Žiema. Tiesiog žiema.

Kai žmogus yra vienas, tik pats su savimi, jam belieka tik būti draugu sau pačiam. Eiti į kiną su savimi, gerti vyną ir kalbėtis apie gyvenimo filosofiją su savimi, žiūrėti į veidrodį ir spoksoti į savo sielą... Ar vienatvė yra gerai kai žinai, kad ji maloni, bet taip pat pamažu žudo? Lygiai taip pat kaip meilė. Kas yra meilė? Turiu savo požiūrį į šį reikalą. Meilė - tai iliuzija, kuri susidaro nuo poreikio jaustis mylimam. Arba kitaip: meilė - tai prisirišimas prie kito žmogaus susidaryto tobulo portreto. Bet iš tikrųjų ji yra klastinga. Pradžioje pats gražiausias ir šilčiausias sapnas, pabaigoje - mirtis arba pabudimas iš sapno, kas iš tikrųjų yra beveik tas pats. Geriausia prie nieko stipriai neprisirišti, nes anksčiau ar vėliau reikės paleisti ir tai bus beprotiškai skausminga (bent jau labai jausmingiems žmonėms, kaip aš). Tai yra mano tiesa. Nieko negaliu padaryti.
___________________________________________________________________________

___________________________________________________________________________

Jeigu koks nors žmogus, nematęs manęs daug laiko, paklaustų kaip man sekasi, aš paprasčiausiai atsakyčiau "nieko naujo". Gal tik savo viduje patobulėjau, jei galima taip sakyti. Nes kartais tampa neaišku, einu į priekį aš, ar krentu prarajon. 

Nepaisant didelio šalčio, vis tiek turiu pasakyti, kad žiema - pats gražiausias ir žavingiausias metų laikas. Kiekvienais metais, kai išeinu į lauką pirmą kartą prisnigus, pajaučiu tą stebuklingą jausmą. Tarsi viskas būtų atsinaujinę, tarsi būčiau atsidūrus kitoje planetoje. Eglės, pušys atrodo nuostabiai apsnigtos. Krentantis sniegas nuo namų stogų, užšalusi upė, labai dažnai - pastelinių spalvų padangė... Nieko nėra gražiau už tuos vaizdus. Vėl sustiprėjęs noras nuvykti į tokius kraštus kaip Aliaska, Suomija, Sibiras... Vilioja mane šaltis. 
____________________________________________________________________________

____________________________________________________________________________

Nenorėjau laukti autobuso stotelėje apie 20 minučių, tad nuėjau į netoliese esantį knygyną. Man labai patinka jo aplinka. Kažkas panašaus į Hogvartsą. Žodžiu, labai dvelkia senove ir paslaptimi. Ir ten taip tylu, kaip kokioje bažnyčioje, kai niekas nekalba. Ir pamačiau Dano Browno "Inferno". Taigi, negalėjau nenusipirkti... Nors knygų skaitymą kiek apleidau, bet silpnybę joms vis dar jaučiu. Kai išėjau iš bibliotekos, supratau, kad į autobusą pavėluosiu. Tačiau vis tiek nuėjau į stotelę, ir, mano laimei, autobusas atvyko už minutės. Kai važiavau namo, supratau, kad šalia manęs atsisėdo mano buvusi istorijos mokytoja. Manau, neatpažino manęs. Šiaip gera mokytoja buvo kaip tos mokyklos kontekste... Tik ją vertinti pradėjau per vėlai.

Geriau pagalvojus, padariau nemažai atradimų kino pasaulyje. Pradėjau daugiau filmų žiūrėti. Kažkada mačiau Alter Bridge dainos "Blackbird" vaizdo klipą, kuris buvo padarytas su ištraukomis iš vieno filmo. Ilgą laiką nežinojau, koks tai filmas, nors labai norėjau sužinoti. Ir tada staiga atradau jį netikėtai. Kai pradėjau domėtis daugiau religijomis, krikščionybe, užtikau tokią sąvoką kaip stigmos. Ir šitaip atradau tą filmą, kuris ir vadinasi "Stigmos" arba "Stigmata" (1999). Kažkaip iš karto supratau, kad tai būtent tas filmas ir bėgau žiūrėti. Labai patiko, įspūdingas. Giliai įsirėžė į atmintį. 

Dar vienas filmas, apie kurį girdėjau ir anksčiau, bet kažkaip nesugebėjau pažiūrėti - tai "The Crow" (1994). Jį tikriausiai visi geriau žino. Šitą filmą jau galėčiau pavadinti vienu mėgstamiausių, peržiūrėjau net kelis kartus ir dar žiūrėsiu. Tiesiog nieko nenoriu pasakoti apie jį, nes reikia pažiūrėti, o ne kalbėti.

O dabar metas prisiminti senus, gerus, nemirštančius kūrinius. Vienas iš tokių "One Last Time". Viena gražiausių dainų Visatoje. Reikia tik užsimerkti, įsiklausyti, pajusti... Vis dar... Vis dar kiekvieną kartą klausydama šios dainos, jaučiu kaip per širdį eina tas skausmingas malonumas.

Pelėda.

When Holidays are coming...

Hello! :> Sunku patikėti, kad baigėsi ši sunki savaitė. Labai laukiau atostogų ir štai jos prasidėjo. Tačiau įdomu, ar liksiu jomis patenkinta, ar spėsiu pailsėti... Bet šalin pesimizmą. Viskas turėtų būti nuostabu. Ir visos šventės, kurios priartėjo, jos priartėjo taip greitai... Be galo greitai laikas eina...

Daugybė jausmų manyje verda. Nerimas ir laisvė, ilgesys ir neapykanta... Pakili šventinė ir optimistinė nuotaika kaitaliojasi su depresinėmis nuotaikomis. Kažkaip būna taip: išeinu (ar tiksliau - išbėgu) iš namų nutaisiusi malonų veidą ir sakau sau "be cool", tokia ir būnu, bent stengiuosi būti prie visų žmonių. Kai grįžtu namo noriu tik įlįsti į lovą, užsidengti kaldra ir niekada nebeišlįsti... Ir tai žiauriai keista. Bet tokia jau esu. Jei nevaidinčiau, kažin ar kada nors iš viso būčiau laiminga. Linksmos kaukės sukuria laimės iliuziją. Kodėl ja neprisidengus viešumoje?

Ech, man labai malonu matyti kitus žmones laimingus. Net ir žinant, jog pačiai man viduje - praraja. Kitų laimė daro mane truputi laimingesne. Ir nepavydžiu jiems. Man tik truputi pikta dėl neteisybės...

Iš tikro, nemanau, kad pastaruoju metu dar galėsiu ką nors čia parašyti, nes atsitiko toks dalykas su mano kompiuteriu ir dabar jo praktiškai neturiu. Tad gausiu jį naują (arba pataisytą) tik po Naujų metų. Tai pasinaudodama vienintele tokia proga, noriu pasveikinti visus, kas skaito (ir net tuos, kurie neskaito) su šiomis artėjančiomis šventėmis: Kalėdomis bei Naujaisiais metais. Linkiu visiems būti tiesiog laimingiems. Tiesiog būkit pakantesni kitiems žmonėms ir nejauskit neapykantos bei pavydo. Ir nors šiame pasaulyje jau blogiau negali nieko būti, vis dėlto, darykite viską ką galite, kad nebūtų jis toks jau sušiktas. 

Dabar aš geriu kažkokią juodą arbatą iš termoso. Žiūriu pro langą ir galvoju, kur pradingo sniegas. Nejaugi tikrai klimato atšilimas..? Bet whatever. Ne tai svarbiausia. Kažkodėl užsimaniau domėtis viskuo, kas šventa, religinga... Pradėjau skaityti Šventąjį Raštą. Namuose turiu visas dalis...  Taip pat pradėjau daugiau domėtis ezoterika, mistika, įvairiomis subkultūromis, keltų gentimis...

Muzika pastaruoju metu pati įvairiausia: vis dar prisikabinusi prie gotikinio roko, tokio doom metalo... My Dying Bride, Bullet for my Valentine, Tiamat, Bauhaus... Kieti jie. Kartais iš oldschool‘o pasiklausau Led Zeppelin, kai norisi kur nors išlieti energiją – AC/DC, ypač daina „T.N.T“ veža. Dar Iron Maiden su In Flames (jie visada tinka mano nuotaikų kaitoms). Na ir dar galiu pridėti Korn, nes jie išleido naujų neblogų kūrinių, kurie tikrai veža...

Lyg ir viską, kas svarbiausia, susakiau... 

Iki kažkada, žmonės (ir ne tik).

Nothing is everything.

  Įsitikinau, kad senamiestis būna labai tuščias ir nykus rytais. Ne dėl to, kad dangus apsiniaukęs ir ne dėl to, kad lyja lietus. Net ne dėl to, kad žmonių nedaug, o ir tų kelių praeinančių veidai kaip žemę pardavusių. Tiesiog tai yra tokia vieta, kurioje viskas seniai apmirę. O gal net niekada ir nebuvo gyva. Nors taip turbūt nebūna. Viskas gyvena ir viskas miršta. Bet koks skirtumas - viskas tėra iliuzija. Vis tik įsivaizduoju, kaip galėjo viskas atrodyti viduramžių laikais. Kažkodėl norėčiau gyventi tuose laikuose, nes tiesiog žinau, kad jie buvo žymiai geresni už dabartinius... Na ir kas, kad žmonės daug sirgdavo ir neturėdavo vaistų išsigydyti - jie labiau vienas kitą palaikydavo, būdavo nuoširdesni.

 Apie ką galima kalbėti, ką galima veikti ir kokia to prasmė, kai viskas tik absurdo teatras? Geriausia leisti sau gyventi pagal visišką anarchiją. Kokia prasmė daug uždirbti ir gerai materialiai gyventi, jeigu tu net viso to neturi. Turi tik faktiškai. Tačiau kiek tas turėjimas trunka? Numiršti ir vėl viskas prasideda iš naujo. Vėl esi tuščias ir bereikšmis. Ir vėl sieki to pačio - pasiturinčiai gyventi. Tas pats gyvenimo ratas. Tas pats baimės ratas... 'Your circle of fear is the same' Todėl geriausia yra daryti tik tai, kas patinka ir kas miela širdžiai. O gal ir sielai. Juk siela renkasi už mus. Bent jau turėtų rinkis. Geriau neignoruoti to, kas kyla iš vidaus. Tačiau aš puikiai suprantu tuos žmones, kurie nėra visiški egoistai ir kurie galvoja apie tokį dalyką kaip šeima. Būna, kad žmonių vienintelis gyvenimo tikslas - išlaikyti šeimą, padaryti taip, kad ateity jai nieko netrūktų. Tai nėra blogai. Tai net pagirtina. Bet man tai yra per daug normalu. Aš negalvoju apie tai, kaip apie savaime suprantamą, būtiną dalyką. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus viduje visada buvo ir bus vienas, nesvarbu kiek ir kokių žmonių jį besuptų. Todėl remiuosi tokia mąstysena, kad kiekvienas turi būti visiškai atsakingas už save, nepriklausyti nuo kažkieno kito valios, turi išmokti pats išgyventi šiame žiauriame pasaulyje. Gaila, kam nepavyksta. Bet jau geriau pralaimėti kovojus iš visų jėgų, negu sėdėjus vienoje vietoje ir laukius stebuklo. 

Šiaip gali kilti klausimas, kodėl mano mąstysena apie gyvenimą taip skiriasi nuo normalių žmonių? Manau, labai daug veiksnių tai įtakojo. Noras maištauti. Nenorėjimas būti kaip visi. Daug asmeninių priežasčių. Jausmas, kad visus moku tik skaudinti. Skaudinti savo skausmu. Bet niekada negalėčiau gyventi su kuo nors ir slėpti nuo jo savo tikrąją save. Tiksliau, galėčiau, bet tai būtų tarsi kalėjimas, negalėjimas išlaisvinti savęs. Jau dabar taip jaučiuosi, beveik visur. Tik todėl, kad mano mąstymas "neatitinka visuomenės standartų", esu ne vieną kartą patyrusi atstumimo jausmą. Žinau, ką reiškia, kai tavęs nepripažįsta tokio, koks esi.

Pastaruoju metu vėl be galo susidomėjau menais. Tiek fotografija, tiek architektūra, tiek tapyba - viskas mane traukia. Jei tik nejausčiau savyje to žlugdančio jausmo, kuris mane stabdo ką nors daryti, tai aš nuveikčiau labai daug. Ir aišku, jei būtų daugiau laiko. Dabar laikas man yra tas dalykas, kurio trūksta labiausiai. Atrodo, jo vis mažiau ir mažiau... O aš vis nieko nedarau... Bet nieko tokio. Mano galvoje glūdi mintis, kad reikia palaukti, kol mano gyvenimas susitvarkys.

O šiaip keisti dalykai vyksta man. Čia prie kelias dienas sužinojau, kad kažkoks kinas iš kažkokio Anhui, Hefėjaus miesto bandė įsilaužti į mano gmail'ą, bet jam nepavyko, atrodo. Ha, good job! Dėl viso pikto pakeičiau slaptažodį. Autobuse mane pradėjo sekti. Gal ne tik autobuse, nežinau, bet pastebėjau, kad kažkokia moteris mane fotkina su telefonu. Galvojo, kad nematau... Labai jau slptai tai darė, bet pastebėjau, kad kamera tiesiai į mane nukreipta ir pasirodė blykstė. Gal kokius 3 kartus nufotkino... Paskui perėjau į kitą vietą, bet vis tiek sėdėjau priešais, bet bandžiau kuo labaiu nusukti galvą. Paskui ta moteris pažiūrėjo į telefoną, kažką ten padarė, įsidėjo į rankinę ir išlipo. Dar prieš jai išlipant aiškiai mačiau, kaip į mane keistai pažiūrėjo. Žodžiu, darosi įdomu. Turbūt manęs ieško - ot tai bus nuotykių!

Dar galėčiau pasigirti naujausiu ir geriausiu pirkiniu - tai nauji kerziniai batai. Pagaliau gavau batus, kurie yra man patys gražiausi, patogiausi ir visokie kitokie -iausi. Kažkaip keista, kad mane dar sugeba džiuginti tokios smulkmenos. Na, bet jei džiugina - tai nėra taip blogai. 

Kuo toliau, tuo labiau mintyse kirba idėja pradėti gaminti rokeriško stiliaus daiktus. Visokius papuošalus iš odos, kniedžių. Ir žinau, kad tai nėra taip jau paparsta, juolab man, kuri žiauri tingi tokiais darbais užsiiminėti. Tačiau šitokius darbus bent jau būtų malonu daryti. Ne taip, kaip mokykloje, kai sėdi valandų valandos prie kažkokios nesąmonės ir vis tiek išeina šlamštas. Bet tokius dalykus reikia kaip nors ištverti. (Oi, paspringau arbata...) Na, o dailės pamokos man patinka. Nėra lengva nupiešti labai puikiai, kai trūksta įgūdžiu, bet kartais jaučiu, kad turiu kažkokio talento. Gal vertėtų jį tobulinti..?

Laikas muzikai. Mano galvoje skamba Iron Maiden dainos. Tik jos maišosi su kitų grupių kelių dainų eilutėmis, kartais su nugirstu neišvengiamu popsu.. Nežinau, kokią dainą įkelti šį kartą... tebūnie tai ši Legenda :>

Pelėda.

Kaip man sekasi? Ir priklausomybė tamsai.

Kažkaip stengiuosi išlikti abejinga viskam. Vis dar. Žinot, nenoriu jokių įsipareigojimų, niekada. Nenoriu priklausyti nuo ko nors. Tiksliau, nuo žmonių. Galiu priklausyti tik SAU. Viskas tik mano ir man. Mano keistos mintys, mano kūnas, mano kvapas, mano gyvenimas - viskas tik mano. Ir viskas tik man. Niekam savęs neduosiu (kiek tai įmanoma). Ir niekada neišduosiu savęs bei savo įsitikinimų. 

Šis pasaulis kupinas pavojų. Ne tik fizinių, bet ir dvasinių. Vienas didžiausių - tai įgimtinės moralės praradimas. Ir dar labai svarbus - tiesiog savęs praradimas, kas su laiku turbūt 99% žmonių nutinka. Tikiu, kad man nenutiks. Viskas mano gyvenime yra kitaip, nei pas daugumą. Gal todėl mano likimas, mano ateitis atrodo tokia miglota. Viskas gali netikėtai pasisukti kita kryptimi. Tačiau tai jau gali nutikti kiekvienam. Skirtumas tik tas, kad kiti tikisi pačios geriausios ateities, kuri jiems užtikrintų tvirtą materialią padėtį, saugumą ir jaukumą iki mirties, o aš tikiuosi tik to, kad nebebūtų blogiau. Svarstau, ar kada nors gausiu, ko nusipelnius, ar taip ir mirsiu neparagavus tikros laimės. Kartais pradedu mąstyti, kaip viską pagreitinus, kaip greičiau viską užbaigus, bet tada pamatau, kad vienintelis kelias - padaryti tai greitai, o šito nenoriu labiau už viską. Silpnumo akimirkomis būnu kontraversiškesnė, nei bet kada. Nežinau, kas. Bet kažkokie du individai manyje tarpusavyje kovoja. Ar tai velnias su angelu, ar tai šuo su kate - neįsivaizduoju jų ir nematau, tik jaučiu. O gal tai tik mano siela grumiasi su demonu. Nes kartais atrodo, kad kažkokia pikta jėga įslinkusi į mano vidų ir tūno manyje visą laiką. Kartais net atrodo, kad aplink mane yra tamsos šydas, kurio kiti šalinasi. Kartais atrodo, kad ir kur beeičiau, viską apšviečiu savo ta tamsa.

Hell yea, pastaruoju metu mane taip apžavėjusi ir sužavėjusi tamsa duoda tokias pasekmes, kad klausau net ir tamsios muzikos, kuri man absoliučiai patinka (and I'm still addicted). Mano šių dienų topas yra Type O Nagative, Paradise Lost, tada Iron Maiden, In Flames ir truputis Alesanos... Šiame blogo įraše įkeliu net dvi dainas iš YouTube (pastarajame daugiausiai sėdžiu), gal kas susidomės ir paklausys, ir tikiuosi, žodžių bei melodijų niūrumas nesugadins jums jūsų puikių nuotaikų. Man tos dainos kelią melancholiją, bet ne gryną liūdesį ar depresiją, kuri vestų link savižudybės. Nežinau, gal kažką gali ir taip paveikti, bet manęs muzika taip niekada nepaveiks. Nebent galutinai išprotėsiu, tačiau tai mažai tikėtina, jei jau rimtai. Žodžiu, Type O Negative ar Paradise Lost dainos man kelia melancholiją, dramatizmo ir epiškumo jausmą, taip pat žiauriai "veža" iš vidaus... Sunku apibūdinti. Tikriausiai ne visi žino, kas yra eargasm'as. Tiesiog myliu juos ir viskas. Myliu.

Gali būti, kad aš myliu viską, kas man sukelia ypatingas ir labai stiprias emocijas. It is deep. Viskas, kas gilu ir turi prasmę mane žavi. Viskas manyje paremta giliais jausmais ir emocijomis. Viskas yra labai tikra, labai nuoširdu. Ir turbūt šitą jausmą aš dievinu, nes jis pats teigiamiausias iš visų pasaulio jausmų. Pradedu nekęsti jo tik tada, kai kas nors viską sugadina, kas nors įskaudina ir taip užgožia juos. Tada noriu būti plieninė, kokia ir atrodau iš išorės. Jau geriau iš tikrųjų tokia būčiau, visada. Bet kažin, ar įmanoma pakeisti savo prigimtį...

Aš bandau užmiršti viską, kas buvo praeityje, nes tai man nebenaudinga. Nenaudinga prisiminti, o kartais net žalinga. Matyt ilgiuosi senų laikų, prisiminimai neduoda ramybės. Kai pagalvoju ir viską iki smulkmenų prisimenu, aš šypsausi taip, lyg tą pirmą kartą. O tada staiga apsiniaukiu, prisiminusi, jog tai niekada nesugrįš, kad dabar viskas kitaip ir taip kaip anksčiau niekada nebebus. Iš tiesų, labai ilgiuosi jo... Ir jų. Tačiau žinau, kad pamiršiu arba nepamiršiu, tačiau tai nebebus man taip svarbu ir reikšminga. Nes laikas viską padaro. Laikas gydo žaizdas? Nė velnio nieko negydo. Tiesiog su laiku viskas tampa px.

Čia dar viena iš tų dainų, keliančių beprotiškas emocijas su įspūdingu video...

Atsiprašau už visą negatyvą...

ir niekada nepraraskite savęs.

Pelėda.

sometimes

______________________________________________________

Kaip keista kiekvieną dieną grįžti namo ir jausti ne jaukumą ir šilumą, kaip kituose namuose, o niūrumą bei šaltį. Jaučiu, kad nebenoriu gyventi toje kvadratinėje dėžutėje. Kaip galėčiau išnykti? Kur galėčiau atsidurti? Kur yra mano svajonių pasaulis? Kurioj materijoj?

Taip, ruduo gražus. Gražiausias metuose. Skausmas irgi gražus. Skausmingai gražus. Ne visi žino tą jausmą, kai kažkas atrodo taip gražu, kad net skauda. Žmonės, daiktai, reiškiniai - bet kas.

Katė vėl užšoko ant stalo, vaikšto ji kur nori... Norėčiau, kad ji pasiliktų su manimi visam laikui, nes ji labai dera prie manęs. Jos juodas kailis atspindi mano tamsų vidų.

Sekundės, minutės, valandos - jos eina. Jausmai nesikeičia. Vienatvė glūdi giliai įsitaisusi viduje, kaip susiraitės į kamuoliuką kačiukas. Darbai ir pareigos laukia kažkur kitur, kitos dienos bėgyje. Didelės ausinės spaudžia ausis. Galva po truputi sproginėja. Kartais už viską reikia mokėti skausmu. Bet kartais skausmo būna per daug, o tu nebežinai už ką moki.

Kas mane gelbsti? 

1. Pusiau vaistai, pusiau narkotikai - muzika. 

2. Mėtų arbata. 

3. Tamsa. Ta tamsa, kuri atslenka tik naktį. Na, ir dar ta, kuri būna anksti ryte.

Pasižadu, kad šį rytą atsibusiu anksčiau, kad pabūčiau toje tamsoje.

Šiandien atsimiegojau tarsi už visą savaitę. Vieną naktį miegojau 2h, kitą - 5h. Žodžiu, nėra jokio grafiko. Visiškas chaosas gyvenime. Visi aplinkui ir toliau tik skaudina. Kiek galima. 

Jei tik žmonės grįžtų prie gyvenimo ištakų, jei tik pažvelgtų atgal, į praeitį, jei tik susimąstytų ir pagalvotų... kad yra tokie šunsnukiai. Sorry, aš ir vėl tai darau, todėl atsiprašau, nes negaliu suvaldyti savęs. Tiesiog jei tik žmonės pabandytų pradėti gyventi taip, kaip gyveno jų protėviai, bent jau labai panašiai, atsisakydami daugybės šiuolaikinio šūdo, kurį visi kiša jiems, o jie jį su mielu noru suvartoja... Žmonės būtų geresni. Daugybe prasmių geresni. Bet ne, tai neįmanoma. Tai tik buvo eilinis mano pasvajojimas... 

apie geresnį rytojų.

_______________________________________________________________

Sometimes I wonder why I'm still waiting

Sometimes I'm shaking, that's how you make me

Sometimes I question why I'm still here

Sometimes I think I'm going crazy

.-|Pelėda|-.