Paprastai, be filosofijos

Metas vėl ką nors parašyti. Nerašysiu apie mokyklą, juk tai daro pernelyg daug žmonių. Man neįdomu apie tai rašyti, nes tai paprasčiausia rutina. Tiesa, šie metai žada daug įdomių reiškinių mano mokyklinėje kasdienybėje, žada daug naujienų. Galiu pasakyti tik tiek: esu pasrįžusi stengtis dėl savęs, taip ir bus. Tik nežinia kiek ilgai tai truks. Aš tikiuosi, kad dar 4 metus.

Savotiškai susirimavo. Bet rimuoti nenusiteikus. Eilėraščių nekūriau jau daugybę mėnesių. Kažkada norėjau išleisti savo eilėraščių rinkinį, bet supratau, kad eilėraščių rašymas yra ne manoji sritis. Anksčiau mano pažiūros buvo labai siauros, nežinojau, kad rašyti ir kurti galima labai daug ką. Na, žinojau, bet neturėjau supratimo kaip tai daryti. O dabar štai - rašau internetinį blogą. Bandau ir daugiau rašyti. Tiesa, norėčiau truputi dar parašyti apie mokyklą ir pasigirti, jog šiandien lietuvių žodinį diktantą parašiau 10 - ukui. Bet pažymių pas mus nerašys pirmąjį mėnesį. Man patinka tai.

Tiesą sakant, nelabai dabar turiu aš to laiko rašyti blogus ar ilgai sėdėt prie interneto. Realiame gyvenime yra visko daug, ir žinau, kad dar padaugės. Eisiu rimčiau pradėt mokytis su savo "medienos gabalu". O dar toks jausmas, jog pusę savo dienos praleidžiu važiuodama autobusu nuo namų iki mokyklos ir atvirkščiai. Aišku, taip nėra...

Tiesiog mano tikslas yra toks: daug dirbti, bet niekada nepervargti. O tai sudėtinga, tad bandysiu rasti iš ko pasisemti jėgų. Nes esu tokia asmenybė, kuri greitai gali smukti žemyn, nesulaukusi palaikymo. O būtent palaikymo mano gyvenime yra mažiausiai. 

Tai buvo Pelėdos žodžiai.

Labanakt.