išsileiti, o šalia nėra žmogaus, kuris mane suprastų. Yra tik sąsiuvins ir kompiuteris. Bet kas iš jų, jei neturi jausmų? Tai yra jau nebe vienatvė. Tai virto vienišumu.
"I look up, I'm almost blinded
by the warmth of what's inside me
And the taste that's in my soul,
but I'm dead inside as I stand alone...". - VdGG - Lost
Tikras smagumas klausytis Black Sabbath autobuse. Ir nors šiandien mano fizinė būklė tik 14%, kojos pačios judėjo ir norėjau pradėt šokinėt per visą autobusą. O "Paranoid" vis dar mane veža. Gal dar neatsiklausiau. Turbūt viso šio gyvenimo neužteks jiems atsiklausyt.
Jei atvirai, rašau šitą įrašą jau visą dieną.
Šiuo metu skamba Anathema - dieviška muzika.
Vakar žiūrėjau dvi pirmas Karibų piratų dalis. Aišku, mačiau jau seniai, bet kažkaip pasiilgau Jack'o Sparrow, Johnny Depp'o kailyje. Vienas mėgstamiausių visų filmų veikėjų. Nors man visi jo įkūnyti herojai labai limpa prie širdies. Tiesa, dar krūvos filmų liko su juo, kuriuos privalau pamatyti... Su laiku bus padaryta.
Norėjau šiandien pradėti mokytis švedų kalbos. Teks vėl atidėti.
Aš niekada nesugebu visko laiku padaryti. Jau minėjau gal tai?
Naktį norėjau užsidegti žvakę, bet degtukas užsispyrė. Pabandysiu dabar. Gal man tada buvo visiškai jėgos išsekusios ir kaip ponas Degėla iš Simpsonų, nieko nesugebėjau pati padaryti. Būtų smagu, jeigu ir mane sugebėtų drugelis pakelti...
Na štai, pavyko. Liepsna primena HIM dainą "Close To The Flame". Viena iš tų dainų, kurių norėčiau per savo laidotuves.
Kaip norėčiau, kad dabar būtų tamsu. Teks pakentėt dar. Tik kelios valandos liko.
Gal geriau užpūsiu žvakę. Jaučiu, kaip liepsna tyliai šaukia tamsos... Dūmai greitai išsisklaidė. Kažkodėl prisiminiau savo vaikystės gimtadienius.
Jeigu aš kada nors turėčiau vaikų, jau žinau kokius vardus norėčiau duoti, jei gimtų berniukas. Jie nebūtų labai lietuviški, bet juk šiais laikais tai jau nebestebina. Aš duočiau simbolinius vardus, duočiau tokius, kad pagerbčiau ką nors. Kai kuriuos žymius asmenis galbūt. Bet aš jei turėčiau vaiką, tai vis tiek labiau norėčiau mergaitės. Net nežinau kodėl iš tikrųjų. Gal todėl, jog įsivaizduoju jos vietoje savęs dalelę. Aš manau, kad ji būtų panaši į mane. Bet nenorėčiau turėti vaiko. Tikrai nenoriu ir nemanau, kad atsiras noras, net kai galutinai subręsiu. Aš nesugebėsiu jo apginti nuo realybės. O vėliau ir nuo savęs paties. Nenorėsiu mirti, jausdama kaltę dėl to, kad nesugebėjau savo didžiosios pareigos atlikti. Tinkamai užauginti vaiką, kad jis taptų nuostabia asmenybe. Man paprasčiausiai pritrūks jėgų. Jeigu savim niekada neišmoksiu pasirūpinti, tai apie vaiką negali būti nei kalbos... Ne, neišleisiu jo į šį pasauly, kad jis jį sutriuškintų. Tai baisiau už viską.
Aš neturėsiu vaikų. Nežinau, ar kada nors ištekėsiu. Aš niekam nelinkiu su manimi gyventi. Žinau, skamba žiauriai, bet tai tiesa. Su manimi gali neužtekti kantrybės, nes manęs visi amžinai iki galo nesupranta. Nebent įvyktų toks stebuklas, ir aš surasčiau tokį žmogų, kuris būtų kaip aš. Tada mums abiems būtų lengviau, nes abu vienas kitą suprastume ir to užtektų. Norėčiau tik su vienu žmogumi būti visą gyvenimą. Man nereikia nieko. Reikia tik vieno vienintelio žmogaus, kuris mane suprastų. Su tokiu žmogumi laiminga jausčiausi iki pat mirties. Kažkodėl aš tikiu, kad jį atrasiu. Net jei lauksiu visą gyvenimą. Net jei būsiu pasmerkta gyventi viena daug metų. Aš nenoriu ir negaliu leisti sau gyventi su žmogumi, kuriam nejausčiau magiško jausmo. Tikros meilės. Visi maišo meilę su prisirišimu. Ne. Ne... Jūs nieko neišmanot, žmonės. Man gaila jūsų. Man liūdna, kad jūs tokie... tokie žmogiški. O aš ne. Visada troškau būti kaip visi. Nebenoriu. Mane slegia žinojimas, kad galiu tapti tokia pačia, kaip jie... Ne. Nors esu viena šiam pasauly, jau geriau kęsiu vienatvę, nei tapsiu tokia pačia, kaip visi. Aš nesu priešiškai nusiteikus prieš žmoniją, aš tik jaučiu, kad negaliu su jais susilyginti. Nes prarasiu save.
Pagaliau kažką parašiau.
Pasirašo:
Pelėda :>
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą