Įvyko neįmanomas dalykas. Bet tai jau nebestebina žinant, jog mano gyvenime dažnai vyksta neįmanomi reiškiniai. Laukiau mamos skambučio, telefoną pasidėjus šalia. Ir štai, matau bei girdžiu, kad skambina. Prieš pakeldama kiek luktelėjau, norėdama susikaupti ir pasiruošti geroms arba nelabai geroms naujienoms. Bet aš kažkaip nujaučiau, kad naujienos bus teigiamos. Įstojau. Tą akimirką tikrai labai nuoširdžiai apsidžiaugiau. Žinau, kad šita gimnazija gera ir aš ten tikrai nepražūsiu, tik turėsiu labiau stengtis mokytis. Mokytis, mokytis ir mokytis. Tikiu, kad kiti metai bus puikūs man. Juk aš optimistė. Naivi optimistė... Melancholija ir vėl mane lanko. Šiandien sekmadienis. Visi namie. Man tai nelabai patinka. Bet tik tada, kai jie man trukdo. Vis žiūriu į duris, kad kas neįeitų. Ne, aš nieko neslepiu ir nieko nedoro nedarau. Tik nenoriu, kad man trukdytų, man reikia, kad kartais mane paliktų ramybėje. Baltos kavos su kondensuotu pienu dar liko pusė puodelio. Man patinka plaukti, kol atšąla. Nemėgstu gerti verdančių kavų... Ech... Daugiau nebežinau ką pasakyti... Kad ir ką berašyčiau ar besakyčiau, tik nusišneku. Geriau paliksiu muziką kalbėti už mane.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą