Lėktuvai čia ir galvoje

Virš mano namo stogo vienas po kito skraido lėktuvai. Didesni ir greitesni už paukščius. Bet kam lyginti paukščius su lėktuvais, jei lėktuvas yra tik viso labo gremėzdiškas taisyklingai suformuotas metalo gabalas su sparnais, o paukštis gyvas ir natūralus gamtos darinys? Ką tik praskrido malūnsparnis, už virvės pasikabinęs kažkokį nešulį ir nuskraidino kažkur į šiaurę. Kažin, ką tai reiškia... Gal kokios karinės pratybos. Lauke vėl pradėjo lyti. Teko uždaryti langą. Bet praskrendantys lėktuvai vis dar girdėjosi, nors tarsi ir iš požemių. Mat aš gyvenu netoli oro uosto.

Lietus trenkiasi į lango paviršių ir lašeliai tarsi ašaros ant veido, lėtai rieda žemyn. Aš kramtau naują "Mentos" kramtomą gumą, kurios skonis - ?. Nors skonis ir nežinomas, man patinka. Tik jau pradeda darytis neskanu.

Turbūt antrą kartą savo gyvenime buvau bibliotekoje. Visos knygos, kaip ir buvo galima tikėtis, nučiupinėtos daugybės svetimų žmonių rankų, aplamdytos, išblukusios... Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad jų ten yra. Yra tokių, kokių man reikia. Nors dar savo namų knygų inventoriaus viso neperskaičiau. Tad kaip ir nėra didelės prasmės dabar man ten lankytis. O šiaip visada mėgau knygas pirkti, nes tada jos priklausydavo tik man vienai. Nuo vaikystės kaupiau knygas ir džiaugiuosi, kad tam užteko pinigų. Pirmosios mano knygos, kaip ir daugeliui vaikų, buvo pasakos. Kol dar nemokėjau skaityti, man skaitė suaugusieji, o ypač mama. Labai dažnai prieš miegą ateidavo man paskaityti kurios nors knygos... Aš įdėmiai klausydavausi ir žiūrėdavau į paveikslėlius, kurie padėjo išmokti man fantazuoti. Dabar vaikams, tiesą sakant, kuriama labai daug šlamšto. Būtent dėl to, kad knygos yra labai lėkštos, nuobodžios, primityvios net gi. Aišku, yra ir neblogų, kurias ir dabar, nors skaitau rimtesnio pobūdžio darbus, labai vertinu. Džiaugiuosi dėl tų šeimų, kurios rūpinasi savo vaikų vaizduotės lygio tobulinimu ir kitais dalykais. Nors reikia pripažinti lūdną tiesą, kad tokių šiais laikais mažėja. Sad, but true. 

Kaip norėčiau turėti kam priklausyti. Bet tuo pačiu, tas, kuriam priklausyčiau, priklausytų man. Priklausytume vienas kitam. Gal aš akla, gal jau taip ir yra. O gal tik nejaučiu. Norėčiau prisijaukinti kažką laukinio. Norėčiau sulaužyti natūralios gamtos ir žmogaus civilizacijos taisykles, kurios draudžia artimai bendrauti vieni su kitais. Žinoma, kai kurios taisyklės būtinos, nes žmonės pradeda nebesivaldyti ir nusikalsti prieš gamtą, kas yra labai baisu. Bet jei visi žmonės būtų supratingi, teisingi, tolerantiški, altruistiški, intravertiški ir t.t. Man atrodo, būtų paprasčiausiai nuobodu, su vienodais kaip klonai žmonėmis. Todėl mano manymu, kaip yra sakoma, visokių yra - visokių reikia. Tai labiausiai atitinka tiesą. Nes netiesos nebūna.


Štai jau ir nustojo lyti. O gal dar truputi krapnoja... Debesų pilnas dangus. Vis tiek gražus. Man dangus visada gražus, net jei jis ištisai pilkas ir nuobodus, koks tampa per didesnes liūtis. Bet gražiausias man jis tada, tai kai būna pilnas kamuolinių debesų ir galiu įžiūrėti įvairių dieviškųjų fizionomijų motyvų.

Štai jau ir saulė rodosi... Atrodo, šiandien oras permainingas.

Jūsų Pelėda :>