I'm baa-ack!

Hmm.. Ir nuo ko čia dabar pradėjus? Šiandien pagaliau vėl atsidariau savo senąjį gerąjį NPP.. Praėjo nemažai laiko nuo mano paskutinio įrašo savo pasaulyje. Paskutinysis buvo lygiai prieš 3 mėnesius - liepos 24 d. Kažin ar kas nors iš viso pastebėjo, kad dingau, bet anyway, vis tiek. Jei ir yra kas nors, kas pastebėjo ir pradėjo klausinėti savęs, kur gi aš prapuoliau, tai atsakymas labai paprastas: man buvo pertrauka. Nemaža pertrauka. Bet man tokios yra reikalingos, toks aš jau esu žmogus. Kartais tiesiog dingstu be žinios. Bet tai nereiškia, kad atėjo galas mano blog'inimo karjerai. Atvirkščiai, aš prisikroviau daug energijos ir naujų idėjų! (not really, actually) Tačiau tiems, kuriems galbūt įdomu mane būdavo skaityti, turiu gerų naujienų: aš ketinu tęsti savo karjerą, vėl pradėti dažnai kelti įrašus bei daryti tai reguliariai. Taip taip. Reguliariai. Ir ne tik tai. Aš dar ketinu pradėti rašyti antrą savo blog'ą. Prie tokio sprendimo priėjau, kai supratau, kad man tai gyvybiškai reikalinga. Nes šiame blog'e aš nustojau rašyti apie save ir savo gyvenimą, kadangi mano gyvenimas visada buvo nuobodus ir panašiai, todėl galvojau, kad niekam neįdomu apie jį skaityti. Tačiau dabar aš pakeičiau savo nuomonę. Kartais žmonėms įdomiau skaityti apie kitų gyvenimus, nei keistas rašliavas apie pasaulį ir keistus dalykus vykstančius pasaulyje, kurių niekas nesupranta. Taigi, nuo šiol turėsiu du blog'us. Šis ir liks toks, koks yra, čia vyraus rimtos temos, rimti pamąstymai apie rimtus dalykus, ir todėl rašysiu į jį rečiau. O kitame bus daugiau apie mane, apie linksmesnius, įdomesnius žmonijai dalykus. Šitame atsiskleis rimtoji mano pusė, o kitame galbūt daugiau beprotiškoji ir durnoji pusė, jei galima taip sakyti.

Tai tiek norėjau pasakyti šiam kartui.

Dėkoju tiems keliems žmonėms, kurie galbūt perskaitė ir tikiuosi, visi laikosi tiesiog puikiai.

                                         Pelėda. <3

Tai, kas būna skausminga.

Kaip elgtis, jei matai, kad kitas žmogus stovi ties bedugnės krašto ir svarsto, šokti ar ne šokti? Ar tu ištiesi jam pagalbos ranką, sakydamas, kad viskas bus gerai, ar tu tik pažiūrėsi į jį, pavadindamas kvailiu, ir nueisi ramia širdimi? Atsakymas: elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad jis elgtųsi su tavimi. Ir viskas.

O jeigu pats stovi prie bedugnės krašto? Ir kas, jeigu nieko nėra šalia arba į tave spjauna ir palieka? Yra pasirinkimas. Visada yra pasirinkimas. Pasirinkimas, vienas iš dviejų. Gali nušokti, arba gali pasiimti naują galimybę. Niekada ne per vėlu viską pradėti iš naujo, jei tik jauti, kad tai reikalinga. Sakoma, žmogaus prigimtis niekada nesikeičia. Bet prigimtį galima pažaboti vien tik valios ir noro pastangomis. Netikiu, kad yra žmonių, blogų iš prigimties. Jei žmogus tampa blogu, vadinasi dėl to kaltas ne jis, o skaudžios aplinkybės ir išgyvenimai, kuriuos jam pačiam teko pergyventi savo kailiu. Tada žmogus morališkai palūžta, pažeidžia savo pasąmonę visam laikui ir jam padėti tampa labai sunku. Arba būna, kad žmogus atvirkščiai, tampa tik geresniu. Kažkoks revoliucinis perversmas įvyksta jo galvoje. Galbūt tas jausmas, kad gali užmiršti apie savo skausmą, malšindamas šalia esančiojo skausmą? Kai kuriems tai tampa išsigelbėjimu. Bent jau kurį laiką.

Pasaulyje yra 7 milijardai žmonių. Kodėl tada tiek daug vienišų, liūdinčių, palaužtų? Pasaulis yra pilnas neteisybės ir žiaurumo, todėl kovoti prieš jį beprasmiška. Pats neteisingiausias dalykas žemėje yra džiaugtis, mėgautis gyvenimo malonumais, kai žinai, kad tuo tarpu, kažkas kitas, esantis visai šalia tavęs, kenčia. Ir tiesiog užmiršti apie jį. Sužinoti, pamatyti akimirkai, pagailėti ir vos nusisukus, užmiršti. Nes kas gali norėti kęsti už kito žmogaus kančias? Kas prisiims atsakomybę už kažkokią gyvenimo neteisybę, kuri visai nesusijusi su tavimi ir nepriklauso nuo tavęs? Niekas. Gal tik tas, kuris neturi ką veikti, ko siekti ir nežino, kodėl egzistuoja. Bet ir tai yra abejotina, net didžiausias dykaduonis, tinginys, veiklos neturintis asmuo, sunkiai imtųsi tokios misijos.

Taip, prieš gyvenimo neteisybę nepakovosi ir nenugalėsi jos. Tačiau galima stengtis ją sumažinti. Nes visada yra pasirinkimas. Būti ar nebūti? Daryti ar nedaryti? Norėti ar nenorėti? Kodėl gi nepažiūrėjus į viską teigiamai? Kodėl gi nepasirinkus būti, daryti ir norėti, vietoj nebūti, nedaryti ir nenorėti? Nieko neprarasi, būdamas pozityvus. Nusivylimas neišvengiamas, kam nors nepasisekus, kame dėjai daug vilčių, tikėjimo ir pastangų. Tačiau negali sektis visada. Kaip ir mokykloje, kontroliniam ruošiesi visą savaitę, o atėjęs parašyti, pamatai, kad jis visai ne toks, kokio tikėjaisi. Tačiau dažniausiai turi galimybę perrašyti. Taip ir gyvenime, jei suklumpi, gali atsikelti ir bandyti iš naujo. Kažkada pasiseks, net jei prireiks pusės gyvenimo bandymų. Ir tam patvirtinti yra galybė įrodymų - kitų žmonių istorijų. Kodėl gi neįdėjus pastangų padaryti bent tave supančius žmones laimingesniais? Net jei nieko už tai negausi. Net jei tie žmonės nepadarė nieko tokio, kad tavo pastangų nusipelnytų. Gera tiesiog viduje. Ir negi to mažai? Neįsivaizduoju, kas per žmogus turėtų būti, jei jam to būtų ne gana.

Pasaulį valdo šios pasaulio blogybės: pinigai, puikybė ir godumas. O pinigai valdo tuos, kurie jų turi. Daugelis žmonių tvirtina, kad „jei turėtų daug pinigų“, tai tikrai skirtų jų visoms labdaroms, kiek tik įmanoma. Prisipažinsiu, kad ir aš taip galvojau bei svajojau ne vieną kartą. Tačiau šovė į galvą mintis, prieštaraujanti šiems altruistų įsitikinimams. Pinigai yra klastingi (lygiai kaip ir meilė) ir jie gali net pražudyti žmogų (lygiai kaip meilė), turėdami/įgydami pinigų žmonės apanka (lygiai kaip ir įsimylėjus) ir jie tiesiog praranda savikontrolę, pasimeta ir priima ne visada teisingus sprendimus. Įgijęs pinigų žmogus dažnai taip apsidžiaugia, kad jų laimė aptemdo jiems protą ir jie paprasčiausiai užmiršta, ką kalbėjo anksčiau, kai dar neturėjo tų šlamančiųjų savo piniginėje. Užmiršta apie visokias labdaras, apie norą padėti neturtingiems, badaujantiems ir leidžia juos savo reikmėms, nes jam atrodo, kad tai jis nusipelno apdovanoti save, o ne tie, kuriems tiesiog nepasisekė, nes galbūt jie patys dėl to kalti... Žinoma, būna ir nuostabių išimčių ir aš iš visos širdies gerbiu tuos retus žmones. Kurie tyli, nesiskelbia, ramia sąžine, gerais ketinimais viską padaro...

Puikybė bei godumas valdo žmones ne mažiau nei pinigai. Pinigai yra viso ko viršuje, nes dažniausiai tai nuo jų kyla ir puikybė su godumu. Gaudami kažką, kuo žmonės yra labai patenkinti, kas daro jų kasdienybę linksmesne, įdomesne, kas glosto jų savimeilę, jie trokšta gauti vis daugiau ir daugiau tokių gėrybių. O jų galima nusipirkti už visagalius pinigus. Pinigai suteikia žmogui galią. Jis su jais gali padaryti viską. Ne tik įsigyti daiktų, bet ir pakeisti pasaulyje dalykus, kurie jam nepatinka, kuriuos dažnai jis nukreipia taip, kad neštų naudos jam... Taip, visai kaip mielieji Seimo nariai.

Kai pagalvoji, pasaulis be pinigų taptų šimteriopai gražesnis.

Tačiau jų niekas nepanaikins. Pinigų išradimas buvo skirtas sutvarkyti pasaulį, o ne tik labiau jį sujaukti. Ech, žmonija, kur tu nusiritai... O dar kalbama, kad pasaulis tobulėja. O aš pasakysiu: nė velnio!

 Pelėda. 

Chaoso pinklėse

Rašyti ir kalbėti verta tik tada, kada turi ką pasakyti. Tušti žodžiai yra nieko neverti. O tušti jie būna tik tada, kai pasakyti ne iš širdies arba ne iš sveiko proto. Ir taip pat dar tie žodžiai, kurie žeidžia, skaudina, duria stipriau nei peilis. Jie iš viso yra neverti atkreipti dėmesio. Keista, kad žmonės į juos reaguoja jautriausiai, nors turėtų ignoruoti. Deja, kai žodis yra stipresnis už ginklą, nekreipti dėmesio tampa neįmanoma. 

Manau, kad žmonių gėriui nėra ribų. Jei žmogus geras, jis toks bus visada ir visą savo gyvenimą stengsis padaryti kitų gyvenimus gražesniais. Tokie žmonės, net patys viduje besijaučiantys sumautai ir sužlugdytai, nenustoja aplinkiniams gera daryti, nes jie tarsi maitinasi jų laime, kuri padeda jiems bent trumpam numalšinti savo asmeninį skausmą. Žinoma, būna, kad juos pakerta skausmas. Tik silpnuosius. Stiprieji visada pakyla ir eina toliau.

Sunku sau pripažinti, tačiau žmonių blogiui taip pat nėra ribų. Aš taip manau. Nemažai girdėjau istorijų apie tikrai blogus žmones. Kai kurie sako, kad žmogus ne blogas, o tik blogai elgiasi. Bet juk čia vienas ir tas pats. Juk tai, koks tu esi, atskleidžia tavo darbai. Manau, tuos žmones užvaldo piktosios jėgos. Kaip yra gerosios, taip egzistuoja ir piktosios. Šios abi pusės kovoja tarpusavyje. Gėris ir blogis. Šviesa ir tamsa. Balta ir juoda. Ir taip susidaro Chaosas.

Man pati tobuliausia spalva yra pilka. Ne mėgstamiausia. Bet tobuliausia. Pilka spalva tinka visur (supratau tai, kai nusipirkau pilką nagų laką, kuris tapo mėgstamiausiu iš karto). Pilka susidaro sumaišius baltą ir juodą. 

Taigi pilką spalvą aš vadinu Chaoso spalva. Nes Chaosas yra baltos ir juodos, gėrio ir blogio mišinys. Manau, kad visas mūsų pasaulis yra pilkas. Chaosas vyravo nuo tada, kai tik žmonės pradėjo nusidėti. Kas čia žino, gal jis pačioje pradžioje buvo baltas. Patikint Biblijos pasakomis, galima teigti, jog Chaosas prasidėjo, vos tik žaltys sugundė Ievą paragauti uždrausto vaisiaus ir ji tai padarė. Na, tikint tuo, galima sakyti, jog pasaulis tikrai trumpai pabuvo tyras ir nesugadintas. Gal Ieva pasmerkė visą žmoniją. Tačiau kalta ne ji. Kaltas yra žaltys, pačio Šėtono siųstas. Piktosios jėgos yra dėl visų pasaulio negandų kaltos.

Ir šiuo faktu tikėdami dievobaimingi žmonės, ėmė bijoti velnio, kaip pakvaišę melstis Dievui, tikėdami, kad jis yra vienintelis jų gelbėtojas paskutiniajame teisme, tačiau bijodami jo vos ne lygiaverčiai su velniu. Bet kas per tikėjimas, kylantis iš baimės? 

Dar viena teorija, kuria aš būčiau visai linkus patikėti: Dievas iš tikrųjų yra blogas. Jis kuria mus tam, kad žudytų ir tarsi taip smaginasi iš neturėjimo ką veikti. O Šėtonas yra geras, nes nori žmogui atskleisti žmonijos ir egzistencijos paslaptis, kurias atskleisti taip vengia Dievas. 

Kiek suprantu, šią teoriją propaguoja tikrasis satanizmas. Nesu satanistų gerbėja, nes iki šiol dar nesugebėjau jų suprasti ir perprasti. Tas satanizmas, kurį visuomenė rodo žmonėms, stengdamiesi atbaidyti nuo jo, iš tikrųjų yra sugadintas, paverstas iškrypusiu ir bjauriu. Kas čia žino, gal jis išties toks, gal "tikrieji" satanistai meluoja ir daug ką slepia. Štai kodėl nepasitikiu aklai tuo, ką jau žinau. Bet visko gali būti, mes žinome labai mažai...

 Daugelis žmonių sako, kad tiki KAŽKUO, kažkokia aukštesne, viršesne jėga, bet ne Dievu. Jei tai ne Dievas, kaip paaiškinti, kaip įvardinti tą aukštesnę jėgą? Aš esu beveik linkusi prisidėti prie tos žiaurios ir ne visiems suvokiamos nuomonės, kad Dievas yra miręs. Visai kaip Black Sabbath "God Is Dead?".

Kuo aš dabar tikiu. Tikiu reinkarnacija, vis dar. Tikiu sielų egzistavimu ir amžinumu. Tikiu amžinu gyvenimu, bet ne Rojuje. Tikiu tuo, kad siela palieka kūną, kai jis miršta ir susiranda naują kūną, ką tik gimusį. O pasiklydusios sielos vaidina savo rolę kaip vaiduoklių. Žinau, gal skamba vaikiškai ir naiviai, ir visi sakys, kad čia aš fantazuoju. Gal ir taip. Bet aš taip tikiu. Tikiu, kad ir tie vaiduokliai egzistuoja. Tikiu, kad pasiklydusios sielos gyvena tarp mūsų, tik mes jų nematom. Žmonės, mirdami nenatūralių būdu, žuvę avarijose arba nužudyti, palieka savo sielas klajoti. Ir jos būna arba blogos, arba geros. Štai kuo aš tikiu. Ir geriau jau nesikišti į jų pasaulį, nebandyti kviestis dvasių, nes galima ir prisižaisti. Reikia palikti viską, kaip yra, nedrumsti natūralios pasaulio upės srovės. Kad ir kaip norėtųsi tuos atsakymus sužinoti... Žmonėms nelemta. Mums nelemta žinoti tiesos. Kodėl tiesiog nesusitaikius? Aš galėjau tai parašyti pačioje pradžioje ir nerašyti daugiau nei sakinio apie religiją. Bet yra dalykas, jog mąstyti ir diskutuoti apie tai įdomu. Net jei tai nesuteikia apčiuopiamos naudos.

Pelėda 

Neišvengiamieji pokyčiai ir mano įvairiapusiškumas

Keičiuosi ir vėl. Taip yra todėl, kad nieko nėra amžino, viskas laikina. Ir pokyčiai visada yra reikalingi. Naujasis fonas geriau atspindi mano asmenį ir daug labiau man patinka. Manau, buvau praradusi savo pelėdiškumą su senuoju. 

Keičiasi ne vien išvaizda, bet ir turinys. Manau, daugiau neberašinėsiu apie save. Rašinėsiu savo mintis ir toliau, tačiau jos bus ne apie mano gyvenimą. Ieškosiu įkvėpimo ir stengsiuosi rašyti geriau. Nes iki šiol rašiau bevertį šūdą (savikritika tiesiai šviesiai). Rimtai, kam įdomu skaityt? Net man nebeįdomu darosi. Dienoraštis yra vienas reikalas, blogas yra kitas reikalas. Daugelis rašo apie madą, kiti apie keliones, dar kiti recenzijas apie knygas arba filmus. O aš bevertes nesąmones, kurių niekam nereikia. Beletristika tai vadinama. Gal kažkada jaučiau didelį nevaldomą poreikį išlieti būtent savo vidų šiuo būdu, tačiau dabar to poreikio arba neliko, arba jis pakeistas kitu. Pastarasis variantas tikriausiai ir bus teisingas. Rašiau vien sau. Dabar noriu rašyti kažkam, kas galbūt panašus į mane. Ir galbūt jis mane atras mano stiliuje ir galbūt kažkam pagerinsiu gyvenimą savo rašliavomis.

Aš esu ant tiek įvairi asmenybė, kad neįmanoma apsakyti. Negaliu išsirinkti kokio nors vieno savo stiliaus, nes man patinka stilius maišyti. Kiti gal neįžvelgia tame jokių problemų. Bet aš manau, kad man reikia atrasti savo konkrečią nišą ir nustoti blaškytis tarp įvairių pasaulių. Mano pasaulis turi būti vienas mano pasaulis. Savitas, išskirtinis, originalus, koks ir yra, bet jis turi būti apipavidalintas. Žodžiu, negaliu paaiškinti. Ir nereikia.

Man patinka senovė, senoviniai daiktai, stiliai ir panašiai, bet taip pat mėgstu modernizmą, naujoves, technologijas. Tarp šių dviejų gyventi beveik neįmanoma, nes pasaulis jau per daug pažengęs. Galima senovę atrasti ir įžvelgti nuotraukose su visokiais sendinimo efektais, galima nusipirkti daiktų iš antikvarinių parduotuvių ir išdėlioti juos namuose, galima apsigyventi sename name, apie kurį žmonės kalba, kad vaidenasi, galima netgi rengtis senoviniais rūbais (tik juos dažnai teks patiems siūtis), TAČIAU pasaulis vis tiek nesustabdomai modernėja ir bet kas gali apsimetinėti, kad to nemato, užsidaręs savo pilyje ar rūmuose, bet kartą pažvelgęs pro jų langą, nuo realybės nepabėgs. 

Man patinka mokslas, patinka logiškai mąstyti ir realiai žvelgti į pasaulį, bet taip pat negaliu gyventi nesvajodama ir nefantazuodama. Kaip tarp ŠIŲ dalykų sugyventi? Juk paprastai žmonės būna arba vienokie, arba kitokie, ar bent linkę į vieną ar kitą labiau. O aš negaliu net pasakyti, į ką labiau linkus. Galiu pasakyti, ką dažniau darau - tai be tikslo svajoju bei fantazuoju. Bet tai yra ne tai, ką noriu daryti... Tai yra mano prigimtis, kurios turbūt ir nekenčiu savyje. Ir kadangi prigimties pakeisti neįmanoma (ar įmanoma?), tai teks man blaškytis visą gyvenimą. Nebent atrasiu tą stebuklingą raktą (čia ne fantazija, čia tikrai toks egzistuoja, tik perkeltine prasme...)  

                                                                                                                 Pelėda.

Laikas padaryti šiokį tokį gyvenimo update'ą. Deja, niekur aš nedingau ir nepradingau, kad ir kaip visi svajotų apie tai. Ir toliau gadinu kitiems nervus ir sveikatą su savo psichozėmis. 

Kaip greitai praėjo šie mokslo metai. Pradedu vis aiškiau matyti, kuo man tiktų ir labiausiai patiktų būti baigus mokslus. Tik vis dar kyla abejonių ir stovi toks jausmas, kad aš neteisi, kad pasirinksiu neteisingai ir vėliau visą gyvenimą kentėsiu. Tačiau juk mokytis niekada ne per vėlu... Gal viskas bus gerai.

Ruošiuosi kelionei į Italiją jau trečią kartą savo gyvenime. Išvažiuosiu naktį, kažkur vidurnaktį turėsiu būti prie Kauno pilies, prie kurios stovės autobusas. Iš viso važiuosim 2 paras. Stosim Bratislavoj, pernakvosim viešbuty ir tada vėl visą dieną riedėsim... Žodžiu. Man svarbiausia turėti knygą ir muzikos. Nereikia nei drabužių, nei nieko. Aš galėčiau tiesiog taip paimti ir išvažiuoti toli be daiktų. Mėgstu rizikuoti. Tai labai užgrūdina gyvenimui. Bet vis tiek jau pradėjau dėtis drabužius į krepšį ir kitus š., kurių turbūt net neužsidėsiu... Bet neesmė.

Šiuo metu skaitau Barboros Mejerytės "Jonę". Viena geriausių skaitytų lietuviškų knygų. Retas reikalas. Labai daug dėmesio skiriama gamtai, miškui. Tuo primena Antano Baranausko "Anykščių šilelį". O šiaip tai yra labai šauni, įdomi meilės istorija. Ne banali, kaip "Saulėlydis", o tokia labiau reali, žemiška, žmogiška. Turtingas grafas Liucijus ir vargšė kaimo mergaitė Jonė. Nors toje knygoje yra nemažai mistikos, ji yra kaip pasaka, tik be keistų reiškinių ir mitinių būtybių. Labai kaimiška, vartojami tie senoviniai lietuviški žodžiai, taip pat mažybiniai žodžiai (pvz., žiemužėlė, klevelis, staklelės ir t.t.). Bet nepaisant to, viskas labai įspūdinga, kai įsiskaitai. Aš labai įsijaučiau į veikėjų jausmus ir emocijas.

Klausoma muzika. Nelabai kas pasikeitė. Dabar kadangi mano nuotaikos kaitaliojasi, tai klausau įvairios muzikos. Bet vis tiek daugiausia savo sielos muzikos - My Dying Bride ir Lacrimosa (man labai tinka kai skaitau), kartais geros elektronikos - IAMX (neblogas Chriso Cornerio projektas), Lacrimas Profundere, Moonspell, ir Motley Crue, nes jie turi gerų gabalų... Žodžiu, daug doom'o. Ir dar labai įstrigusi Placebo daina "Too Many Friends", nors ji man net nepatinka, bet negaliu nustot klausyt... Negaliu pasakyt, ko konkrečiai klausau, nes konkrečiai nieko nėra. Tiesiog, random muzika.

Nežinau, ko man trūksta. Manau, mano gyvenime labiausiai trūksta stabilumo. Kažkokio tvirtesnio pagrindo, kažko, kas prilaikytų mane kai krentu. Kažko, kas nuramintų ir pasakytų, kad viskas bus gerai.. Kad nustočiau panikuoti, jaudintis dėl viso pasaulio problemų ir verstis visas įmanomas kaltes sau. 

Kas mane labiausiai nervina, tai jausmas, kad gaištu brangų laiką, švaistau darydama nereikalingus dalykus, stoviu vietoje, neinu į priekį. Ir viskas tik dėl to, kad bijau dėl ateities, ir neturiu ramsčio, nei kam pasiguosti. Esu viena šiam pasauly, nors aplinkui pilna žmonių. Kartais sąmoningai su tuo faktu susitaikau ir suvokiu, kad toks mano likimas ir kad tai net savotiškas pliusas, nes aš savęs niekada neįkalinsiu kito žmogaus valioje... Gyvensiu viena, niekas man netrukdys, galėsiu daryti gera žmonėms ir gersiu iš jų geras emocijas, kurios mane pačią užpildys. Užpildys tą tuštumą manyje. Geriausias gyvenimo tikslas - tai daryti gyvenimą geresnį kitiems.

Čia mano mėgstamiausios IAMX dainos, manau, verta paklausyti...

Pelėda.