Dabar ir čia, Lyja

____________________________________________________________________________
Žavingai žaibuoja šiuo metu - matau pro langą. Lietus vėl lėtai leidžiasi langais žemyn. Priešais mane stovi garuojantis ramunėlių arbatos puodelis. Skamba geras art rokas fone. Tik su griausmais jis keistai dera.
Ramybė, ta reta ramybė... Ištrūkus iš amžinojo, užburto eismo ir skubėjimo rato, galiu ramiai sėdėti čia, savo saugiame kambaryje. Galėtų dabar akimirksniu prabėgti visas mano gyvenimas taip. Pakilus nuo kėdės, pažiūrėjus į veidrodį išvysčiau gilias, mielas raukšleles veide, žilų plaukų kuokštą, tačiau būčiau patenkinta. Patenkinta, žinodama, kad ne tiek daug liko laukti. Laukti tikrojo išvadavimo.

Skauda prakeiktas nukramtytas lūpas. Na ir kodėl negaliu liautis to darius..? Nagai taip pat pažeisti: kartais nesusilaikau ir pakramtau. Man negėda. Man tik nemalonu, dėl savęs. Privalau užsiauginti nagus, kaip kažkada anksčiau buvau... Negaliu visą laiką groti tik pirštų pagalvėlėmis, nes garsas kažkoks ne toks... 

Gilus atodūsis apramina mano širdį. Bet jis vis dar per greitai plaka.

Naktį buvo toks nepakartojamas dangus. Toks pat, kaip kiekvieną naktį, bet vis tiek nepakartojamas ir žavus. Myliu tas žvaigždes. Myliu mėnulį, tik jo tarp žvaigždžių neteko įžvelgti. Ech, tie klastingieji debesys... Pavyko atpažinti Grįžulo ratų ir Kasiopėjos žvaiždynus, kitų, deja, ne.

"Stars are never sleeping

Dead ones and the living" 

- David Bowie - Stars (Are Out Tonight)

Bandau suprasti, ar tikrai egzistuoja pasaulyje harmonija. O gal ji tik iliuzija, kaip ir visa kita? Viskas vien tik juoda ar viskas vien tik balta? O gal dryžuota. Kažkodėl kamuoja mane dviprasmybės. Aš pati esu dviprasmiška asmenybė. Manyje viskas tarsi pjaunasi tarpusavyje. Ar manyje vyrauja harmonija? Nežinau. 

Bet pasaulyje sako, nieko nėra lengvo. Visur vien problemos, kurios tiesiog prašyte prašosi būti išsprendžiamos. Bet tai padaryti nėra taip paprasta. O patys žmonės yra pats keisčiausias ir sunkiausiai suprantamas dalykas pasaulyje. Štai dėl ko psichologai niekada nebus geri savo profesijos specialistai. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Sakot, nieko nėra neįmanomo? Abejočiau. Suprasti žmogaus neįmanoma. Išmokti skraidyti įmanoma, bet tik fantazijose. O štai suprasti žmogų iki galo net gera vaizduotė nepadės.

____________________________________________________________________________

Važiuodama namo iš poliklinikos ir stebėdama apsemtas gatves, prisiminiau savo senuosius namus. Kažin kodėl noriu ten apsilankyti... Žmonės dažniausiai persikrausto ir visiškai užmiršta savo senuosius namus. Nes ateina naujas jų gyvenimo etapas, nauja pradžia ir tai, kas buvo - jiems pražuvo. O aš noriu aplankyti savo senąjį butą, pabūti toje laiptinėje, išėjus į kiemą pasivaikščioti ir prisiminti, kaip būdama maža ten lakstydavau. Net jei mano košmaras atsinaujins, aš nebijau jo dar kartą susapnuoti. Jis buvo tik vieną kartą, prieš daug metų, bet toks ryškus, kad niekada turbūt jo nepamiršiu. Jis susijęs su visomis keistenybėmis mano gyvenime, jis susijęs su ta vieta, kur gyvenau. Štai kodėl noriu ten. Gal pavyktų kažką atgaminus savo smegenyse svarbaus prisiminti ir išsiaiškinti, kokie kerai mane užkerėjo...

Oh, kokia graži žaibo rykštė... Vos neapakino manęs. Bet dabar taip tvanku ir karšta...

Sėdžiu ir mąstau, kaip nenoriu sulaukti rytojaus.

____________________________________________________________________________

Johnny Cash - Legenda.

 Daina, kuri staiga suskambo mano galvoje.

Savo mirties valandą privalėsiu vėl ją girdėti.

Nesvarbu, kokiu būdu.

--------------

Pelėda :>

Stendalio sindromas ir kitos nesąmonės

Nu karoče... Buvau jau sugalvojus kažką gero ir vertingo, lygtais kažkokį sarašą padaryti, bet užmiršau apie ką. Mindfuck. Žodžiu, labai sveikinu tuos, kurie sugeba skaityt mano nesąmones. Bet aš negaliu leisti sau regresuoti, todėl pažadu, jog pasitaisysiu. Nors tai vadinama ne taip. Norėjau pasakyti, PATOBULĖSIU. Dievinu TOBULĖTI.

O dabar, jei jau pradėjau rašyti, tai turiu kažką parašyti, ar ne?
Nežinau, ar jums sunku bus tuo patikėti, ar ne, bet šiaip esu labai nekalbi asmenybė. Tai reiškia, kad retai kalbu tik tam, kad kalbėčiau. Nemėgstu nusišnekėti, mėgstu tik protingai kalbėti. Bet kartais nežinau kokie velniai užeina. Kartais ir nevengiu pasikeikti, bet tik prie tų žmonių, kurie žino mano šią velniškąją prigimties pusę. Kiti galvoja, kad aš angelas, nežinantis blogo žodžio ir apskritai blogio. Nes tokia atrodžiau anksčiau, visi priprato prie tokios manęs. Dabar aš pasikeičiau, bet to atvirai nedemonstruoju. Nežinau kodėl, gal dėl to, kad bijau, gal tiesiog nenoriu, kad kažkas susidarytų apie mane netinkamą, klaidingą nuomonę. 

Seniai bekalbėjau apie tokį dalyką, kaip MUZIKA. Šiuo metu klausau daug Black Veil Brides. Anksčiau taip stipriai nepatiko jie, nedomino, bet neseniai užėjo dar vienas lengvas mano psichas ir sugalvojau panagrinėti jų diskografiją, kuri kol kas nėra dar labai didelė. Jei neklystų, susikūrė jie 2006, tad yra švieži ir nepatyrę, kaip ką tik išsiritę viščiukai... Jo, mano palyginimai tikrai labai vaizdingi. Žodžiu, mėgstamiausios dainos kol kas "The Legacy", "Never Give In", "Carolyn"... Kitos tokios šiaip sau. Nors anksčiau patiko "Falen Angels" ir "Pens And Knives", bet dabar man jos per daug primityvios ir per daug komerciškos atrodo. Kartais deimantų reikia paieškoti tarp juodų anglių. Žinau, kad jūs nesupratote, ką čia norėjau pasakyti. O gal kas nors ir suprato. Satan knows. Žinau, kad susižavėjimas tokiomis grupėmis kaip BVB yra laikinas, tad greitai tai praeis, bet kol man patinka - tol viskas OK.

Ne vien man BVB dabar patinka. Mano priešmieginis ritualas yra mažai kam žinomi jaunimui, nuostabieji ir nepakartojami progresyvieji Camel. Negalėčiau turbūt užmigti iš viso, jei nepasiklausyčiau "Lady Fantasy" ar "Another Night". Žodžiu, viena geriausių progresyviojo roko grupių. Čia tik man, žinoma, ne visiems... Be Camel, dar labai panašiai dievinu Jethro Tull, bet jų dainos ne visos tokios... ramios, maybe. Man pritrūksta žodžių, kai kalbu apie dieviškus objektus ar reiškinius. Kaip ten ta liga vadinasi... Neseniai skaičiau apie tokį Stendalio sindromą. Mažumėle apšviesiu skaitančiuosius (nors pati nė velnio nežinau, kas čia per liga).

Stendalio sindromas - tai toks psichikos sutrikimas, kai žmogus pamatęs kokį nors įspūdingą meno kūrinį (tarkim, statulą, paveikslą, etc.) pradeda keistai reaguoti, t.y. alpti, daug prakaituoti, kliedėti ar kažkas panašaus.
Tai va. Mane kartais panašiai veikia įspūdingi muzikos kūriniai.
Šiaip, gal ne visi žinos, ber Stendalis ne šiaip koks pavadinimas, sugalvotas iš lempos, o labai garsus rašytojas, kuris parašė knygą "Raudona ir juoda" ir kurią aš turiu savo namuose, ir kurią noriu greičiau pradėti skaityti. Bet dar negaliu, nes nebaigiau kitų dviejų... Taip, aš skaitau kelias knygas vienu metu (o tai dar įmanoma?)

Manau, jūs seniai skaitydami mano įrašus galvojate, kada gi aš parašysiu apie ką nors aktualaus, ką nors įdomaus ar panašiai... Gali būti, jog greitai pradėsiu rašyti įdomiau, o ne vien savo blevyzgas apie save ir gyvenimo neteisingumą bei juodumą. Nors negaliu prižadėti, nes praktiškai 90% įrašo kokybės priklauso nuo mano nuotaikos ir tik 10% sudaro pamąstymas apie tai, kaip tai atrodys skaitytojams. Kaip žinia, jų nėra labai daug, bet ne tame esmė. Žodžiu, manau, kad rašyti turiu ne tik dėl to, kad išsiliečiau, bet ir dėl to, kad tai atnešų įvairiapusiškos naudos ne tik man, bet galbūt ir dar keliem žmonėm. Nes juk tada kam kažką daryti... Kam daryti kažką be prasmės? Viskame juk turi būti prasmė. Nors ką aš čia nusišneku, jei pats gyvenimas yra tik iliuzija. Kokia prasmė gali būti iliuzijoje?
Trumpai tariant, visa šios mano kalbos esmė yra tokia, kad I don't wanna give a shit. Tikiuosi, aišku.

Bet dar trumpai pakalbant apie mano nerealiai niūrų ir nuobodų gyvenimėlį, tai rytoj manęs nebus nei prie kompo, nei namuose, tad neieškokit manęs. Ai tiksliai, juk aš neturiu pažįstamų (kuriems reikėtų manęs ieškoti). Vienu žodžiu, ar aš esu ar manęs nėra vienodai šviečia visiems. Juk skirtumo nėra palyginus mano buvimo ir nebuvimo būsenas. Būti ar nebūti? Kvailiausias klausimas, kokį esu girdėjus, nes abu variantai tokie pat.

---------------------------------------------

Tai va, mielieji, atsisveikinu dar vieną kartą.

God bless you all, kaip sako Ozzy (todėl sakau ir aš).

Normaliu, arba nelabai normaliu laiku, dabar 00:16, bet tai nereiškia, kad išjungus kompą varysiu miegot.

Ne, aš vykstu į savo naktinį gyvenimą.

Labanaktis. 

Čia buvo Pelėda *v*

Lėktuvai čia ir galvoje

Virš mano namo stogo vienas po kito skraido lėktuvai. Didesni ir greitesni už paukščius. Bet kam lyginti paukščius su lėktuvais, jei lėktuvas yra tik viso labo gremėzdiškas taisyklingai suformuotas metalo gabalas su sparnais, o paukštis gyvas ir natūralus gamtos darinys? Ką tik praskrido malūnsparnis, už virvės pasikabinęs kažkokį nešulį ir nuskraidino kažkur į šiaurę. Kažin, ką tai reiškia... Gal kokios karinės pratybos. Lauke vėl pradėjo lyti. Teko uždaryti langą. Bet praskrendantys lėktuvai vis dar girdėjosi, nors tarsi ir iš požemių. Mat aš gyvenu netoli oro uosto.

Lietus trenkiasi į lango paviršių ir lašeliai tarsi ašaros ant veido, lėtai rieda žemyn. Aš kramtau naują "Mentos" kramtomą gumą, kurios skonis - ?. Nors skonis ir nežinomas, man patinka. Tik jau pradeda darytis neskanu.

Turbūt antrą kartą savo gyvenime buvau bibliotekoje. Visos knygos, kaip ir buvo galima tikėtis, nučiupinėtos daugybės svetimų žmonių rankų, aplamdytos, išblukusios... Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad jų ten yra. Yra tokių, kokių man reikia. Nors dar savo namų knygų inventoriaus viso neperskaičiau. Tad kaip ir nėra didelės prasmės dabar man ten lankytis. O šiaip visada mėgau knygas pirkti, nes tada jos priklausydavo tik man vienai. Nuo vaikystės kaupiau knygas ir džiaugiuosi, kad tam užteko pinigų. Pirmosios mano knygos, kaip ir daugeliui vaikų, buvo pasakos. Kol dar nemokėjau skaityti, man skaitė suaugusieji, o ypač mama. Labai dažnai prieš miegą ateidavo man paskaityti kurios nors knygos... Aš įdėmiai klausydavausi ir žiūrėdavau į paveikslėlius, kurie padėjo išmokti man fantazuoti. Dabar vaikams, tiesą sakant, kuriama labai daug šlamšto. Būtent dėl to, kad knygos yra labai lėkštos, nuobodžios, primityvios net gi. Aišku, yra ir neblogų, kurias ir dabar, nors skaitau rimtesnio pobūdžio darbus, labai vertinu. Džiaugiuosi dėl tų šeimų, kurios rūpinasi savo vaikų vaizduotės lygio tobulinimu ir kitais dalykais. Nors reikia pripažinti lūdną tiesą, kad tokių šiais laikais mažėja. Sad, but true. 

Kaip norėčiau turėti kam priklausyti. Bet tuo pačiu, tas, kuriam priklausyčiau, priklausytų man. Priklausytume vienas kitam. Gal aš akla, gal jau taip ir yra. O gal tik nejaučiu. Norėčiau prisijaukinti kažką laukinio. Norėčiau sulaužyti natūralios gamtos ir žmogaus civilizacijos taisykles, kurios draudžia artimai bendrauti vieni su kitais. Žinoma, kai kurios taisyklės būtinos, nes žmonės pradeda nebesivaldyti ir nusikalsti prieš gamtą, kas yra labai baisu. Bet jei visi žmonės būtų supratingi, teisingi, tolerantiški, altruistiški, intravertiški ir t.t. Man atrodo, būtų paprasčiausiai nuobodu, su vienodais kaip klonai žmonėmis. Todėl mano manymu, kaip yra sakoma, visokių yra - visokių reikia. Tai labiausiai atitinka tiesą. Nes netiesos nebūna.


Štai jau ir nustojo lyti. O gal dar truputi krapnoja... Debesų pilnas dangus. Vis tiek gražus. Man dangus visada gražus, net jei jis ištisai pilkas ir nuobodus, koks tampa per didesnes liūtis. Bet gražiausias man jis tada, tai kai būna pilnas kamuolinių debesų ir galiu įžiūrėti įvairių dieviškųjų fizionomijų motyvų.

Štai jau ir saulė rodosi... Atrodo, šiandien oras permainingas.

Jūsų Pelėda :>

Dreams... I'm just a dreamer.

Pastaruoju metu daug lyja... Gražu kai lyja. Manyčiau, oras puikiai prisiderinęs prie mano nuotaikų. Kiekvienas iš mūsų yra aktoriai, turintys savo kaukę. Manoji kaukė turi abejingo veido paviršių. Tiesiog esu abejinga mane supančiai aplinkai. Bet viduje aš nevaidinu. Kam vaidinti prieš save? Neseniai dar kartą įsitikinau, jog manęs nepažįsta žmonės, su kuriais gyvenu jau 15 metų. Tačiau dėl visko kalta paauglystė. Juk ji mane pakeitė negrįžtamai. Kodėl aplinkiniai turėtų prie manęs derintis? Tai aš turiu išmokti prisiderinti prie jų. Savo kaukę aš kartais keičiu, priklauso nuo situacijos, nuo man paskirtos rolės. Bet nepasakyčiau, jog esu jau aktorystės specialistė. Dar daug reikia išmokti. Daug dažniau į paviršių išlenda mano silpnumas, tas, kuris tūno mano viduje. Dėl to turėčiau būti labai pažeidžiama. Tačiau viskas yra kitaip. Mano akivaizdus pažeidžiamumas grūdina mane, ir niekas jo nepastebi. Mano silpnumas virsta stiprumu.

Papasakosiu, ką šiandien sapnavau. Vėl susapnavau Ville Valo. Ir tai keista, nes paskutinį kartą juo domėjausi jau senokai, apie jį jau seniai negalvojau, nes pastaruoju metu parūpo kiti atlikėjai. Bet sapnavau sapną "į temą", kadangi jis tikroviškas, atitinka realybės įvykius. Turiu pastebėti, kad mano pasąmonė miego metu labiau mėgsta regėti praeities įvykius, nei ateities... Nors anksčiau galvojau, jog kartais būnu lyg pranašė; labai dažnai sapnuodavau ateitį. Taigi, regėjau kaip Villei ištinka tas jau seniai vykęs astmos priepuolis. Koncerto metu. Nelabai gerai pavyksta atgaminti, kokia tai buvo daina, galbūt "Into the Night", bet pamenu, kaip arti scenos buvo žmonės su susirūpinusiais veidais. O Ville stengėsi šypsotis, kad tik neišduotų, kaip jaučiasi iš tikrųjų. Taip, jis visada buvo puikus aktorius... :) Iš pradžių dainavo jis normaliai, kai ir įprasta, bet vėliau aiškiai mačiau kaip pradėjo dusti ir vis sunkiau išdainavo žodžius... Kol galiausiai sustojo, nes nebepajėgė. Muzika vis dar grojo, o jo balso nebuvo girdėti. Vargšas, taip sunkiai kvėpavo, susilenkęs... Aš irgi pradėjau baisiai nervintis. Taip, tai dar vienas keistas dalykas - savo sapnuose aš labai aiškiai jaučiu emocijas ir pati jas nesąmoningai išgyvenu, net jei jos ne mano. Galiausiai koncertas buvo nutrauktas. Vėliau mačiau, kaip atvažiavo greitoji. Tada prasidėjo tikros nesąmonės, be kurių mano sapnuose niekada negalima apsieiti. Neštuvai atrodė lyg karutis, tas, skirtas ūkininkauti. Kažin kodėl teko Villes kūną tempti skersai per upę... Vienu žodžiu. O dar vienas keistas dalykas buvo tas, kad šalia Villes gulėjo jo naujoji mergina... Taip, tai buvo būtent ji, tas modelis. Jos naujas, dar nematytas nuotraukas žiūrėjau ne taip seniai. Turbūt pasąmonė lengvai jas įsisavino. Tuo ir baigės viskas, jį nuvežė į ligoninę. Dar vėliau pamenu kažkokias nuotrupas iš to, kad jis sakė kažką interviu. Pasakojo įspūdžius ir jausmus, kuriuos juto priepuolio metu. Įdomiausia tai, kad sapnas leido man bent įsivaizduoti, kaip viskas atrodytų, jei tikrai būtų jam koncerto metu tai vykę. Nes iš tikro, priepuolis jį užpuolė dar neišėjus į sceną...
Sapnavau dar kažką... Bet nelabai gerai pamenu, ką. Manau, dar vienas sapnas, susijęs su manimi ir mano išgyvenimais.

Manau, Villes ir jo grupės fanai tikrai atsižvelgs į jo žodžius :)

Palieku šaunią Ozzy Osbourne dainą, tikriausiai geriausią iš jo solinės karjeros.

Geros kloties visiems, kas skaito :)

Virtualiai jūsų, Pelėda <(^v^)>

Hevis ir smegenų sukrėtimas

Šiandien mane valdo heavy metal. Tai tobulas muzikos žanras. Norėčiau, kad mano gitara transformuotusi į elektrinę... Iron Maiden, Black Sabbath, Slayer, Motley Crue, Motorhead, AC/DC, Metallica ir visi kiti yra tikrų tikriausi dievai. Tik pabandykit pasakyt ką nors blogo apie juos ir aš tapsiu žvėrimi. O taip, 666 the number of the Beast..!!! \m/

Tiesiog klausykit jų arba atsikniskit nuo manęs kuo toliau ir niekas nenukentės.

Taip, šiandien aiškiai girdėjau, kad aš visus užknisu. Bet kas sakė, jog tik aš tai darau? Jie irgi mane užknisa lygiai taip pat ir dar baisiau. Cha!

Ir iš viso kas šiam pasauly dar turi vertės? Liko tik heavy metal ir kita gera muzika, tačiau juos nori sutriuškinti apgailėtiniausia iš visų pop kultūra, kuri pasidarė tokia stipri ir galinga, kad užvaldė beveik visą pasaulį ir nustūmė legendas bei tikrai vertus atlikėjus. Bet mes nepasiduosim! Mes kovosim ir visada turėsim didelę didelę grupę žmonių, kurie eis išvien. Vieningai ir išdidžiai. Mūsų kariuomenė stipri. Ji niekada nepralaimės. Taip kad žinokit, visi mieli metalistai, rokeriai, metalhead'ai, kartu mes jėga! Ne taip, kaip tie pop klounai, nes jie nėra vieningi. Nes jiems visiems rūpi šlamantys pinigėliai ir kiekvienam sau kuo daugiau rūpi išpešti. Ypač tiems asilams prodiuseriams. Sorry, bet tai tiesa. Pop sucks! Va teip vat.

Nežinau kaip jūs, bet aš gyvenu dėl muzikos. Ir dėl savęs, dėl savo interesų, dėl savo svajonių, dėl savo įsitikinimų. Ir dėl smalsumo. Manęs čia nebūtų, jei manęs nedomintų gyvenimas. Kurį laiką taip ir buvo. Mane užklupo nihilizmas. Visiškas. Bet man pavyko išsikapstyt pačiai, kaip ir kitais atvejais. Ir kažkas panašaus į nihilizmą vis stengiasi uždusinti mane, bet aš nepasiduodu. Kovoju ir toliau. Kai visur aplinkui tik nedėkingi išdavikai, niekingi klounai su kaukėmis arba žmonės, kurių psichologinė būklė regresuoja dar stipriau nei mano pačios, belieka gyventi tik dėl savęs. Dar gyvenu dėl gamtos grožio, nes jei negyvenčiau, nematyčiau jo ir būtų gaila. Bet vis tiek labiausai dėl savęs. Man įdomu, kas bus su manimi ateityje. Nors aš nusprendžiau, kad tegul geriau visas mano gyvenimas būna suplanuotas, bet žinot kaip būna... Ne viskas visada vyksta pagal planą.

Na, tiek iš manęs šiandien. Pasidarė labai karšta. Geriau einu paskaityt ką nors...

See you in Hell, baby... 

Pelėda.

Eilinė iškrova ir kliedesiai

"The measure of a life is a measure of love and respect
So hard to earn, so easily burned". - Rush - The Garden

Taip dainuoja Rush, dainoje "The Garden". Nuostabi daina. Nuostabi grupė. Pasiekė mano širdį.
Aš mėgstu visas grupes, kurioms pavyksta mano sielą pavergti. Tik su vienomis meilė amžina, o su kitomis tik susižavėjimas, greitai praeisiantis...

Galvoju, kuo skiriasi vienišumas nuo vienatvės. Kažkada sakiau, kad vienišumas - būsena, kai jautiesi vienišas, tai nemalonus jausmas, o vienatvė - teigiamas jausmas, kuris patinka ir galbūt yra naudingas. Kažkaip taip. O ką man reiškia šios dvi sąvokos? Anksčiau sakiau, kad vienatvė mano draugė, kad man ji patinka ir tinka. Tikėjau tuo, maniau, kad viskas gerai. Bet tas jausmas manyje, kai kartais užklumpa... Kai noriu tiek daug pasakyti kam nors, išsileiti, o šalia nėra žmogaus, kuris mane suprastų. Yra tik sąsiuvins ir kompiuteris. Bet kas iš jų, jei neturi jausmų? Tai yra jau nebe vienatvė. Tai virto vienišumu.

"I look up, I'm almost blinded 
by the warmth of what's inside me
And the taste that's in my soul,
but I'm dead inside as I stand alone...". - VdGG - Lost

Tikras smagumas klausytis Black Sabbath autobuse. Ir nors šiandien mano fizinė būklė tik 14%, kojos pačios judėjo ir norėjau pradėt šokinėt per visą autobusą. O "Paranoid" vis dar mane veža. Gal dar neatsiklausiau. Turbūt viso šio gyvenimo neužteks jiems atsiklausyt.

Jei atvirai, rašau šitą įrašą jau visą dieną. 

Šiuo metu skamba Anathema - dieviška muzika. 
Vakar žiūrėjau dvi pirmas Karibų piratų dalis. Aišku, mačiau jau seniai, bet kažkaip pasiilgau Jack'o Sparrow, Johnny Depp'o kailyje. Vienas mėgstamiausių visų filmų veikėjų. Nors man visi jo įkūnyti herojai labai limpa prie širdies. Tiesa, dar krūvos filmų liko su juo, kuriuos privalau pamatyti... Su laiku bus padaryta.

Norėjau šiandien pradėti mokytis švedų kalbos. Teks vėl atidėti.
Aš niekada nesugebu visko laiku padaryti. Jau minėjau gal tai?
Naktį norėjau užsidegti žvakę, bet degtukas užsispyrė. Pabandysiu dabar. Gal man tada buvo visiškai jėgos išsekusios ir kaip ponas Degėla iš Simpsonų, nieko nesugebėjau pati padaryti. Būtų smagu, jeigu ir mane sugebėtų drugelis pakelti...
Na štai, pavyko. Liepsna primena HIM dainą "Close To The Flame". Viena iš tų dainų, kurių norėčiau per savo laidotuves. 
Kaip norėčiau, kad dabar būtų tamsu. Teks pakentėt dar. Tik kelios valandos liko.
Gal geriau užpūsiu žvakę. Jaučiu, kaip liepsna tyliai šaukia tamsos... Dūmai greitai išsisklaidė. Kažkodėl prisiminiau savo vaikystės gimtadienius. 

Jeigu aš kada nors turėčiau vaikų, jau žinau kokius vardus norėčiau duoti, jei gimtų berniukas. Jie nebūtų labai lietuviški, bet juk šiais laikais tai jau nebestebina. Aš duočiau simbolinius vardus, duočiau tokius, kad pagerbčiau ką nors. Kai kuriuos žymius asmenis galbūt. Bet aš jei turėčiau vaiką, tai vis tiek labiau norėčiau mergaitės. Net nežinau kodėl iš tikrųjų. Gal todėl, jog įsivaizduoju jos vietoje savęs dalelę. Aš manau, kad ji būtų panaši į mane. Bet nenorėčiau turėti vaiko. Tikrai nenoriu ir nemanau, kad atsiras noras, net kai galutinai  subręsiu. Aš nesugebėsiu jo apginti nuo realybės. O vėliau ir nuo savęs paties. Nenorėsiu mirti, jausdama kaltę dėl to, kad nesugebėjau savo didžiosios pareigos atlikti. Tinkamai užauginti vaiką, kad jis taptų nuostabia asmenybe. Man paprasčiausiai pritrūks jėgų. Jeigu savim niekada neišmoksiu pasirūpinti, tai apie vaiką negali būti nei kalbos... Ne, neišleisiu jo į šį pasauly, kad jis jį sutriuškintų. Tai baisiau už viską. 

Aš neturėsiu vaikų. Nežinau, ar kada nors ištekėsiu. Aš niekam nelinkiu su manimi gyventi. Žinau, skamba žiauriai, bet tai tiesa. Su manimi gali neužtekti kantrybės, nes manęs visi amžinai iki galo nesupranta. Nebent įvyktų toks stebuklas, ir aš surasčiau tokį žmogų, kuris būtų kaip aš. Tada mums abiems būtų lengviau, nes abu vienas kitą suprastume ir to užtektų. Norėčiau tik su vienu žmogumi būti visą gyvenimą. Man nereikia nieko. Reikia tik vieno vienintelio žmogaus, kuris mane suprastų. Su tokiu žmogumi laiminga jausčiausi iki pat mirties. Kažkodėl aš tikiu, kad jį atrasiu. Net jei lauksiu visą gyvenimą. Net jei būsiu pasmerkta gyventi viena daug metų. Aš nenoriu ir negaliu leisti sau gyventi su žmogumi, kuriam nejausčiau magiško jausmo. Tikros meilės. Visi maišo meilę su prisirišimu. Ne. Ne...  Jūs nieko neišmanot, žmonės. Man gaila jūsų. Man liūdna, kad jūs tokie... tokie žmogiški. O aš ne. Visada troškau būti kaip visi. Nebenoriu. Mane slegia žinojimas, kad galiu tapti tokia pačia, kaip jie... Ne. Nors esu viena šiam pasauly, jau geriau kęsiu vienatvę, nei tapsiu tokia pačia, kaip visi. Aš nesu priešiškai nusiteikus prieš žmoniją, aš tik jaučiu, kad negaliu su jais susilyginti. Nes prarasiu save.

Pagaliau kažką parašiau.

Pasirašo:

Pelėda :>