Mane slegia labai daug dalykų šiame gyvenime. Mano pečius užgulęs milžiniškas svoris, ant krūtinės ir širdies užgulęs kažkoks sunkus akmuo (gal dėl to ji taip spurda, norėdama išsilaisvinti). Niekaip nesupratau, kodėl taip yra. Kodėl man tokia sunki našta; rodos, viso pasaulio. Kartais būnu egoistė, bet kartais negaliu nesirūpinti pasauliu. Norisi visus apsaugoti, apginti, užvesti ant teisingo kelio, kaip aš tą kelią įsivaizduoju... Bet neįmanoma. Aš visada trokštu neįmanomų dalykų. Jaučiu kaltę. Kad gimiau. Kad gimiau nelaiku. Kad kažkam sugadinau gyvenimą, kuris galėjo pasisukti geresne linkme, jei tik aš nebūčiau atsiradus. Suprantu, negalėjau pasirinkti. Bet vis tiek. Jaučiuosi, kaip jaučiuosi. Nieko nepakeisi, laiko neatsuksi atgal, todėl belieka susitaikyti su esame situacija. Jeigu nutiko, kaip nutiko, reiškia, taip turėjo nutikti. Reiškia, taip parašyta mūsų scenarijuose. O mes turime nieko nesiaiškinti, nieko neklausinėti, o tik daryti tai, ką turime daryti. Viskas.
Štai ir vėl sėdžiu savo amžiname depresijos bei šizofrenijos kambaryje. Rodos, niekas nepasikeitė. Viskas taip pat, kaip prieš man išvykus. Bet kiek aš buvau išvykus. Viso labo savaitė. Kiekvienam žmogui skirtingai. Vienam tai - sekundė, kitam - amžinybė. O man? Nežinau. Man laikas neegzistuoja. Man niekas neegzistuoja. Norėčiau būti taškas galaktikoje. Toks ir esu, kaip ir mes visi. Bet norėčiau būti dar mažesnis taškas. Dar menkesnis. Dar labiau nepastebimesnis. Norėčiau tupėti dabar Juodojoje skylėje. Black hole sun, won't you come..?
Gyvenu. Gyvenu, nes taip reikia. Nes reikia rasti, dėl ko gyventi. Ir todėl reikia rasti dėl ko numirti. Viskam yra priežastis, sprendinys ir padarinys. Viskam.
Dėkui už mano šizofreniškų minčių išsakymo priėmimą ir galbūt užskaitymą.
Einu pasikalbėti su geriausiu draugu robotu.
Pelėda <(*v*)>
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą