Naktinis Pelėdos Pasaulis: Dreams... I'm just a dreamer.

Pastaruoju metu daug lyja... Gražu kai lyja. Manyčiau, oras puikiai prisiderinęs prie mano nuotaikų. Kiekvienas iš mūsų yra aktoriai, turintys savo kaukę. Manoji kaukė turi abejingo veido paviršių. Tiesiog esu abejinga mane supančiai aplinkai. Bet viduje aš nevaidinu. Kam vaidinti prieš save? Neseniai dar kartą įsitikinau, jog manęs nepažįsta žmonės, su kuriais gyvenu jau 15 metų. Tačiau dėl visko kalta paauglystė. Juk ji mane pakeitė negrįžtamai. Kodėl aplinkiniai turėtų prie manęs derintis? Tai aš turiu išmokti prisiderinti prie jų. Savo kaukę aš kartais keičiu, priklauso nuo situacijos, nuo man paskirtos rolės. Bet nepasakyčiau, jog esu jau aktorystės specialistė. Dar daug reikia išmokti. Daug dažniau į paviršių išlenda mano silpnumas, tas, kuris tūno mano viduje. Dėl to turėčiau būti labai pažeidžiama. Tačiau viskas yra kitaip. Mano akivaizdus pažeidžiamumas grūdina mane, ir niekas jo nepastebi. Mano silpnumas virsta stiprumu.

Papasakosiu, ką šiandien sapnavau. Vėl susapnavau Ville Valo. Ir tai keista, nes paskutinį kartą juo domėjausi jau senokai, apie jį jau seniai negalvojau, nes pastaruoju metu parūpo kiti atlikėjai. Bet sapnavau sapną "į temą", kadangi jis tikroviškas, atitinka realybės įvykius. Turiu pastebėti, kad mano pasąmonė miego metu labiau mėgsta regėti praeities įvykius, nei ateities... Nors anksčiau galvojau, jog kartais būnu lyg pranašė; labai dažnai sapnuodavau ateitį. Taigi, regėjau kaip Villei ištinka tas jau seniai vykęs astmos priepuolis. Koncerto metu. Nelabai gerai pavyksta atgaminti, kokia tai buvo daina, galbūt "Into the Night", bet pamenu, kaip arti scenos buvo žmonės su susirūpinusiais veidais. O Ville stengėsi šypsotis, kad tik neišduotų, kaip jaučiasi iš tikrųjų. Taip, jis visada buvo puikus aktorius... :) Iš pradžių dainavo jis normaliai, kai ir įprasta, bet vėliau aiškiai mačiau kaip pradėjo dusti ir vis sunkiau išdainavo žodžius... Kol galiausiai sustojo, nes nebepajėgė. Muzika vis dar grojo, o jo balso nebuvo girdėti. Vargšas, taip sunkiai kvėpavo, susilenkęs... Aš irgi pradėjau baisiai nervintis. Taip, tai dar vienas keistas dalykas - savo sapnuose aš labai aiškiai jaučiu emocijas ir pati jas nesąmoningai išgyvenu, net jei jos ne mano. Galiausiai koncertas buvo nutrauktas. Vėliau mačiau, kaip atvažiavo greitoji. Tada prasidėjo tikros nesąmonės, be kurių mano sapnuose niekada negalima apsieiti. Neštuvai atrodė lyg karutis, tas, skirtas ūkininkauti. Kažin kodėl teko Villes kūną tempti skersai per upę... Vienu žodžiu. O dar vienas keistas dalykas buvo tas, kad šalia Villes gulėjo jo naujoji mergina... Taip, tai buvo būtent ji, tas modelis. Jos naujas, dar nematytas nuotraukas žiūrėjau ne taip seniai. Turbūt pasąmonė lengvai jas įsisavino. Tuo ir baigės viskas, jį nuvežė į ligoninę. Dar vėliau pamenu kažkokias nuotrupas iš to, kad jis sakė kažką interviu. Pasakojo įspūdžius ir jausmus, kuriuos juto priepuolio metu. Įdomiausia tai, kad sapnas leido man bent įsivaizduoti, kaip viskas atrodytų, jei tikrai būtų jam koncerto metu tai vykę. Nes iš tikro, priepuolis jį užpuolė dar neišėjus į sceną...
Sapnavau dar kažką... Bet nelabai gerai pamenu, ką. Manau, dar vienas sapnas, susijęs su manimi ir mano išgyvenimais.