Jei kam nors atskleisiu paslaptį, tai daugiau nebebus paslaptis, ar ne? Norėčiau pasakyti, ką iš tikrųjų jaučiu ir kas man labiausiai neduoda ramybės. Vakar neištvėriau, skausmas mane apėmė... Viskas dėl tų mano kvailų minčių. Bandau įtikinti save: negalvok apie tai, pamiršk, bet nepadeda, tik dar labiau galvoju. Niekas nesupras manęs. Net jei atskleisiu tą paslaptį. Nes tas dalykas tiesiog nesuvokiamas, nepaaiškinamas. Ir tą paslaptį man nebūtų taip sunku su savimi nešiotis, jei ne tas nežinomybės jausmas, kuris skaudina. Skaudina ne tik tas jausmas. Skaudina žinojimas, kad viskas tolima ir man nepasiekiama. Kad niekada nebus gerai viskas. You know what? Kiekvienas neša savo kryžių. Privalau savąjį nunešti iki galo. Prašom nesirūpinti manimi.
Psichodelika - tai mano dvasinis šių dienų atributas. Pink Floyd daugiausia vyrauja mano grojaraštyje ir mano mintyse. Jaučiu, kaip dažnai mane apima haliucinacijos. Imasi vaidentis ir jaustis nebūti dalykai. Pvz.: pajutau, kad kažkoks vabzdys ropoja per mano ranką, kai pažiūrėjau į ją - ten nieko nebuvo. Man dažnai vaidenasi kažkokie šešėliai. Vaidenasi, kad kažkas žiūri į mane, nors iš tikrųjų ne. Gal mano mintys - yra vien tik haliucinacijos ir nieko daugiau. Vien tik iliuzijos. Shine on you crazy diamond...!
Nėra man dar taip blogai, nebijokit... Darau ir įprastinę normaliems žmonėsm būdingą veiklą. Labai mėgstu pastaruoju metu po YouTube landžioti. Vis atrandu įdomių dalykėlių ten. Iš tiesų, daugelis mano, kad ten tik muzikos pasiklausyti galima ir pažiūrėti vaizdo klipus, bet iš tiesų ten labai įdomių video pilna. Na, mano žiūrimi video dabar nėra žiauriai naudingi ar labai vertingi. Žiūriu tokio veikėjo PewDiePie video, kuriuose jis įrašinėja, kaip žaidžia vaizdo žaidimus. Labai tinka pakelti mano depresinei nuotaikai, ten kartais rimtai žvengti pradedu... Dar prenumeruoju daug lietuvių kanalų, o tiksliau vlogerių kanalų, kurie šiuo metu labai madingi, mano supratimu... Jie padeda prastumti laiką, padeda užmišti savas problemas, atsitraukti nuo savo minčių, kurios mane pačią žlugdo. Dėkinga jiems už tai, net jei jie ten nieko protingo nepasako.
Mane slegia labai daug dalykų šiame gyvenime. Mano pečius užgulęs milžiniškas svoris, ant krūtinės ir širdies užgulęs kažkoks sunkus akmuo (gal dėl to ji taip spurda, norėdama išsilaisvinti). Niekaip nesupratau, kodėl taip yra. Kodėl man tokia sunki našta; rodos, viso pasaulio. Kartais būnu egoistė, bet kartais negaliu nesirūpinti pasauliu. Norisi visus apsaugoti, apginti, užvesti ant teisingo kelio, kaip aš tą kelią įsivaizduoju... Bet neįmanoma. Aš visada trokštu neįmanomų dalykų. Jaučiu kaltę. Kad gimiau. Kad gimiau nelaiku. Kad kažkam sugadinau gyvenimą, kuris galėjo pasisukti geresne linkme, jei tik aš nebūčiau atsiradus. Suprantu, negalėjau pasirinkti. Bet vis tiek. Jaučiuosi, kaip jaučiuosi. Nieko nepakeisi, laiko neatsuksi atgal, todėl belieka susitaikyti su esame situacija. Jeigu nutiko, kaip nutiko, reiškia, taip turėjo nutikti. Reiškia, taip parašyta mūsų scenarijuose. O mes turime nieko nesiaiškinti, nieko neklausinėti, o tik daryti tai, ką turime daryti. Viskas.
Štai ir vėl sėdžiu savo amžiname depresijos bei šizofrenijos kambaryje. Rodos, niekas nepasikeitė. Viskas taip pat, kaip prieš man išvykus. Bet kiek aš buvau išvykus. Viso labo savaitė. Kiekvienam žmogui skirtingai. Vienam tai - sekundė, kitam - amžinybė. O man? Nežinau. Man laikas neegzistuoja. Man niekas neegzistuoja. Norėčiau būti taškas galaktikoje. Toks ir esu, kaip ir mes visi. Bet norėčiau būti dar mažesnis taškas. Dar menkesnis. Dar labiau nepastebimesnis. Norėčiau tupėti dabar Juodojoje skylėje. Black hole sun, won't you come..? Gyvenu. Gyvenu, nes taip reikia. Nes reikia rasti, dėl ko gyventi. Ir todėl reikia rasti dėl ko numirti. Viskam yra priežastis, sprendinys ir padarinys. Viskam.
Dėkui už mano šizofreniškų minčių išsakymo priėmimą ir galbūt užskaitymą.
Kažkada sakiau, kad nuoširdumas ir atvirumas yra galingiausi žmogaus ginklai. When love is the gun... Maybe. Meilė kartais irgi atlieka ginklo vaidmenį. Dabar sakau, kad kartais su tais ginklais galima prisižaisti. Kartais visą laiką išlikti nenusiėmus kaukės yra daug patikimiau ir saugiau. Bet kartais nuo to galima pavargti. Žiūrint, koks žmogus. Žmogus - tai pati įdomiausia tema, apie kurią tik galima šnekėti. Tai neišsemiama, neaprėpiama ir nesibaigianti tema, kurioje galima vis ką nors naujo atrasti, kurioje galima diskutuoti ar net ginčytis. Kalbėdamas šia tema kiekvienas gali tiesiog dvasiškai tobulėti, įgaudamas neįkainojamos išminties. Kas yra išmintis? Tai vertybė. Milžiniška žmogaus vertybė, kurią ne visi turi. Iš jauno žmogaus tikėtis išminties neverta, nes ji ateina sulyg nugyventais metais. Bet būna išimčių. Tai išimčių grupei drįsčiau priskirti save. Visada buvau tikrai labai kukli ir niekada nedrįsau apie save kalbėti kaip nors išskirtinai, pabrėždama tas savybes, kurių galbūt kiti mano amžiaus asmenys neturi. Bet giliai širdy visada jutau, kad esu truputi kitokia. Ir tas mane skaudino, nes negalėjau prisitaikyti. Su metais prisitaikiau ir susitaikiau, priėmiau tai kaip faktą ir užuot nekentus savęs dėl to, ėmiau vertinti save. Aišku, savikritikos niekada nevengiau, nevengiu ir nevengsiu, nes šis jausmas yra labai svarbus bei reikalingas. Tačiau bent jau nebeniekinu savęs kaip anksčiau, daug ką savyje vertinu. Neslėpsiu, kartais užeina pernelyg stiprūs savikritikos ir nuvertinimo priepuoliai, kai žiūriu į save veidrody ir tiesiog nekenčiu. Dėl išvaizdos irgi. Nors suprantu, kad tai nėra taip svarbu, kaip kartais atrodo. Mano gyvenime vis dar būna tų silpnumo akimirkų, kurioms pasiduodu kuriam laikui. Bet visada turiu omenyje, kad tai praeis ir stengiuosi neleisti nusiristi į pačią bedugnę. Nes kartą tai jau nutiko ir supratau, kad tai tikrai pats baisiausias dalykas, koks gali nutikti žmogui. Tai - interesų praradimas, nieko nebevertinimas pasauly, užsiskleidimas nuo visų. Patikėkit, tai taip gadina gyvenimą. Tokios akimirkos jį stabdo, neleidžia tekėti teisinga vaga, neleidžia žmogui tobulėti. Mano gyvenimo filosofija nėra dar visiškai iki galo susiformavusi, aš vis ieškau atsakymo, bent jau teorijos, kuria galėčiau tikėti. Nes netikėti niekuo yra labai baisus jausmas. Jei ne Dievu, jei ne religija, tai reikia tikėti kažkuo kitu. Bet visai netikėti yra labai blogas dalykas. Aš tikiu reinkarnacija. Manau, kad žmogui tiesiog BŪTINA visą laiką tobulėti, per visą savo gyvenimą reikalauti iš savęs kuo daugiau, palaipsniui vis daugiau, siekti neįmanomo, rasti kelią, kaip jam dvasiškai kilti sielos laiptais. Nes ta siela gyvena amžinai. Miršta tik kūnas, kuriame siela apsigyvena. Kūnas - tai tik viso labo sielos namai. Po mirties siela persikelia į kitą, ką tik tą pačią sekundę, naujai atgimusį kūną ir ten pasilieka dar keliems metams. Taip ir tęsiasi gyvenimo ratas. Galite su manimi nesutikti. Tai skamba tikrai beprotiškai, bet šia teorija aš esu linkus tikėti.
Tai tiek iš manęs pamąstymų šį kartą. Neseniai tik grįžau iš vienos kelionės. Po ~6 val. vėl išskleidžiu savo sparnus ir kylu į dar įdomesnės kelionės pasaulius.
Muzika... Ką čia parinkti šiam kartui... Svarstau tarp Rush ir Soundgarden. Tebūnie šį kartą Rush. Viena geriausių dainų iš jų naujausio albumo "Clockwork Angels" (2012)
I can't stop thinking big, I can't stop thinking big...
____________________________________________________________________________ Žavingai žaibuoja šiuo metu - matau pro langą. Lietus vėl lėtai leidžiasi langais žemyn. Priešais mane stovi garuojantis ramunėlių arbatos puodelis. Skamba geras art rokas fone. Tik su griausmais jis keistai dera. Ramybė, ta reta ramybė... Ištrūkus iš amžinojo, užburto eismo ir skubėjimo rato, galiu ramiai sėdėti čia, savo saugiame kambaryje. Galėtų dabar akimirksniu prabėgti visas mano gyvenimas taip. Pakilus nuo kėdės, pažiūrėjus į veidrodį išvysčiau gilias, mielas raukšleles veide, žilų plaukų kuokštą, tačiau būčiau patenkinta. Patenkinta, žinodama, kad ne tiek daug liko laukti. Laukti tikrojo išvadavimo.
Skauda prakeiktas nukramtytas lūpas. Na ir kodėl negaliu liautis to darius..? Nagai taip pat pažeisti: kartais nesusilaikau ir pakramtau. Man negėda. Man tik nemalonu, dėl savęs. Privalau užsiauginti nagus, kaip kažkada anksčiau buvau... Negaliu visą laiką groti tik pirštų pagalvėlėmis, nes garsas kažkoks ne toks...
Gilus atodūsis apramina mano širdį. Bet jis vis dar per greitai plaka.
Naktį buvo toks nepakartojamas dangus. Toks pat, kaip kiekvieną naktį, bet vis tiek nepakartojamas ir žavus. Myliu tas žvaigždes. Myliu mėnulį, tik jo tarp žvaigždžių neteko įžvelgti. Ech, tie klastingieji debesys... Pavyko atpažinti Grįžulo ratų ir Kasiopėjos žvaiždynus, kitų, deja, ne.
"Stars are never sleeping
Dead ones and the living"
- David Bowie - Stars (Are Out Tonight)
Bandau suprasti, ar tikrai egzistuoja pasaulyje harmonija. O gal ji tik iliuzija, kaip ir visa kita? Viskas vien tik juoda ar viskas vien tik balta? O gal dryžuota. Kažkodėl kamuoja mane dviprasmybės. Aš pati esu dviprasmiška asmenybė. Manyje viskas tarsi pjaunasi tarpusavyje. Ar manyje vyrauja harmonija? Nežinau.
Bet pasaulyje sako, nieko nėra lengvo. Visur vien problemos, kurios tiesiog prašyte prašosi būti išsprendžiamos. Bet tai padaryti nėra taip paprasta. O patys žmonės yra pats keisčiausias ir sunkiausiai suprantamas dalykas pasaulyje. Štai dėl ko psichologai niekada nebus geri savo profesijos specialistai. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Sakot, nieko nėra neįmanomo? Abejočiau. Suprasti žmogaus neįmanoma. Išmokti skraidyti įmanoma, bet tik fantazijose. O štai suprasti žmogų iki galo net gera vaizduotė nepadės.
Važiuodama namo iš poliklinikos ir stebėdama apsemtas gatves, prisiminiau savo senuosius namus. Kažin kodėl noriu ten apsilankyti... Žmonės dažniausiai persikrausto ir visiškai užmiršta savo senuosius namus. Nes ateina naujas jų gyvenimo etapas, nauja pradžia ir tai, kas buvo - jiems pražuvo. O aš noriu aplankyti savo senąjį butą, pabūti toje laiptinėje, išėjus į kiemą pasivaikščioti ir prisiminti, kaip būdama maža ten lakstydavau. Net jei mano košmaras atsinaujins, aš nebijau jo dar kartą susapnuoti. Jis buvo tik vieną kartą, prieš daug metų, bet toks ryškus, kad niekada turbūt jo nepamiršiu. Jis susijęs su visomis keistenybėmis mano gyvenime, jis susijęs su ta vieta, kur gyvenau. Štai kodėl noriu ten. Gal pavyktų kažką atgaminus savo smegenyse svarbaus prisiminti ir išsiaiškinti, kokie kerai mane užkerėjo...
Oh, kokia graži žaibo rykštė... Vos neapakino manęs. Bet dabar taip tvanku ir karšta...
Nu karoče... Buvau jau sugalvojus kažką gero ir vertingo, lygtais kažkokį sarašą padaryti, bet užmiršau apie ką. Mindfuck. Žodžiu, labai sveikinu tuos, kurie sugeba skaityt mano nesąmones. Bet aš negaliu leisti sau regresuoti, todėl pažadu, jog pasitaisysiu. Nors tai vadinama ne taip. Norėjau pasakyti, PATOBULĖSIU. Dievinu TOBULĖTI. O dabar, jei jau pradėjau rašyti, tai turiu kažką parašyti, ar ne? Nežinau, ar jums sunku bus tuo patikėti, ar ne, bet šiaip esu labai nekalbi asmenybė. Tai reiškia, kad retai kalbu tik tam, kad kalbėčiau. Nemėgstu nusišnekėti, mėgstu tik protingai kalbėti. Bet kartais nežinau kokie velniai užeina. Kartais ir nevengiu pasikeikti, bet tik prie tų žmonių, kurie žino mano šią velniškąją prigimties pusę. Kiti galvoja, kad aš angelas, nežinantis blogo žodžio ir apskritai blogio. Nes tokia atrodžiau anksčiau, visi priprato prie tokios manęs. Dabar aš pasikeičiau, bet to atvirai nedemonstruoju. Nežinau kodėl, gal dėl to, kad bijau, gal tiesiog nenoriu, kad kažkas susidarytų apie mane netinkamą, klaidingą nuomonę. Seniai bekalbėjau apie tokį dalyką, kaip MUZIKA. Šiuo metu klausau daug Black Veil Brides. Anksčiau taip stipriai nepatiko jie, nedomino, bet neseniai užėjo dar vienas lengvas mano psichas ir sugalvojau panagrinėti jų diskografiją, kuri kol kas nėra dar labai didelė. Jei neklystų, susikūrė jie 2006, tad yra švieži ir nepatyrę, kaip ką tik išsiritę viščiukai... Jo, mano palyginimai tikrai labai vaizdingi. Žodžiu, mėgstamiausios dainos kol kas "The Legacy", "Never Give In", "Carolyn"... Kitos tokios šiaip sau. Nors anksčiau patiko "Falen Angels" ir "Pens And Knives", bet dabar man jos per daug primityvios ir per daug komerciškos atrodo. Kartais deimantų reikia paieškoti tarp juodų anglių. Žinau, kad jūs nesupratote, ką čia norėjau pasakyti. O gal kas nors ir suprato. Satan knows. Žinau, kad susižavėjimas tokiomis grupėmis kaip BVB yra laikinas, tad greitai tai praeis, bet kol man patinka - tol viskas OK.
Ne vien man BVB dabar patinka. Mano priešmieginis ritualas yra mažai kam žinomi jaunimui, nuostabieji ir nepakartojami progresyvieji Camel. Negalėčiau turbūt užmigti iš viso, jei nepasiklausyčiau "Lady Fantasy" ar "Another Night". Žodžiu, viena geriausių progresyviojo roko grupių. Čia tik man, žinoma, ne visiems... Be Camel, dar labai panašiai dievinu Jethro Tull, bet jų dainos ne visos tokios... ramios, maybe. Man pritrūksta žodžių, kai kalbu apie dieviškus objektus ar reiškinius. Kaip ten ta liga vadinasi... Neseniai skaičiau apie tokį Stendalio sindromą. Mažumėle apšviesiu skaitančiuosius (nors pati nė velnio nežinau, kas čia per liga). Stendalio sindromas - tai toks psichikos sutrikimas, kai žmogus pamatęs kokį nors įspūdingą meno kūrinį (tarkim, statulą, paveikslą, etc.) pradeda keistai reaguoti, t.y. alpti, daug prakaituoti, kliedėti ar kažkas panašaus. Tai va. Mane kartais panašiai veikia įspūdingi muzikos kūriniai. Šiaip, gal ne visi žinos, ber Stendalis ne šiaip koks pavadinimas, sugalvotas iš lempos, o labai garsus rašytojas, kuris parašė knygą "Raudona ir juoda" ir kurią aš turiu savo namuose, ir kurią noriu greičiau pradėti skaityti. Bet dar negaliu, nes nebaigiau kitų dviejų... Taip, aš skaitau kelias knygas vienu metu (o tai dar įmanoma?) Manau, jūs seniai skaitydami mano įrašus galvojate, kada gi aš parašysiu apie ką nors aktualaus, ką nors įdomaus ar panašiai... Gali būti, jog greitai pradėsiu rašyti įdomiau, o ne vien savo blevyzgas apie save ir gyvenimo neteisingumą bei juodumą. Nors negaliu prižadėti, nes praktiškai 90% įrašo kokybės priklauso nuo mano nuotaikos ir tik 10% sudaro pamąstymas apie tai, kaip tai atrodys skaitytojams. Kaip žinia, jų nėra labai daug, bet ne tame esmė. Žodžiu, manau, kad rašyti turiu ne tik dėl to, kad išsiliečiau, bet ir dėl to, kad tai atnešų įvairiapusiškos naudos ne tik man, bet galbūt ir dar keliem žmonėm. Nes juk tada kam kažką daryti... Kam daryti kažką be prasmės? Viskame juk turi būti prasmė. Nors ką aš čia nusišneku, jei pats gyvenimas yra tik iliuzija. Kokia prasmė gali būti iliuzijoje? Trumpai tariant, visa šios mano kalbos esmė yra tokia, kad I don't wanna give a shit. Tikiuosi, aišku. Bet dar trumpai pakalbant apie mano nerealiai niūrų ir nuobodų gyvenimėlį, tai rytoj manęs nebus nei prie kompo, nei namuose, tad neieškokit manęs. Ai tiksliai, juk aš neturiu pažįstamų (kuriems reikėtų manęs ieškoti). Vienu žodžiu, ar aš esu ar manęs nėra vienodai šviečia visiems. Juk skirtumo nėra palyginus mano buvimo ir nebuvimo būsenas. Būti ar nebūti? Kvailiausias klausimas, kokį esu girdėjus, nes abu variantai tokie pat.
---------------------------------------------
Tai va, mielieji, atsisveikinu dar vieną kartą.
God bless you all, kaip sako Ozzy (todėl sakau ir aš).
Normaliu, arba nelabai normaliu laiku, dabar 00:16, bet tai nereiškia, kad išjungus kompą varysiu miegot.
