When Holidays are coming...

Hello! :> Sunku patikėti, kad baigėsi ši sunki savaitė. Labai laukiau atostogų ir štai jos prasidėjo. Tačiau įdomu, ar liksiu jomis patenkinta, ar spėsiu pailsėti... Bet šalin pesimizmą. Viskas turėtų būti nuostabu. Ir visos šventės, kurios priartėjo, jos priartėjo taip greitai... Be galo greitai laikas eina...

Daugybė jausmų manyje verda. Nerimas ir laisvė, ilgesys ir neapykanta... Pakili šventinė ir optimistinė nuotaika kaitaliojasi su depresinėmis nuotaikomis. Kažkaip būna taip: išeinu (ar tiksliau - išbėgu) iš namų nutaisiusi malonų veidą ir sakau sau "be cool", tokia ir būnu, bent stengiuosi būti prie visų žmonių. Kai grįžtu namo noriu tik įlįsti į lovą, užsidengti kaldra ir niekada nebeišlįsti... Ir tai žiauriai keista. Bet tokia jau esu. Jei nevaidinčiau, kažin ar kada nors iš viso būčiau laiminga. Linksmos kaukės sukuria laimės iliuziją. Kodėl ja neprisidengus viešumoje?

Ech, man labai malonu matyti kitus žmones laimingus. Net ir žinant, jog pačiai man viduje - praraja. Kitų laimė daro mane truputi laimingesne. Ir nepavydžiu jiems. Man tik truputi pikta dėl neteisybės...

Iš tikro, nemanau, kad pastaruoju metu dar galėsiu ką nors čia parašyti, nes atsitiko toks dalykas su mano kompiuteriu ir dabar jo praktiškai neturiu. Tad gausiu jį naują (arba pataisytą) tik po Naujų metų. Tai pasinaudodama vienintele tokia proga, noriu pasveikinti visus, kas skaito (ir net tuos, kurie neskaito) su šiomis artėjančiomis šventėmis: Kalėdomis bei Naujaisiais metais. Linkiu visiems būti tiesiog laimingiems. Tiesiog būkit pakantesni kitiems žmonėms ir nejauskit neapykantos bei pavydo. Ir nors šiame pasaulyje jau blogiau negali nieko būti, vis dėlto, darykite viską ką galite, kad nebūtų jis toks jau sušiktas. 

Dabar aš geriu kažkokią juodą arbatą iš termoso. Žiūriu pro langą ir galvoju, kur pradingo sniegas. Nejaugi tikrai klimato atšilimas..? Bet whatever. Ne tai svarbiausia. Kažkodėl užsimaniau domėtis viskuo, kas šventa, religinga... Pradėjau skaityti Šventąjį Raštą. Namuose turiu visas dalis...  Taip pat pradėjau daugiau domėtis ezoterika, mistika, įvairiomis subkultūromis, keltų gentimis...

Muzika pastaruoju metu pati įvairiausia: vis dar prisikabinusi prie gotikinio roko, tokio doom metalo... My Dying Bride, Bullet for my Valentine, Tiamat, Bauhaus... Kieti jie. Kartais iš oldschool‘o pasiklausau Led Zeppelin, kai norisi kur nors išlieti energiją – AC/DC, ypač daina „T.N.T“ veža. Dar Iron Maiden su In Flames (jie visada tinka mano nuotaikų kaitoms). Na ir dar galiu pridėti Korn, nes jie išleido naujų neblogų kūrinių, kurie tikrai veža...

Lyg ir viską, kas svarbiausia, susakiau... 

Iki kažkada, žmonės (ir ne tik).

Nothing is everything.

  Įsitikinau, kad senamiestis būna labai tuščias ir nykus rytais. Ne dėl to, kad dangus apsiniaukęs ir ne dėl to, kad lyja lietus. Net ne dėl to, kad žmonių nedaug, o ir tų kelių praeinančių veidai kaip žemę pardavusių. Tiesiog tai yra tokia vieta, kurioje viskas seniai apmirę. O gal net niekada ir nebuvo gyva. Nors taip turbūt nebūna. Viskas gyvena ir viskas miršta. Bet koks skirtumas - viskas tėra iliuzija. Vis tik įsivaizduoju, kaip galėjo viskas atrodyti viduramžių laikais. Kažkodėl norėčiau gyventi tuose laikuose, nes tiesiog žinau, kad jie buvo žymiai geresni už dabartinius... Na ir kas, kad žmonės daug sirgdavo ir neturėdavo vaistų išsigydyti - jie labiau vienas kitą palaikydavo, būdavo nuoširdesni.

 Apie ką galima kalbėti, ką galima veikti ir kokia to prasmė, kai viskas tik absurdo teatras? Geriausia leisti sau gyventi pagal visišką anarchiją. Kokia prasmė daug uždirbti ir gerai materialiai gyventi, jeigu tu net viso to neturi. Turi tik faktiškai. Tačiau kiek tas turėjimas trunka? Numiršti ir vėl viskas prasideda iš naujo. Vėl esi tuščias ir bereikšmis. Ir vėl sieki to pačio - pasiturinčiai gyventi. Tas pats gyvenimo ratas. Tas pats baimės ratas... 'Your circle of fear is the same' Todėl geriausia yra daryti tik tai, kas patinka ir kas miela širdžiai. O gal ir sielai. Juk siela renkasi už mus. Bent jau turėtų rinkis. Geriau neignoruoti to, kas kyla iš vidaus. Tačiau aš puikiai suprantu tuos žmones, kurie nėra visiški egoistai ir kurie galvoja apie tokį dalyką kaip šeima. Būna, kad žmonių vienintelis gyvenimo tikslas - išlaikyti šeimą, padaryti taip, kad ateity jai nieko netrūktų. Tai nėra blogai. Tai net pagirtina. Bet man tai yra per daug normalu. Aš negalvoju apie tai, kaip apie savaime suprantamą, būtiną dalyką. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus viduje visada buvo ir bus vienas, nesvarbu kiek ir kokių žmonių jį besuptų. Todėl remiuosi tokia mąstysena, kad kiekvienas turi būti visiškai atsakingas už save, nepriklausyti nuo kažkieno kito valios, turi išmokti pats išgyventi šiame žiauriame pasaulyje. Gaila, kam nepavyksta. Bet jau geriau pralaimėti kovojus iš visų jėgų, negu sėdėjus vienoje vietoje ir laukius stebuklo. 

Šiaip gali kilti klausimas, kodėl mano mąstysena apie gyvenimą taip skiriasi nuo normalių žmonių? Manau, labai daug veiksnių tai įtakojo. Noras maištauti. Nenorėjimas būti kaip visi. Daug asmeninių priežasčių. Jausmas, kad visus moku tik skaudinti. Skaudinti savo skausmu. Bet niekada negalėčiau gyventi su kuo nors ir slėpti nuo jo savo tikrąją save. Tiksliau, galėčiau, bet tai būtų tarsi kalėjimas, negalėjimas išlaisvinti savęs. Jau dabar taip jaučiuosi, beveik visur. Tik todėl, kad mano mąstymas "neatitinka visuomenės standartų", esu ne vieną kartą patyrusi atstumimo jausmą. Žinau, ką reiškia, kai tavęs nepripažįsta tokio, koks esi.

Pastaruoju metu vėl be galo susidomėjau menais. Tiek fotografija, tiek architektūra, tiek tapyba - viskas mane traukia. Jei tik nejausčiau savyje to žlugdančio jausmo, kuris mane stabdo ką nors daryti, tai aš nuveikčiau labai daug. Ir aišku, jei būtų daugiau laiko. Dabar laikas man yra tas dalykas, kurio trūksta labiausiai. Atrodo, jo vis mažiau ir mažiau... O aš vis nieko nedarau... Bet nieko tokio. Mano galvoje glūdi mintis, kad reikia palaukti, kol mano gyvenimas susitvarkys.

O šiaip keisti dalykai vyksta man. Čia prie kelias dienas sužinojau, kad kažkoks kinas iš kažkokio Anhui, Hefėjaus miesto bandė įsilaužti į mano gmail'ą, bet jam nepavyko, atrodo. Ha, good job! Dėl viso pikto pakeičiau slaptažodį. Autobuse mane pradėjo sekti. Gal ne tik autobuse, nežinau, bet pastebėjau, kad kažkokia moteris mane fotkina su telefonu. Galvojo, kad nematau... Labai jau slptai tai darė, bet pastebėjau, kad kamera tiesiai į mane nukreipta ir pasirodė blykstė. Gal kokius 3 kartus nufotkino... Paskui perėjau į kitą vietą, bet vis tiek sėdėjau priešais, bet bandžiau kuo labaiu nusukti galvą. Paskui ta moteris pažiūrėjo į telefoną, kažką ten padarė, įsidėjo į rankinę ir išlipo. Dar prieš jai išlipant aiškiai mačiau, kaip į mane keistai pažiūrėjo. Žodžiu, darosi įdomu. Turbūt manęs ieško - ot tai bus nuotykių!

Dar galėčiau pasigirti naujausiu ir geriausiu pirkiniu - tai nauji kerziniai batai. Pagaliau gavau batus, kurie yra man patys gražiausi, patogiausi ir visokie kitokie -iausi. Kažkaip keista, kad mane dar sugeba džiuginti tokios smulkmenos. Na, bet jei džiugina - tai nėra taip blogai. 

Kuo toliau, tuo labiau mintyse kirba idėja pradėti gaminti rokeriško stiliaus daiktus. Visokius papuošalus iš odos, kniedžių. Ir žinau, kad tai nėra taip jau paparsta, juolab man, kuri žiauri tingi tokiais darbais užsiiminėti. Tačiau šitokius darbus bent jau būtų malonu daryti. Ne taip, kaip mokykloje, kai sėdi valandų valandos prie kažkokios nesąmonės ir vis tiek išeina šlamštas. Bet tokius dalykus reikia kaip nors ištverti. (Oi, paspringau arbata...) Na, o dailės pamokos man patinka. Nėra lengva nupiešti labai puikiai, kai trūksta įgūdžiu, bet kartais jaučiu, kad turiu kažkokio talento. Gal vertėtų jį tobulinti..?

Laikas muzikai. Mano galvoje skamba Iron Maiden dainos. Tik jos maišosi su kitų grupių kelių dainų eilutėmis, kartais su nugirstu neišvengiamu popsu.. Nežinau, kokią dainą įkelti šį kartą... tebūnie tai ši Legenda :>

Pelėda.

Kaip man sekasi? Ir priklausomybė tamsai.

Kažkaip stengiuosi išlikti abejinga viskam. Vis dar. Žinot, nenoriu jokių įsipareigojimų, niekada. Nenoriu priklausyti nuo ko nors. Tiksliau, nuo žmonių. Galiu priklausyti tik SAU. Viskas tik mano ir man. Mano keistos mintys, mano kūnas, mano kvapas, mano gyvenimas - viskas tik mano. Ir viskas tik man. Niekam savęs neduosiu (kiek tai įmanoma). Ir niekada neišduosiu savęs bei savo įsitikinimų. 

Šis pasaulis kupinas pavojų. Ne tik fizinių, bet ir dvasinių. Vienas didžiausių - tai įgimtinės moralės praradimas. Ir dar labai svarbus - tiesiog savęs praradimas, kas su laiku turbūt 99% žmonių nutinka. Tikiu, kad man nenutiks. Viskas mano gyvenime yra kitaip, nei pas daugumą. Gal todėl mano likimas, mano ateitis atrodo tokia miglota. Viskas gali netikėtai pasisukti kita kryptimi. Tačiau tai jau gali nutikti kiekvienam. Skirtumas tik tas, kad kiti tikisi pačios geriausios ateities, kuri jiems užtikrintų tvirtą materialią padėtį, saugumą ir jaukumą iki mirties, o aš tikiuosi tik to, kad nebebūtų blogiau. Svarstau, ar kada nors gausiu, ko nusipelnius, ar taip ir mirsiu neparagavus tikros laimės. Kartais pradedu mąstyti, kaip viską pagreitinus, kaip greičiau viską užbaigus, bet tada pamatau, kad vienintelis kelias - padaryti tai greitai, o šito nenoriu labiau už viską. Silpnumo akimirkomis būnu kontraversiškesnė, nei bet kada. Nežinau, kas. Bet kažkokie du individai manyje tarpusavyje kovoja. Ar tai velnias su angelu, ar tai šuo su kate - neįsivaizduoju jų ir nematau, tik jaučiu. O gal tai tik mano siela grumiasi su demonu. Nes kartais atrodo, kad kažkokia pikta jėga įslinkusi į mano vidų ir tūno manyje visą laiką. Kartais net atrodo, kad aplink mane yra tamsos šydas, kurio kiti šalinasi. Kartais atrodo, kad ir kur beeičiau, viską apšviečiu savo ta tamsa.

Hell yea, pastaruoju metu mane taip apžavėjusi ir sužavėjusi tamsa duoda tokias pasekmes, kad klausau net ir tamsios muzikos, kuri man absoliučiai patinka (and I'm still addicted). Mano šių dienų topas yra Type O Nagative, Paradise Lost, tada Iron Maiden, In Flames ir truputis Alesanos... Šiame blogo įraše įkeliu net dvi dainas iš YouTube (pastarajame daugiausiai sėdžiu), gal kas susidomės ir paklausys, ir tikiuosi, žodžių bei melodijų niūrumas nesugadins jums jūsų puikių nuotaikų. Man tos dainos kelią melancholiją, bet ne gryną liūdesį ar depresiją, kuri vestų link savižudybės. Nežinau, gal kažką gali ir taip paveikti, bet manęs muzika taip niekada nepaveiks. Nebent galutinai išprotėsiu, tačiau tai mažai tikėtina, jei jau rimtai. Žodžiu, Type O Negative ar Paradise Lost dainos man kelia melancholiją, dramatizmo ir epiškumo jausmą, taip pat žiauriai "veža" iš vidaus... Sunku apibūdinti. Tikriausiai ne visi žino, kas yra eargasm'as. Tiesiog myliu juos ir viskas. Myliu.

Gali būti, kad aš myliu viską, kas man sukelia ypatingas ir labai stiprias emocijas. It is deep. Viskas, kas gilu ir turi prasmę mane žavi. Viskas manyje paremta giliais jausmais ir emocijomis. Viskas yra labai tikra, labai nuoširdu. Ir turbūt šitą jausmą aš dievinu, nes jis pats teigiamiausias iš visų pasaulio jausmų. Pradedu nekęsti jo tik tada, kai kas nors viską sugadina, kas nors įskaudina ir taip užgožia juos. Tada noriu būti plieninė, kokia ir atrodau iš išorės. Jau geriau iš tikrųjų tokia būčiau, visada. Bet kažin, ar įmanoma pakeisti savo prigimtį...

Aš bandau užmiršti viską, kas buvo praeityje, nes tai man nebenaudinga. Nenaudinga prisiminti, o kartais net žalinga. Matyt ilgiuosi senų laikų, prisiminimai neduoda ramybės. Kai pagalvoju ir viską iki smulkmenų prisimenu, aš šypsausi taip, lyg tą pirmą kartą. O tada staiga apsiniaukiu, prisiminusi, jog tai niekada nesugrįš, kad dabar viskas kitaip ir taip kaip anksčiau niekada nebebus. Iš tiesų, labai ilgiuosi jo... Ir jų. Tačiau žinau, kad pamiršiu arba nepamiršiu, tačiau tai nebebus man taip svarbu ir reikšminga. Nes laikas viską padaro. Laikas gydo žaizdas? Nė velnio nieko negydo. Tiesiog su laiku viskas tampa px.

Čia dar viena iš tų dainų, keliančių beprotiškas emocijas su įspūdingu video...

Atsiprašau už visą negatyvą...

ir niekada nepraraskite savęs.

Pelėda.

sometimes

______________________________________________________

Kaip keista kiekvieną dieną grįžti namo ir jausti ne jaukumą ir šilumą, kaip kituose namuose, o niūrumą bei šaltį. Jaučiu, kad nebenoriu gyventi toje kvadratinėje dėžutėje. Kaip galėčiau išnykti? Kur galėčiau atsidurti? Kur yra mano svajonių pasaulis? Kurioj materijoj?

Taip, ruduo gražus. Gražiausias metuose. Skausmas irgi gražus. Skausmingai gražus. Ne visi žino tą jausmą, kai kažkas atrodo taip gražu, kad net skauda. Žmonės, daiktai, reiškiniai - bet kas.

Katė vėl užšoko ant stalo, vaikšto ji kur nori... Norėčiau, kad ji pasiliktų su manimi visam laikui, nes ji labai dera prie manęs. Jos juodas kailis atspindi mano tamsų vidų.

Sekundės, minutės, valandos - jos eina. Jausmai nesikeičia. Vienatvė glūdi giliai įsitaisusi viduje, kaip susiraitės į kamuoliuką kačiukas. Darbai ir pareigos laukia kažkur kitur, kitos dienos bėgyje. Didelės ausinės spaudžia ausis. Galva po truputi sproginėja. Kartais už viską reikia mokėti skausmu. Bet kartais skausmo būna per daug, o tu nebežinai už ką moki.

Kas mane gelbsti? 

1. Pusiau vaistai, pusiau narkotikai - muzika. 

2. Mėtų arbata. 

3. Tamsa. Ta tamsa, kuri atslenka tik naktį. Na, ir dar ta, kuri būna anksti ryte.

Pasižadu, kad šį rytą atsibusiu anksčiau, kad pabūčiau toje tamsoje.

Šiandien atsimiegojau tarsi už visą savaitę. Vieną naktį miegojau 2h, kitą - 5h. Žodžiu, nėra jokio grafiko. Visiškas chaosas gyvenime. Visi aplinkui ir toliau tik skaudina. Kiek galima. 

Jei tik žmonės grįžtų prie gyvenimo ištakų, jei tik pažvelgtų atgal, į praeitį, jei tik susimąstytų ir pagalvotų... kad yra tokie šunsnukiai. Sorry, aš ir vėl tai darau, todėl atsiprašau, nes negaliu suvaldyti savęs. Tiesiog jei tik žmonės pabandytų pradėti gyventi taip, kaip gyveno jų protėviai, bent jau labai panašiai, atsisakydami daugybės šiuolaikinio šūdo, kurį visi kiša jiems, o jie jį su mielu noru suvartoja... Žmonės būtų geresni. Daugybe prasmių geresni. Bet ne, tai neįmanoma. Tai tik buvo eilinis mano pasvajojimas... 

apie geresnį rytojų.

_______________________________________________________________

Sometimes I wonder why I'm still waiting

Sometimes I'm shaking, that's how you make me

Sometimes I question why I'm still here

Sometimes I think I'm going crazy

.-|Pelėda|-.

Sienos ir ne sienos.

Būkite tuo, kuo norite būti. Būkite asmenybė. Tikėkite tuo, kuo norite tikėti. Nesirūpinkite, ką aplinkiniai pagalvos, nes tai yra pats nesvarbiausias dalykas pasaulyje. Nekreipkite dėmesio, kai apie jus kalba blogai, nes tie žmonės paprasčiausiai nesupranta ir niekada nesupras jūsų. Jie visiškai neturi nieko bendro su jumis, todėl nekreipkite į juos dėmesio. Ir galiausiai, kam rūpi jų nuomonė? Niekam, tik jiems patiems. Svarbiausia gyvenime būti savimi, daryti tai, ką daryti labiausiai patinka ir niekada neklausyti, ką pesimistai žmonės šneka. Nes svajonės pildosi, kai labai nori ir nepasiduodi. Štai tokia gyvenimo filosofija aš vadovaujuosi dabar. Manau, teigiamas mąstymas žmogui labai daug ką nulemia. Dažniausiai viskas ir įvyksta vien tik žmogaus proto galios dėka.

Laukiu, kada pagaliau persikraustysiu gyventi į kitą kambarį. Dabartinis mane kartais pradeda knisti, galbūt dėl to, kad tas pats per tą patį man dažnai įgrįsta. Norisi tiesiog keisti aplinką, nes kartais ta rutina, kai grįžtu į savo kambarį ir lieku jame visą likusią dieną, pradeda slėgti. Ir ne dėl to, kad mano kambaryje nejauku, nemalonu būti. Iš esmės, jis labai neprastas, bet aš noriu patogesnio, kiek mažesnio, kad kuo mažiau daiktų būtų... Mano kambaryje šiuo metu tikrai yra daiktų perteklius. Visur mėtosi sąsiuviniai, rašikliai, drabužiai, diržai, knygos ir kiti netvarkingai išdėstyti daiktai. Daugelio iš jų man net nereikia, tačiau žinau, kad bet kada gali prireikti, todėl jei išnešiu juos iš kambario, vėliau teks eiti kapstytis, kur juos nutrenkiau kitur... O to labai nemėgstu. Nes dažniausiai kai kažko specialiai ieškau - nerandu. O kai neieškau, atsitiktinai randu - tuo metu jau nebereikia. Zapadlo dėsnis. Jo. 
Šiaip tai, turiu susikūrusi šiokį tokį svajonių kambario paveikslą ir jei tik atsiras galimybė, tai ateityje būtinai jį realizuosiu. Man visada buvo įdomu sužinoti, kaip realybėje atrodytų juodos kambario sienos, koks būtų jausmas tarp jų gyventi. Nes iki šiol tokios būna tik visokiuose žaidimuose, tačiau žaidimų man neužtenka. Viską norisi perkelti į tikrovę. Taigi jausmas tikriausiai būtų, lyg visą laiką būtų naktis. Nerealu, jau mano vaizduotė piešia nesuvokiamus meno šedevrus. Bet tobuliausios kambario sienos man būtų ne vien juodos spalvos, o su juodais raštais... Something like that:

Tačiau yra vienas minusas - gali būti nejauku. O jaukumas man yra svarbiausias dalykas miegamajame. Dar man visai patiktų tokios prigesintos, neryškios bohemiškos spalvos sienos. Dar vienas niuansas - paveikslai ant sienų. Ant tapetų jie dažniausiai nekaip atrodo, todėl manau, kad labiausiai norėčiau tiesiog paprastai nudažyti sienas, o ant jų prikabinti daug visokių poster'ių, nes juos aš dievinu. Galėčiau visas sienas vien visokiais plakatais iškabinti. Man patinka visokie plakatėliai su prasme. Tarkim, kažkas įdomaus ant jų užrašyta, gali būti ir įdomios, gražiai pateiktos reklamos, iškarpos iš žurnalų, netgi komiksai, o geriausia - grupių plakatai. Nes tada jaučiu, kad mano dievukai visada su manimi.

Taigi, mano stilius yra toks integruotas. Toks gilios, juodos, tamsios gotikos ir švelnios bei jaukios romantikos mišinys. Švelnus šiurkštumas. Angeliškas velnias. Whatever.

Dat is just awesome:

Šiek tiek įdomių poster'ių, gražių jų išdėstymų:

(juokinga Dave Grohl karikatūra ir kažkokio didelio David'o Bowie fano šedevrai)

Tai manau, šiam kartui gana. Kad nebūtų taip skaudu ir vėl išsiskirti, paliksiu nuostabią dainą, kuri skamba mano galvoje :D

Pelėda ^v^

My life is an endless storm..

Jau beveik 400 peržiūrų. Man tai patinka - nei daug, nei mažai. Trupti atsinaujinom, pakeičiau dizainą. Padariau taip, kad atrodytų dar "naktiniškiau" ir pavadinimas būtų toks bloody... Daug geriau. Dabar daug maloniau būti savo pasaulyje.

Dabar klausau Pearl Jam - Sirens, ir galvoju, kaip dažnai žmonės keičiasi. Kada keičiasi. Kodėl keičiasi. Juos kažkas įtakoja. Kiti žmonės. Kitos, svetimos istorijos juos įkvepia. Žinot, kai man pasidaro sunku, daug kartų kartoju sau šitą anglišką sakinį: always remember who you are and that you're not alone. Žinau, kad nesu viena. Kažkas turi būti su manimi, tik aš jo nepažįstu ir nematau. 

Pastaruoju metu važiavimas autobusu tapo ne šiaip važiavimas autobusu. Dabar kiekvienas važiavimas autobusu man yra kupinas jaudulio. To jaudulio, kai jauti, kad kam nors jauti nemenką trauką, o dar kai tas kai kas pažiūri į tave net kelis kartus ir ilgam... tada iš viso susimaišai ir nežinai net ką galvoti. Tiesą sakant, jaučiuosi siaubingai, nes matau, jog jis yra daug vyresnis už mane. Labai aukštas ir atrodo tvirtas. Jo ranka labai tvirtai laikėsi už atramos... Liūdnas, gilus akių žvilgsnis. Ilgi plaukai, surišti į uodegėlę nugaroje. Nesistebiu, kodėl iš karto taip patraukė mano dėmesį. Tačiau, atsipeikėk tu, kvaila Pelėda! Radau apie ką galvoti... Bet kaip iš tikrųjų yra siaubinga žinoti, kad širdžiai neįsakysi. Niekada nesi tikras, ar atlaikysi kvailus paaugliškus susižavėjimus... Gana apie tai.

Daug kartų bandžiau atsakyti sau į klausimą, ko reikia mano sielai? Kaip tik dėl to, kad nežinau, aš jaučiuosi tokia pasimetusi. Visą laiką esu labai kontraversiška ir dviprasmiška. Čia juokiuosi ir šypsausi, čia liūdžiu ar verkiu. Įpratau juoktis iš to, kas man net nėra labai juokinga. Kvaili žmonės. Jų aš nekenčiu. Tyliai ir ramiai nekenčiu. Pripažįstu, nesu aš gera, nesu super tolerantiška... Kartais man tiesiog neišlaiko kantrybė tarp tų tuštybių. Kas kartą, kai kas nors pasako, jog rokas - tai satanistų ir depresijos kamuojamų žmonių muzika, man kyla tas jausmas "I don't wanna live on this planet anymore". Ir ką dabar darysi žmogus. Niekas neklauso manęs, kai bandau įrodyti tiesą, kuri šiuo atveju, be jokios abejonės teisingiausia... Taigi ta mano nereta neapykanta žmonėms paima viršų. Tačiau iš tikro aš myliu žmones. Nes jie visi yra savotiškai ypatingi. Žinot, kiekvienas jūsų gyvenime sutiktas žmogus jums ką nors suteikia. Net jei jūs tą momentą to nepastebite. Štai dėl ko reikia vertinti žmoniją... Tik jei jie būtų bent šiek tiek protingesni, bent šiek tiek....

Go on, take everything, take everything I want you to!

Pelėda :>>

tema? Tema yra ŽMOGUS. Ir dar šiek tiek muzikos.

Man atrodo, kad kiekvienam žmogui savo gyvenimo laikotarpyje privaloma iškęsti šiek tiek skausmo. Ištverti kažkiek kančios akimirkų, patirti nuopuolių, o paskui vėl atsikelti. Būna, kad viso to tampa per daug, visi sunkumai pasiglemžia žmogaus gyvastį... O būna, kad žmogus visa tai ištveria ir vėliau pagaliau tampa laimingas. Gauna atlygį už savo kančias. Kas svarbiausia - tai ne vien tuščia laimė, tai didingo ir tarsi visus karus drąsiai išgyvenusio, per ugnį ir vandenį perėjusio žmogaus laimė. Nes tie sunkumai užgrūdina ir tie, kurie juos pereina, tampa dvasiškai didingi ir nenugalimi, tarsi kokios dievybės, žmogaus kūno pavidale. Manau, vienas iš mano gyvenimo tikslų - tai pažinti kuo daugiau tokių žmonių savo gyvenime. Tokių, kurie po ilgos kovos nepasiduoda ir galiausiai laimi. Žinau, kad būčiau laiminga būdama tarp tokių žmonių, nes jie būtų man labai artimi. Ir man dabar be galo jų trūksta. Kartais tas vienišumas labai labai labai žeidžia... Vienišumas, nors ir tarp žmonių. Bet tuščių, pilkosios masės žmonių.

Norėčiau prabilti ir truputi pašnekėti apie tokią nemalonią temą, kaip savižudybė. Ne dėl to, kad ši tema man būtų žiauriai aktuali ar visada suktųsi mano galvoje. Tiesiog aš bandau suprasti tuos žmones, kurie renkasi šį kelią, kaip patį lengviausią. Gal kažkam tai tikrai lengviausias kelias. Visi sako, kad tie savižudžiai yra nesveiki ar baisiai kvaili, kad padaro tokį sprendimą. Bet ką jie žino? Niekas nežino, kokios tikrosios jų aplinkybės, niekas nežino, kas dėjosi jų mintyse... Savižudybė - tai ne šiaip spontaniškas, impulsyvus veiksmas. Dažniausiai ji būna gerai apgalvota ir suplanuota. Kodėl žmonės taip padaro? Tai pats svarbiausias klausimas. Priežastys būna įvairios. Ir kai kurias priežastis aš galėčiau net gi pateisinti. Nesakau, kad jei žmogus man pasakytų, jog ketina nusižudyti, aš jį paskatinčiau ar neprieštaraučiau. Ne, aš jam bandyčiau padėti išsikapstyti iš viso to visomis savo jėgomis. Bet jei apie tai nežinočiau, būtų kitas reikalas. Tiesiog sakau, kad kartais ta našta, kuri tenka kai kuriems žmonėms tampa tokia sunki, kad tas žmogus su nepakankamai stipriu mentalitetu, tai galėtų morališkai ištverti. Kartais tie sunkumai ir jų gausa atrodo nežmoniškai didelė. Žmogus pavargsta su jais kovoti ir siekdamas patirti ramybę, nusprendžia padaryti taip, kad gautų tą ramybę amžiams... (nors aš asmeniškai nemanau, kad po mirties siela gauna tą amžiną ramybę. Bet čia jau kita tema). Kalbant apie save asmeniškai, tai puikiai pamenu, kaip kažkada pasakiau, kad noriu mirti. Buvo tikrai sudėtingos aplinkybės. Tiesą sakant, buvau dar visai vaikas, jau tada prasidėjo manieji sunkumai. Dėl jų taip anksti subrendau. Žodžiu, psichologiškai buvo labai sunku man ištverti tuos baisius jausmus, kurie dėjosi mano jaunoje sieloje. Bet ištvėriau. Niekada nenustojau kovoti. Silpnumo akimirkų buvo be galo daug. Bet kovojau. Net nežinau dėl ko. Turbūt vis dėlto norėjau gyventi, nes nujaučiau, kad gausiu tą atlygį už savo kančias. Kol kas dar negavau, kančios nesibaigė. Bet žinau, jog savo akimirkos sulauksiu. Bent jau mirti dabar nenoriu. Ketinu kovoti iki galo, o jei teks pasitraukti, tai pasitrauksiu oriai ir aukštai iškėlus galvą. Va taip.

Muzikos tema. 

Gerai, pasiduodu. Kad ir kaip tai atrodytų keista ar netgi banalu iš mano pusės, bet pripažįstu, jog BVB yra daugiau nei šiaip gera grupė. Pasiklausius kelis pirmus kartus, pamaniau, kad tai labai komerciška grupė. Nes aš labai skeptiškai žiūriu į šiuolaikines roko grupes, nes jos man skamba kaip pop, tik su keliom gitarėlėm ir būgneliais, o tekstai visiškai beprasmiški. Ne visos tokios, ne visos... Black Veil Brides atvejis man yra toks dviprasmiškas. Lygtais pavyksta įžvelgti juose profesionalumo (gitaros skambesys, Andy vokalas), bet pati dainų struktūra, kurioje būdinga išryškinti priedainį man labai asocijuojasi su pop muzika, kurioje taip pat dažnai kartojamas priedainis ir jis skamba dailiausiai bei patraukliausiai, nes yra ištobulintas iki begalybės. Reikia pripažinti tokį dalyką, kad Andy balsas, kai jis atlieka gyvus pasirodymus, nebūna toks pats, kaip dainų įrašuose. Reikia pripažinti, kad jis gyvai nelabai kaip dainuoja. O geras gyvas dainavimas yra man vienas svarbiausių dalykų grupėse. Tai faktorius, pagal kurį atsirenku mėgstamiausias grupes. Man neužtenka vien klausyti įrašų, aš privalau žinoti, kad tas dainuojatis asmuo įraše, lygiai taip pat padainuotų, jei nueičiau į jo koncertą. Dar šiek tiek apie Andy balsą pakalbėsiu. Man patinka jo balso tembras, jis labai toks tvirtas, vyriškas, stiprus, todėl jam būtina jį tobulinti kol išmoks gerai dainuoti gyvai. Scream'ai - tiesiog neįsivaizduoju, kaip būtų galima be jų apsieiti. Tie scream'ai skamba labai gerai iš jo, tiesiog jie jam tinka. Nes būna, kad kitokiose, visokiose emo grupėse, scream'ai skamba kažkaip nenatūraliai ar netgi erzinančiai. O čia tiesiog pasakiškai jie įsipaišo. Tai vat, daug čia išsiplėčiau... Dar pridursiu, kad dabar jau mielai galėčiau leisti sau įstoti į BVB Army, tik dar reikia geriau susipažinti su kitais grupės nariais, kurių net visų vardų nežinau. Kažin, kas toks tas puikus gitaristas?

O štai čia šiuo metu pati mėgstamiausia jų daina, su nuostabiais lyrics'ais. ENJOY!

Bye, sweethearts 

Pelėda "v"

Paprastai, be filosofijos

Metas vėl ką nors parašyti. Nerašysiu apie mokyklą, juk tai daro pernelyg daug žmonių. Man neįdomu apie tai rašyti, nes tai paprasčiausia rutina. Tiesa, šie metai žada daug įdomių reiškinių mano mokyklinėje kasdienybėje, žada daug naujienų. Galiu pasakyti tik tiek: esu pasrįžusi stengtis dėl savęs, taip ir bus. Tik nežinia kiek ilgai tai truks. Aš tikiuosi, kad dar 4 metus.

Savotiškai susirimavo. Bet rimuoti nenusiteikus. Eilėraščių nekūriau jau daugybę mėnesių. Kažkada norėjau išleisti savo eilėraščių rinkinį, bet supratau, kad eilėraščių rašymas yra ne manoji sritis. Anksčiau mano pažiūros buvo labai siauros, nežinojau, kad rašyti ir kurti galima labai daug ką. Na, žinojau, bet neturėjau supratimo kaip tai daryti. O dabar štai - rašau internetinį blogą. Bandau ir daugiau rašyti. Tiesa, norėčiau truputi dar parašyti apie mokyklą ir pasigirti, jog šiandien lietuvių žodinį diktantą parašiau 10 - ukui. Bet pažymių pas mus nerašys pirmąjį mėnesį. Man patinka tai.

Tiesą sakant, nelabai dabar turiu aš to laiko rašyti blogus ar ilgai sėdėt prie interneto. Realiame gyvenime yra visko daug, ir žinau, kad dar padaugės. Eisiu rimčiau pradėt mokytis su savo "medienos gabalu". O dar toks jausmas, jog pusę savo dienos praleidžiu važiuodama autobusu nuo namų iki mokyklos ir atvirkščiai. Aišku, taip nėra...

Tiesiog mano tikslas yra toks: daug dirbti, bet niekada nepervargti. O tai sudėtinga, tad bandysiu rasti iš ko pasisemti jėgų. Nes esu tokia asmenybė, kuri greitai gali smukti žemyn, nesulaukusi palaikymo. O būtent palaikymo mano gyvenime yra mažiausiai. 

Tai buvo Pelėdos žodžiai.

Labanakt.

Mano mėgstamiausi dalykėliai.

Šovė visai gera mintis padaryti sąrašą dalykų, kurie man labiausiai patinka. Pradedant nuo muzikos - baigiant drabužiais (skudurais). Sąrašas bus ilgas, nes tų dalykų tikrai daug ir dar pridėsiu foto, tad pasiruoškit... Gal būtų išmintingiau viską atskiruose įrašuose surašyti, bet man taip netinka, noriu viską iš karto :P

1. MUZIKA.

Šiuo metu pačios mėgstamiausios/klausomiausios grupės yra šitos: 

Rush (Caravan, Headlong Flight, Working Man, The Garden, The Anarchist) ;

Pink Floyd (Have A Cigar, The Trial, One Of My Turns, Comfortably Numb, Time, Learning To Fly, Hey You, Dogs, Pigs (Three Different Ones));

The Mars Volta (Since We've Been Wrong, Copernicus);

Camel (Lady Fantasy, Another Night, Freefall) ;

King Crimson (I Talk To The Wind, Formentera Lady, Starless) ;

Jethro Tull (Thick As A Brick, Too Old to Rock N Roll: Too Young to Die);

Pearl Jam (Garden, Jeremy, Alive, Black, Once, Why Go);

Nirvana (Territorial Pissings, Lounge Act, Smells Like Teen Spirit, Pennyroyal Tea, Serve The Servants, Heart-Shaped Box, Where Did You Sleep Last Night?) ;

Alice In Chains (Dirt, Junkhead, Sickman, Rain When I Die, Would?, Down In A Hole, Angry Chair) ;

Soundgarden (Spoonman, Black Hole Sun, 4th Of July, Live To Rise);

bei

Van der Graaf Generator (The Undercover Man, Arrow ir daug kitų nuostabių jų dainų)

Kaip matote, klausau nelabai šiuo metu populiarios muzikos (daugiausia 60s - 90s), bet man ji labai patinka, nes turbūt randu kažkokį ryšį su ta muzika. Ji patinka mano sielai. Kaip jau yra žinoma, klausau įvairių stilių, daugiausiai roko ir metalų žanrų, požanrių... Ne tik klausau, galiu pasakyti. Aš ją ir nagrinėju, vertinu, kritikuoju. Galėčiau būti gera meno kritikė, bet iš to gerai neuždirbsi duonai... Negana viso to, pati pradėjau bandyti muzikuoti. Ir galiu pasakyti, tai velniškai šaunus jausmas. Be muzikos gyvenimas būtų ne gyvenimas. Be muzikos nebūtų prasmės gyvent.

2. MAISTAS.

Šioje srityje daug neišmanau, juolab šio dalyko gaminime. Virtuvėje aš esu tragiška, man nelemta stovėti prie viryklės. Bet žinau, ką man labiausiai patinka valgyti. Ir čia normalu, visi juk mes turim skirtingus skonio receptorius, mūsų liežuvis pasirenka ką mėgstam labiau, o ką mažiau. Anksčiau buvau tikra gurmanė: mėgau tai, kas švelnu ir truputi prieska. O dabar ypatingai pamėgau aštrius patiekalus. Manau, artimiausia mano skoniui yra meksikietiška virtuvė (tik vienas minusas - labai didelės porcijos ir dažnai riebūs tie padažai).

Meksikiečių virtuvėje labai populiarūs yra tie kukurūziniai traškučiai su visokiais aštriais prieskoniais bei padažais, štai tokie:

 

arba į lavašą suvynioti, prigrūsti daržovių ir mėsos (panašiai kaip kebabai) dalykai:

 

O čia būtų puikus, tipiškas meksikiečių pietų porcijos lėkštės pavyzdys:

P.S. Atsiprašau, jei ką nors supykino šitie vaizdai. Stengiausi parinkti kuo geresnes foto.

Dar norėčiau pridėti saldumynus, nes jie irgi skaitosi prie maisto. Mano mėgstamiausias visų laikų saldumynas yra šokoladas (juodas) ir kuo kartesnis, tuo geriau. Dar vienas dalykas, kurį tiesiog dievinu, yra marcipanas. Skaniausias įdarytas į saldainius. Ledai yra toks dalykas, be kurio tikrai galėčiau išgyventi, bet juos mėgstu, kaip ir visi normalūs žmonės. Labiausiai mėtinius, paprastus vanilinius ir kartais šokoladinius (tik ne visi šokoladiniai būna labai geri, čia turbūt priklauso nuo firmos). Tai va, mano mėgstamiausių saldumynų Top 3:

2.1. 

su kavos puodeliu iš viso tobula <3

2.2. 

 

tokie keksiukai + marcipanas = best thing ever ^^

2.3. 

 tobuliausi ledai pasauly..

Na, ir prie maisto yra dar vienas dalykas, tai - GĖRIMAI.
Mėgstu labai daug ką šioje srityje. Net nežinau, ką labiausiai. Viskas priklauso nuo to, ko noriu. Pvz.: arbatos noriu vakare, dieną noriu sulčių, limonado, popietinės mėgstamos kavos, o ryte balintos kavos arba kartais arbatos. Alkoholio nevartoju, esu tik ragavus kai ką, bet kadangi nepatiko (nesusiformavo skonio jutikliai), tai nevartoju. Na, išskyrus šampaną, nes jis tai lengvas, kaip limonadas. Juokauju, nevartoju nei šampano, tik per Naujus metus paragauju truputi simboliškai. Mėgstu labai šaltus kokteilius (ne alkoholinius), šaltą kavą, frape, late, kapučino, net espreso (tik su daug cukraus). Labai myliu itališką firmos "Lavaza" kavą. Arbatą geriu juodą, nors mėgstamiausios rūšies juodos arbatos dar neturiu, geriu bet kokią juodą. Mėgstu kai kurias žolelių arbatas, bet tik su cukrumi, nes be cukraus būtų nekas, tokias kaip mėtų (mėtos 4ever!) ar ramunėlių. Sultys turi būti gaivios, skystos, be tirščių. Mėgstamiausios mėlynų vynuogių, obuolių, ananasų... Ir vos nepamiršau paminėti uogų nektarų. Mėgstamiausias - gervuogių nektaras. Na, ir limonadai. Juos mėgstu visokius. Anksčiau mėgstamiausiu laikiau "Coca-Cola", bet dabar kažkaip ne taip. Dabar labai vertinu "Sprite", dažnai perku. Iš ne tokių populiarių naujai pamėgtas, neseniai atrastas "Mountain Dew", kuris žinau, kad užsienyje daug kur populiarus, o čia net ne visur parduoda, bet skonis nerealus (labai daug cukraus ten). Žodžiu, parodysiu, kas man patinka:

3. ARCHITEKTŪRA.

Architektūra man yra labai įdomi mokslo ir meno sritis, nors kol kas dar nelabai daug apie ją išmanau. Gal tik gotiką nuo romanikos teatskiriu. Labiausiai sudominęs stilius yra gotika, nuo kurios ir prasidėjo visas mano domėjimasis architektūra. Nieko nėra gražiau už senas, gotikines bažnyčias... Iš tų pastatų sklinda ypatinga energija, tie pastatai mano akimis žiūrint, skleidžia kažkokią aurą, jie tarsi pulsuoja senovine, mistine didybe. Štai keli nuostabūs pavyzdžiai:

Man žiauriai nepatinka šiuolaikinis, novatoriškas pastatų dizainas, tos "stiklinės dėžutės". Visi namai dabar panašūs, neišsiskiria kokiomis nors įmantriomis detalėmis, o ypač Lietuvoje tokių pastatų, net senovinių nėra. Ne taip kaip kokioje Vienoje (Austrijoje) arba Vokietijoje, kur net pačiuose mažiausiuose miesteliuose kiekvienas pastatas įspūdingas.

4. MADA/STILIUS.

Mada man nėra pats svarbiausias dalykas žemėje. Ją aš visada nustumiu į paskutinę vietą, nes tai mažiausiai mane dominantis interesas. Tačiau žinoti bent jau pagrindus apie tai visai gerai. Žinoti, kas šiuo metu populiaru, bet nebūtinai pačiai pagal tas taisykles vadovautis. Žodžiu, aš nesivaikau madų, man svarbu tik tiek, kad aš pati sau patikčiau, pati sau gražiai atrodyčiau, o iš mados žinių tiesiog kartais pasisemiu naujų idėjų, detalių, kaip savo įvaizdį patobulinti, jei tik randu tokių, kurios man įtiktų (nors mano skoniui įtikti beveik neįmanoma). Taigi, pabandysiu parodyti, kokie stiliai yra arčiau mano širdies ir sielos.

4.1. Rokerės įvaizdis.

tai turbūt tobulas derinys mano akims

tiesiog puikios, originalios, labai įdomios kelnės, kurias ir pati mielu noru užsidėčiau.

nuostabus derinukas. Šortukai su kniedėmis, GnR maikė ir mielumo bei jaukumo priduodantis megztinukas. Ko daugiau gali reikėt iki tobulybės?

4.2. Grunge.

Langeliai yra neatsiejami nuo šio stiliaus.

Per didelis raštuotas megztinis/plėšytas džinsas - klasikinis grunge variantas.

4.3. Romantiškas ar tiesiog mielas stiliukas.

Visokie neriniai, balta spalva, jaukumas, mielumas.

Na štai, parodžiau, kokie stiliai man patinka, kuriuos aš pripažįstu ir pati ant savęs derinu. Tiesą sakant, savo konkretaus stiliaus neturiu, aš maišau juos ir žiūriu, kas gausis. Vis dėlto, dažniausiai gaunasi paprastas, kasdieniškas grunge elementų turintis derinukas, su kuriuo man ir patogu, ir malonu, o tai yra svarbiausia. Mano nuomone, minimalistikoje, visame paprastume slypi didžiausias grožis. Ir dar natūralume.

5. AKSESUARAI.

Šiaip šitas dalykas galėtų būti prie mados skyriaus, bet padarysiu atskirai. Kasdienybėje nemėgstu būti apsikarščiusi, stengiuosi kuo mažiau papuošalų nešioti, nes jie dažniausiai tik nervina ir trukdo. Anksčiau visada nešiojau auskarus, ilgainiui supratau, kad jie man net netiko, o dabar nebenešioju jokių, nes nerandu sau tinkamų. Nešioju tik apyrankes ir kaklo papuošalus kartais, t.y. pakabukus. 

5.1. Mėgstu visokius metalinius, rokeriškus pakabukus, su kaukolėmis, kryžiais ar kitais panašiais simboliais, kurie kažką reiškia ir yra dailiai išgraviruoti smulkiais raštais:

arba mano mylimas simbolis - pelėda:

5.2. Apyrankės patinka kuo paprastesnės, bet įdomios. Iš tikrųjų tai nuo odinių su kniedėmis iki smulkučių sidabrinių, tačiau bet kokios vis tiek man neįtiks, turi specifiškai atitikti mano supratimą.

5.3. Žiedai patinka patys įvairiausi, nuo paprastų, smulkių, vaikiškų, spalvotų (bet kokybiškų) iki masyvių, metalinių. Patinka ir netradiciniai, originalūs (kuriuos gamina tik Kinijoje).

5.4. Kadangi auskarų temos neliesiu, tai manau, belieka sutvarkyti likusių kitokių aksesuarų skyrelį. Tai visokie šalikai, kepurės, pirštinės, rankinės, akiniai... Labai mėgstu tas tokias beanie hats, nors pati ir nenešioju, bet man gražiai atrodo. Rankinių nelabai mėgstu, man daug geriau paprastos kuprinytės, nes su jomis visur gerai, visada patogu, galima užsidėti ant pečių patogiai. Rankinukus mėgstu tik nedidelius, tokius per petį. Šalikų, skarelių beveik nenešioju, nes nelabai patinka. Gal tik kartais žiemos metu prireikia, kai šaltukas paspaudžia, bet šiaip kaip aksesuaro nenaudoju įprastai. Pirštines irgi tik žiemą, šiltas. Dar turiu tokias odines be pirštų (rokeriškas, žodžiu), bet kol kas nenešioju. Na o akinių nuo saulės neturiu, nes man reikia nešioti akinius nuo matymo. Neseniai gavau naujus, panašius į šituos:

Ir jie man labai gerai tinka, puikiai "įsipaišo" į veidą.

6. MAKIAŽAS IR MANIKIŪRAS.

Pagal viską, man turėtų patikti juodos spalvos nagai, bet ne, kaip bebūtų keista, jie man ne prie širdies. Man patinka švelnių, pastelinių spalvų nagų lakai ir tik retais, išskirtiniais atvejais kokie nors ryškesni. Bet tik ne kokie gryni geltoni, raudoni ar mėlyni. O tie visokie su piešinukais, kur dabar madingi irgi kai kurie visai mielai atrodo, nors pati jiems darytis laiko neskiriu. Tuojaus įkelsiu foto ir parodysiu, kokios spalvos man atrodo dailiausiai. O makiažas man turi būti kuo netūralesnis, nes per daug špakliaus ne tik nesveika, bet ir tiesiog negražu, man netinka net (o gal tik nemoku dažytis). Nesvarbu. Man svarbu tik užsidėti vieną pudros sluoksnį (naudoju dramblio kaulo atspalvio) ir vos vos pasiryškinti akis juodu pieštuku (bet ir tai ne kiekvieną dieną, nes man to paprasčiausiai nereikia). Lūpos gražiai atrodo raudonos spalvos arba tokios prigesintos, neryškios rožinės, rusvos gal (sunku apibūdinti tą spalvą), arba iš viso geriausia naudoti paprastą blizgį be jokios spalvos efekto. Gotikinę išvaizdą mėgstu, bet pati negalėčiau taip, nes atrodo per daug nenatūraliai, dirbtinai, o juk aš esu tikra natūralumo propaguotoja.

Na štai, keli gražių man nagų pavyzdžiai:

7. KNYGOS.
Tai yra dalykas, kurį nuo vaikystės mėgstu ir kurį labai vertinu. Jei ne knygos, tai dabar nebūčiau tokia, kokia esu, taip sakant... Jos padėjo man susiformuoti kaip asmenybei, išugdė, ir vis dar ugdo. Nes skaitydami žmonės mokosi su lyg kiekvienu perskaitytu sakiniu. Sakinys po sakinio, knyga po knygos - tobulėjimo procesas visą laiką vyksta. Gal tik kartais joms nebūna tiek daug laiko, kaip norėtųsi...
Mėgstamiausias žanras: romanas, gali būti ir detektyvinis romanas. Taip pat mėgstu klasikinius, senus romanaus, mėgstu mokslinę fantastiką, siaubo romanus... Labai daug ką. Tik nelabai "virškinu" visokias eilėraščių knygutes. 

8. KINAS.
Iš karto galiu pasakyti: mėgstamiausias režisierius Timas Burtonas. Nemanau, kad egzistuoja koks nors blogas, nelabai įdomus jo kurtas filmas, jo filmai visi geri. Ir aš tai patvirtinsiu, kai visus peržiūrėsiu. Iki šiol mačiau "Sleepy Hollow", "Sweeney Todd...", "Frankenweenie" ir kitus, kuriuos dabar tingiu vardinti... Apie kitus režisierius mažai žinau, nėra tokių, kuriuos baisiai mėgčiau. Yra tik aktoriai, kurie pelnė mano palankumą per savo gerą vaidybą. Tai būtų Johnny Depp, Keira Knightley, be abejonės, Jodie Foster, Nicole Kidman, Drew Barrymore, Hugh Jackman, Hugh Laurie, Patrick Wilson, kuris sužavėjo iš savo vaidmens filme "The Passengers" ir daug kitų, kurių jau net nepamenu dėl jų gausybės. Konkretaus filmų žanro, tokio, kurį besąlygiškia mylėčiau, nėra. Man patinka viskas, geru siužetu.

9. GYVŪNIJA.
Gyvūnus aš tikrai labai myliu. Labiau nei žmones retkarčiais. Kai buvau maža, sakydavau, kad turėsiu visų gyvūnėlių po vieną, nes tiesiog niekaip negalėjau atsirinkti, kokio vieno norėčiau, visi jie man labai patiko. Pamenu, pirmasis mano augintinis buvo triušis, po jo atsirado antrasis, kuris su manimi yra ir dabar. Tai ne triušis, o šuo. Bailus Jorkšyro terjeriukas... Bijo jis visko, kas jį supa, net menkiausio sukrutėjimo, staigaus judesio ar netikėto garso. Bet tai nesvarbu, jis vis tiek man yra tobulas, vienintelis ir nepakartojamas <3 Vėliau jau norėčiau Aliaskos malamuto arba Sibiro haskio, nes jie yra tiesiog nuostabūs šunys, tiek iš savo charakterių, tiek iš išvaizdos. Patinka man ne tik šunys. Kates taip pat dievinu. Pačios pačiausios man yra melsvosios rusų katės, arba tos persų, tokios pilkos. Paukščius laikyti namuose ir narvuose, mano supratimu, nėra labai gerai, todėl turbūt niekada nelaikysiu jokio paukščio, kad ir kaip man jie stipriai patiktų. Paukščiai turi būti laisvėje. Iš kitokių gyvūnų, labiau laukinių, man patinka meškėnai, nes jie labai įdomūs, mieli, taip pat šeškai, visokie graužikai: burundukai, voverės... Iš miško gyvūnų: lapės, vilkai. Žodžiu, galėčiau vardinti ir vardinti...


Na štai, ištempiau net iki 9 dalykų. Tikrai daug. Manau, dar tikrai sugalvočiau daugiau apie ką parašyti, bet kol kas nebežinau. Galbūt dar ateityje ką nors tokio padarysiu. Juk mano skonis dar tikrai keisis, todėl tie dalykai, kuriuos čia išvardinau ir apibūdinau pagal savo suvokimą, greičiausiai irgi keisis. O tai, ką parašiau čia yra būtent "čia ir dabar" momentas. Būtų įdomu man pačiai paskaityti tai po kelių metų...

Dėkui už jūsų kantrybę, jei kas nors perskaitė viską ir iki kito karto.

Čiau!

Pelėda :>