sometimes

______________________________________________________

Kaip keista kiekvieną dieną grįžti namo ir jausti ne jaukumą ir šilumą, kaip kituose namuose, o niūrumą bei šaltį. Jaučiu, kad nebenoriu gyventi toje kvadratinėje dėžutėje. Kaip galėčiau išnykti? Kur galėčiau atsidurti? Kur yra mano svajonių pasaulis? Kurioj materijoj?

Taip, ruduo gražus. Gražiausias metuose. Skausmas irgi gražus. Skausmingai gražus. Ne visi žino tą jausmą, kai kažkas atrodo taip gražu, kad net skauda. Žmonės, daiktai, reiškiniai - bet kas.

Katė vėl užšoko ant stalo, vaikšto ji kur nori... Norėčiau, kad ji pasiliktų su manimi visam laikui, nes ji labai dera prie manęs. Jos juodas kailis atspindi mano tamsų vidų.

Sekundės, minutės, valandos - jos eina. Jausmai nesikeičia. Vienatvė glūdi giliai įsitaisusi viduje, kaip susiraitės į kamuoliuką kačiukas. Darbai ir pareigos laukia kažkur kitur, kitos dienos bėgyje. Didelės ausinės spaudžia ausis. Galva po truputi sproginėja. Kartais už viską reikia mokėti skausmu. Bet kartais skausmo būna per daug, o tu nebežinai už ką moki.

Kas mane gelbsti? 

1. Pusiau vaistai, pusiau narkotikai - muzika. 

2. Mėtų arbata. 

3. Tamsa. Ta tamsa, kuri atslenka tik naktį. Na, ir dar ta, kuri būna anksti ryte.

Pasižadu, kad šį rytą atsibusiu anksčiau, kad pabūčiau toje tamsoje.

Šiandien atsimiegojau tarsi už visą savaitę. Vieną naktį miegojau 2h, kitą - 5h. Žodžiu, nėra jokio grafiko. Visiškas chaosas gyvenime. Visi aplinkui ir toliau tik skaudina. Kiek galima. 

Jei tik žmonės grįžtų prie gyvenimo ištakų, jei tik pažvelgtų atgal, į praeitį, jei tik susimąstytų ir pagalvotų... kad yra tokie šunsnukiai. Sorry, aš ir vėl tai darau, todėl atsiprašau, nes negaliu suvaldyti savęs. Tiesiog jei tik žmonės pabandytų pradėti gyventi taip, kaip gyveno jų protėviai, bent jau labai panašiai, atsisakydami daugybės šiuolaikinio šūdo, kurį visi kiša jiems, o jie jį su mielu noru suvartoja... Žmonės būtų geresni. Daugybe prasmių geresni. Bet ne, tai neįmanoma. Tai tik buvo eilinis mano pasvajojimas... 

apie geresnį rytojų.

_______________________________________________________________

Sometimes I wonder why I'm still waiting

Sometimes I'm shaking, that's how you make me

Sometimes I question why I'm still here

Sometimes I think I'm going crazy

.-|Pelėda|-.

Sienos ir ne sienos.

Būkite tuo, kuo norite būti. Būkite asmenybė. Tikėkite tuo, kuo norite tikėti. Nesirūpinkite, ką aplinkiniai pagalvos, nes tai yra pats nesvarbiausias dalykas pasaulyje. Nekreipkite dėmesio, kai apie jus kalba blogai, nes tie žmonės paprasčiausiai nesupranta ir niekada nesupras jūsų. Jie visiškai neturi nieko bendro su jumis, todėl nekreipkite į juos dėmesio. Ir galiausiai, kam rūpi jų nuomonė? Niekam, tik jiems patiems. Svarbiausia gyvenime būti savimi, daryti tai, ką daryti labiausiai patinka ir niekada neklausyti, ką pesimistai žmonės šneka. Nes svajonės pildosi, kai labai nori ir nepasiduodi. Štai tokia gyvenimo filosofija aš vadovaujuosi dabar. Manau, teigiamas mąstymas žmogui labai daug ką nulemia. Dažniausiai viskas ir įvyksta vien tik žmogaus proto galios dėka.

Laukiu, kada pagaliau persikraustysiu gyventi į kitą kambarį. Dabartinis mane kartais pradeda knisti, galbūt dėl to, kad tas pats per tą patį man dažnai įgrįsta. Norisi tiesiog keisti aplinką, nes kartais ta rutina, kai grįžtu į savo kambarį ir lieku jame visą likusią dieną, pradeda slėgti. Ir ne dėl to, kad mano kambaryje nejauku, nemalonu būti. Iš esmės, jis labai neprastas, bet aš noriu patogesnio, kiek mažesnio, kad kuo mažiau daiktų būtų... Mano kambaryje šiuo metu tikrai yra daiktų perteklius. Visur mėtosi sąsiuviniai, rašikliai, drabužiai, diržai, knygos ir kiti netvarkingai išdėstyti daiktai. Daugelio iš jų man net nereikia, tačiau žinau, kad bet kada gali prireikti, todėl jei išnešiu juos iš kambario, vėliau teks eiti kapstytis, kur juos nutrenkiau kitur... O to labai nemėgstu. Nes dažniausiai kai kažko specialiai ieškau - nerandu. O kai neieškau, atsitiktinai randu - tuo metu jau nebereikia. Zapadlo dėsnis. Jo. 
Šiaip tai, turiu susikūrusi šiokį tokį svajonių kambario paveikslą ir jei tik atsiras galimybė, tai ateityje būtinai jį realizuosiu. Man visada buvo įdomu sužinoti, kaip realybėje atrodytų juodos kambario sienos, koks būtų jausmas tarp jų gyventi. Nes iki šiol tokios būna tik visokiuose žaidimuose, tačiau žaidimų man neužtenka. Viską norisi perkelti į tikrovę. Taigi jausmas tikriausiai būtų, lyg visą laiką būtų naktis. Nerealu, jau mano vaizduotė piešia nesuvokiamus meno šedevrus. Bet tobuliausios kambario sienos man būtų ne vien juodos spalvos, o su juodais raštais... Something like that:

Tačiau yra vienas minusas - gali būti nejauku. O jaukumas man yra svarbiausias dalykas miegamajame. Dar man visai patiktų tokios prigesintos, neryškios bohemiškos spalvos sienos. Dar vienas niuansas - paveikslai ant sienų. Ant tapetų jie dažniausiai nekaip atrodo, todėl manau, kad labiausiai norėčiau tiesiog paprastai nudažyti sienas, o ant jų prikabinti daug visokių poster'ių, nes juos aš dievinu. Galėčiau visas sienas vien visokiais plakatais iškabinti. Man patinka visokie plakatėliai su prasme. Tarkim, kažkas įdomaus ant jų užrašyta, gali būti ir įdomios, gražiai pateiktos reklamos, iškarpos iš žurnalų, netgi komiksai, o geriausia - grupių plakatai. Nes tada jaučiu, kad mano dievukai visada su manimi.

Taigi, mano stilius yra toks integruotas. Toks gilios, juodos, tamsios gotikos ir švelnios bei jaukios romantikos mišinys. Švelnus šiurkštumas. Angeliškas velnias. Whatever.

Dat is just awesome:

Šiek tiek įdomių poster'ių, gražių jų išdėstymų:

(juokinga Dave Grohl karikatūra ir kažkokio didelio David'o Bowie fano šedevrai)

Tai manau, šiam kartui gana. Kad nebūtų taip skaudu ir vėl išsiskirti, paliksiu nuostabią dainą, kuri skamba mano galvoje :D

Pelėda ^v^

My life is an endless storm..

Jau beveik 400 peržiūrų. Man tai patinka - nei daug, nei mažai. Trupti atsinaujinom, pakeičiau dizainą. Padariau taip, kad atrodytų dar "naktiniškiau" ir pavadinimas būtų toks bloody... Daug geriau. Dabar daug maloniau būti savo pasaulyje.

Dabar klausau Pearl Jam - Sirens, ir galvoju, kaip dažnai žmonės keičiasi. Kada keičiasi. Kodėl keičiasi. Juos kažkas įtakoja. Kiti žmonės. Kitos, svetimos istorijos juos įkvepia. Žinot, kai man pasidaro sunku, daug kartų kartoju sau šitą anglišką sakinį: always remember who you are and that you're not alone. Žinau, kad nesu viena. Kažkas turi būti su manimi, tik aš jo nepažįstu ir nematau. 

Pastaruoju metu važiavimas autobusu tapo ne šiaip važiavimas autobusu. Dabar kiekvienas važiavimas autobusu man yra kupinas jaudulio. To jaudulio, kai jauti, kad kam nors jauti nemenką trauką, o dar kai tas kai kas pažiūri į tave net kelis kartus ir ilgam... tada iš viso susimaišai ir nežinai net ką galvoti. Tiesą sakant, jaučiuosi siaubingai, nes matau, jog jis yra daug vyresnis už mane. Labai aukštas ir atrodo tvirtas. Jo ranka labai tvirtai laikėsi už atramos... Liūdnas, gilus akių žvilgsnis. Ilgi plaukai, surišti į uodegėlę nugaroje. Nesistebiu, kodėl iš karto taip patraukė mano dėmesį. Tačiau, atsipeikėk tu, kvaila Pelėda! Radau apie ką galvoti... Bet kaip iš tikrųjų yra siaubinga žinoti, kad širdžiai neįsakysi. Niekada nesi tikras, ar atlaikysi kvailus paaugliškus susižavėjimus... Gana apie tai.

Daug kartų bandžiau atsakyti sau į klausimą, ko reikia mano sielai? Kaip tik dėl to, kad nežinau, aš jaučiuosi tokia pasimetusi. Visą laiką esu labai kontraversiška ir dviprasmiška. Čia juokiuosi ir šypsausi, čia liūdžiu ar verkiu. Įpratau juoktis iš to, kas man net nėra labai juokinga. Kvaili žmonės. Jų aš nekenčiu. Tyliai ir ramiai nekenčiu. Pripažįstu, nesu aš gera, nesu super tolerantiška... Kartais man tiesiog neišlaiko kantrybė tarp tų tuštybių. Kas kartą, kai kas nors pasako, jog rokas - tai satanistų ir depresijos kamuojamų žmonių muzika, man kyla tas jausmas "I don't wanna live on this planet anymore". Ir ką dabar darysi žmogus. Niekas neklauso manęs, kai bandau įrodyti tiesą, kuri šiuo atveju, be jokios abejonės teisingiausia... Taigi ta mano nereta neapykanta žmonėms paima viršų. Tačiau iš tikro aš myliu žmones. Nes jie visi yra savotiškai ypatingi. Žinot, kiekvienas jūsų gyvenime sutiktas žmogus jums ką nors suteikia. Net jei jūs tą momentą to nepastebite. Štai dėl ko reikia vertinti žmoniją... Tik jei jie būtų bent šiek tiek protingesni, bent šiek tiek....

Go on, take everything, take everything I want you to!

Pelėda :>>

tema? Tema yra ŽMOGUS. Ir dar šiek tiek muzikos.

Man atrodo, kad kiekvienam žmogui savo gyvenimo laikotarpyje privaloma iškęsti šiek tiek skausmo. Ištverti kažkiek kančios akimirkų, patirti nuopuolių, o paskui vėl atsikelti. Būna, kad viso to tampa per daug, visi sunkumai pasiglemžia žmogaus gyvastį... O būna, kad žmogus visa tai ištveria ir vėliau pagaliau tampa laimingas. Gauna atlygį už savo kančias. Kas svarbiausia - tai ne vien tuščia laimė, tai didingo ir tarsi visus karus drąsiai išgyvenusio, per ugnį ir vandenį perėjusio žmogaus laimė. Nes tie sunkumai užgrūdina ir tie, kurie juos pereina, tampa dvasiškai didingi ir nenugalimi, tarsi kokios dievybės, žmogaus kūno pavidale. Manau, vienas iš mano gyvenimo tikslų - tai pažinti kuo daugiau tokių žmonių savo gyvenime. Tokių, kurie po ilgos kovos nepasiduoda ir galiausiai laimi. Žinau, kad būčiau laiminga būdama tarp tokių žmonių, nes jie būtų man labai artimi. Ir man dabar be galo jų trūksta. Kartais tas vienišumas labai labai labai žeidžia... Vienišumas, nors ir tarp žmonių. Bet tuščių, pilkosios masės žmonių.

Norėčiau prabilti ir truputi pašnekėti apie tokią nemalonią temą, kaip savižudybė. Ne dėl to, kad ši tema man būtų žiauriai aktuali ar visada suktųsi mano galvoje. Tiesiog aš bandau suprasti tuos žmones, kurie renkasi šį kelią, kaip patį lengviausią. Gal kažkam tai tikrai lengviausias kelias. Visi sako, kad tie savižudžiai yra nesveiki ar baisiai kvaili, kad padaro tokį sprendimą. Bet ką jie žino? Niekas nežino, kokios tikrosios jų aplinkybės, niekas nežino, kas dėjosi jų mintyse... Savižudybė - tai ne šiaip spontaniškas, impulsyvus veiksmas. Dažniausiai ji būna gerai apgalvota ir suplanuota. Kodėl žmonės taip padaro? Tai pats svarbiausias klausimas. Priežastys būna įvairios. Ir kai kurias priežastis aš galėčiau net gi pateisinti. Nesakau, kad jei žmogus man pasakytų, jog ketina nusižudyti, aš jį paskatinčiau ar neprieštaraučiau. Ne, aš jam bandyčiau padėti išsikapstyti iš viso to visomis savo jėgomis. Bet jei apie tai nežinočiau, būtų kitas reikalas. Tiesiog sakau, kad kartais ta našta, kuri tenka kai kuriems žmonėms tampa tokia sunki, kad tas žmogus su nepakankamai stipriu mentalitetu, tai galėtų morališkai ištverti. Kartais tie sunkumai ir jų gausa atrodo nežmoniškai didelė. Žmogus pavargsta su jais kovoti ir siekdamas patirti ramybę, nusprendžia padaryti taip, kad gautų tą ramybę amžiams... (nors aš asmeniškai nemanau, kad po mirties siela gauna tą amžiną ramybę. Bet čia jau kita tema). Kalbant apie save asmeniškai, tai puikiai pamenu, kaip kažkada pasakiau, kad noriu mirti. Buvo tikrai sudėtingos aplinkybės. Tiesą sakant, buvau dar visai vaikas, jau tada prasidėjo manieji sunkumai. Dėl jų taip anksti subrendau. Žodžiu, psichologiškai buvo labai sunku man ištverti tuos baisius jausmus, kurie dėjosi mano jaunoje sieloje. Bet ištvėriau. Niekada nenustojau kovoti. Silpnumo akimirkų buvo be galo daug. Bet kovojau. Net nežinau dėl ko. Turbūt vis dėlto norėjau gyventi, nes nujaučiau, kad gausiu tą atlygį už savo kančias. Kol kas dar negavau, kančios nesibaigė. Bet žinau, jog savo akimirkos sulauksiu. Bent jau mirti dabar nenoriu. Ketinu kovoti iki galo, o jei teks pasitraukti, tai pasitrauksiu oriai ir aukštai iškėlus galvą. Va taip.

Muzikos tema. 

Gerai, pasiduodu. Kad ir kaip tai atrodytų keista ar netgi banalu iš mano pusės, bet pripažįstu, jog BVB yra daugiau nei šiaip gera grupė. Pasiklausius kelis pirmus kartus, pamaniau, kad tai labai komerciška grupė. Nes aš labai skeptiškai žiūriu į šiuolaikines roko grupes, nes jos man skamba kaip pop, tik su keliom gitarėlėm ir būgneliais, o tekstai visiškai beprasmiški. Ne visos tokios, ne visos... Black Veil Brides atvejis man yra toks dviprasmiškas. Lygtais pavyksta įžvelgti juose profesionalumo (gitaros skambesys, Andy vokalas), bet pati dainų struktūra, kurioje būdinga išryškinti priedainį man labai asocijuojasi su pop muzika, kurioje taip pat dažnai kartojamas priedainis ir jis skamba dailiausiai bei patraukliausiai, nes yra ištobulintas iki begalybės. Reikia pripažinti tokį dalyką, kad Andy balsas, kai jis atlieka gyvus pasirodymus, nebūna toks pats, kaip dainų įrašuose. Reikia pripažinti, kad jis gyvai nelabai kaip dainuoja. O geras gyvas dainavimas yra man vienas svarbiausių dalykų grupėse. Tai faktorius, pagal kurį atsirenku mėgstamiausias grupes. Man neužtenka vien klausyti įrašų, aš privalau žinoti, kad tas dainuojatis asmuo įraše, lygiai taip pat padainuotų, jei nueičiau į jo koncertą. Dar šiek tiek apie Andy balsą pakalbėsiu. Man patinka jo balso tembras, jis labai toks tvirtas, vyriškas, stiprus, todėl jam būtina jį tobulinti kol išmoks gerai dainuoti gyvai. Scream'ai - tiesiog neįsivaizduoju, kaip būtų galima be jų apsieiti. Tie scream'ai skamba labai gerai iš jo, tiesiog jie jam tinka. Nes būna, kad kitokiose, visokiose emo grupėse, scream'ai skamba kažkaip nenatūraliai ar netgi erzinančiai. O čia tiesiog pasakiškai jie įsipaišo. Tai vat, daug čia išsiplėčiau... Dar pridursiu, kad dabar jau mielai galėčiau leisti sau įstoti į BVB Army, tik dar reikia geriau susipažinti su kitais grupės nariais, kurių net visų vardų nežinau. Kažin, kas toks tas puikus gitaristas?

O štai čia šiuo metu pati mėgstamiausia jų daina, su nuostabiais lyrics'ais. ENJOY!

Bye, sweethearts 

Pelėda "v"

Paprastai, be filosofijos

Metas vėl ką nors parašyti. Nerašysiu apie mokyklą, juk tai daro pernelyg daug žmonių. Man neįdomu apie tai rašyti, nes tai paprasčiausia rutina. Tiesa, šie metai žada daug įdomių reiškinių mano mokyklinėje kasdienybėje, žada daug naujienų. Galiu pasakyti tik tiek: esu pasrįžusi stengtis dėl savęs, taip ir bus. Tik nežinia kiek ilgai tai truks. Aš tikiuosi, kad dar 4 metus.

Savotiškai susirimavo. Bet rimuoti nenusiteikus. Eilėraščių nekūriau jau daugybę mėnesių. Kažkada norėjau išleisti savo eilėraščių rinkinį, bet supratau, kad eilėraščių rašymas yra ne manoji sritis. Anksčiau mano pažiūros buvo labai siauros, nežinojau, kad rašyti ir kurti galima labai daug ką. Na, žinojau, bet neturėjau supratimo kaip tai daryti. O dabar štai - rašau internetinį blogą. Bandau ir daugiau rašyti. Tiesa, norėčiau truputi dar parašyti apie mokyklą ir pasigirti, jog šiandien lietuvių žodinį diktantą parašiau 10 - ukui. Bet pažymių pas mus nerašys pirmąjį mėnesį. Man patinka tai.

Tiesą sakant, nelabai dabar turiu aš to laiko rašyti blogus ar ilgai sėdėt prie interneto. Realiame gyvenime yra visko daug, ir žinau, kad dar padaugės. Eisiu rimčiau pradėt mokytis su savo "medienos gabalu". O dar toks jausmas, jog pusę savo dienos praleidžiu važiuodama autobusu nuo namų iki mokyklos ir atvirkščiai. Aišku, taip nėra...

Tiesiog mano tikslas yra toks: daug dirbti, bet niekada nepervargti. O tai sudėtinga, tad bandysiu rasti iš ko pasisemti jėgų. Nes esu tokia asmenybė, kuri greitai gali smukti žemyn, nesulaukusi palaikymo. O būtent palaikymo mano gyvenime yra mažiausiai. 

Tai buvo Pelėdos žodžiai.

Labanakt.