Kažkada sakiau, kad nuoširdumas ir atvirumas yra galingiausi žmogaus ginklai. When love is the gun... Maybe. Meilė kartais irgi atlieka ginklo vaidmenį. Dabar sakau, kad kartais su tais ginklais galima prisižaisti. Kartais visą laiką išlikti nenusiėmus kaukės yra daug patikimiau ir saugiau. Bet kartais nuo to galima pavargti. Žiūrint, koks žmogus. Žmogus - tai pati įdomiausia tema, apie kurią tik galima šnekėti. Tai neišsemiama, neaprėpiama ir nesibaigianti tema, kurioje galima vis ką nors naujo atrasti, kurioje galima diskutuoti ar net ginčytis. Kalbėdamas šia tema kiekvienas gali tiesiog dvasiškai tobulėti, įgaudamas neįkainojamos išminties. Kas yra išmintis? Tai vertybė. Milžiniška žmogaus vertybė, kurią ne visi turi. Iš jauno žmogaus tikėtis išminties neverta, nes ji ateina sulyg nugyventais metais. Bet būna išimčių. Tai išimčių grupei drįsčiau priskirti save. Visada buvau tikrai labai kukli ir niekada nedrįsau apie save kalbėti kaip nors išskirtinai, pabrėždama tas savybes, kurių galbūt kiti mano amžiaus asmenys neturi. Bet giliai širdy visada jutau, kad esu truputi kitokia. Ir tas mane skaudino, nes negalėjau prisitaikyti. Su metais prisitaikiau ir susitaikiau, priėmiau tai kaip faktą ir užuot nekentus savęs dėl to, ėmiau vertinti save. Aišku, savikritikos niekada nevengiau, nevengiu ir nevengsiu, nes šis jausmas yra labai svarbus bei reikalingas. Tačiau bent jau nebeniekinu savęs kaip anksčiau, daug ką savyje vertinu. Neslėpsiu, kartais užeina pernelyg stiprūs savikritikos ir nuvertinimo priepuoliai, kai žiūriu į save veidrody ir tiesiog nekenčiu. Dėl išvaizdos irgi. Nors suprantu, kad tai nėra taip svarbu, kaip kartais atrodo. Mano gyvenime vis dar būna tų silpnumo akimirkų, kurioms pasiduodu kuriam laikui. Bet visada turiu omenyje, kad tai praeis ir stengiuosi neleisti nusiristi į pačią bedugnę. Nes kartą tai jau nutiko ir supratau, kad tai tikrai pats baisiausias dalykas, koks gali nutikti žmogui. Tai - interesų praradimas, nieko nebevertinimas pasauly, užsiskleidimas nuo visų. Patikėkit, tai taip gadina gyvenimą. Tokios akimirkos jį stabdo, neleidžia tekėti teisinga vaga, neleidžia žmogui tobulėti. Mano gyvenimo filosofija nėra dar visiškai iki galo susiformavusi, aš vis ieškau atsakymo, bent jau teorijos, kuria galėčiau tikėti. Nes netikėti niekuo yra labai baisus jausmas. Jei ne Dievu, jei ne religija, tai reikia tikėti kažkuo kitu. Bet visai netikėti yra labai blogas dalykas. Aš tikiu reinkarnacija. Manau, kad žmogui tiesiog BŪTINA visą laiką tobulėti, per visą savo gyvenimą reikalauti iš savęs kuo daugiau, palaipsniui vis daugiau, siekti neįmanomo, rasti kelią, kaip jam dvasiškai kilti sielos laiptais. Nes ta siela gyvena amžinai. Miršta tik kūnas, kuriame siela apsigyvena. Kūnas - tai tik viso labo sielos namai. Po mirties siela persikelia į kitą, ką tik tą pačią sekundę, naujai atgimusį kūną ir ten pasilieka dar keliems metams. Taip ir tęsiasi gyvenimo ratas. Galite su manimi nesutikti. Tai skamba tikrai beprotiškai, bet šia teorija aš esu linkus tikėti.
Tai tiek iš manęs pamąstymų šį kartą. Neseniai tik grįžau iš vienos kelionės. Po ~6 val. vėl išskleidžiu savo sparnus ir kylu į dar įdomesnės kelionės pasaulius.
Muzika... Ką čia parinkti šiam kartui... Svarstau tarp Rush ir Soundgarden. Tebūnie šį kartą Rush. Viena geriausių dainų iš jų naujausio albumo "Clockwork Angels" (2012)
I can't stop thinking big, I can't stop thinking big...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą