Hello hello hello, how low?

Taip, gaišinu aš savo brangų gyvenimo laiką. Nes nežinau, ko imtis pirmiausia. Tad kol apsispręsiu, ką man veikti, praeis visas gyvenimas. Aš apsižvalgysiu. Aš pažiūrėsiu į veidrodį. Ir suprasiu, kad jau per vėlu. Nes klaidingai sako, jog niekada ne per vėlu ko nors imtis. Kaip sako, rokenrolui niekada ne per vėlu. Iš tikrųjų, tai būna per vėlu. Kartais aplinkybės negailestingos.
Man reikia eiti dėtis daiktus, reikia išsirinkti drabužius toms kelioms dienoms. Bet taip tingiu ką nors daryti... Man reikėtų nueiti iki parduotuvės, kuri ne taip jau toli. Bet negaliu. Reikia pasportuoti. Bet tai pats neįmanomiausias dalykas žemėje šiuo metu. Vėl būsiu prisvaigus, kad pradėsiu aktyviau gyventi, bet iš to tik šnipštas gaunasi. Nes man trūksta valios, trūksta energijos... Negaliu suprasti kas man darosi. Kažkokia apatija. Gal rimtai sergu lengva šizofrenijos forma. Daugybė simptomų man būdinga. 
Bent jau skrandžio skausmai sumažėjo. Bet vis tiek jaučiasi kažkokie kitokie nemalonūs jausmai. Ypač kai pavalgau, pradeda mausti skrandį. Jaučiasi, kad noriu dar valgyti, nors ir normaliai pasisotinau. Bulimija? Ne, negali būti.... Aš niekada nesijaučiau ir nelaikiau savęs stora. Na, nėra mano figūra tobula, pastebėjau, jog man eina į šlaunis ir užpakalį maistas, kurį suvalgau :D Bet liguistai sumažinti tų apimčių niekada netroškau. Manau, man reikia dar palaukti, kol aš daugiau paaugsiu, ištįsiu ir tada viskas susistyguos. Tik jeigu nesportuosiu visiškai, gali būti, kad manęs laukia nekoks likimas... Paveldėjau iš vienos tėvų pusės nelabai dėkingą medžiagų apykaitą...
Nepaisant visokių ligų įtarimų (kliedesių), kas irgi yra šizofrenijos požymis, aš vis turiu priminti sau, kad laikyčiausi. Vis primenu sau, kad pasaulis iš tiesų gražus. Primenu sau, kad viskas bus gerai. Ateityje. Nes jei pamirščiau tai, baisu pagalvoti, kas būtų... Įvyktų didžiausias mano paauglystės laikotarpio regresas. Vos išbridau iš to juodo liūno. Negaliu leisti vėl įbrist. Tik ne dabar.

-------------------