Chaoso pinklėse

Rašyti ir kalbėti verta tik tada, kada turi ką pasakyti. Tušti žodžiai yra nieko neverti. O tušti jie būna tik tada, kai pasakyti ne iš širdies arba ne iš sveiko proto. Ir taip pat dar tie žodžiai, kurie žeidžia, skaudina, duria stipriau nei peilis. Jie iš viso yra neverti atkreipti dėmesio. Keista, kad žmonės į juos reaguoja jautriausiai, nors turėtų ignoruoti. Deja, kai žodis yra stipresnis už ginklą, nekreipti dėmesio tampa neįmanoma. 

Manau, kad žmonių gėriui nėra ribų. Jei žmogus geras, jis toks bus visada ir visą savo gyvenimą stengsis padaryti kitų gyvenimus gražesniais. Tokie žmonės, net patys viduje besijaučiantys sumautai ir sužlugdytai, nenustoja aplinkiniams gera daryti, nes jie tarsi maitinasi jų laime, kuri padeda jiems bent trumpam numalšinti savo asmeninį skausmą. Žinoma, būna, kad juos pakerta skausmas. Tik silpnuosius. Stiprieji visada pakyla ir eina toliau.

Sunku sau pripažinti, tačiau žmonių blogiui taip pat nėra ribų. Aš taip manau. Nemažai girdėjau istorijų apie tikrai blogus žmones. Kai kurie sako, kad žmogus ne blogas, o tik blogai elgiasi. Bet juk čia vienas ir tas pats. Juk tai, koks tu esi, atskleidžia tavo darbai. Manau, tuos žmones užvaldo piktosios jėgos. Kaip yra gerosios, taip egzistuoja ir piktosios. Šios abi pusės kovoja tarpusavyje. Gėris ir blogis. Šviesa ir tamsa. Balta ir juoda. Ir taip susidaro Chaosas.

Man pati tobuliausia spalva yra pilka. Ne mėgstamiausia. Bet tobuliausia. Pilka spalva tinka visur (supratau tai, kai nusipirkau pilką nagų laką, kuris tapo mėgstamiausiu iš karto). Pilka susidaro sumaišius baltą ir juodą. 

Taigi pilką spalvą aš vadinu Chaoso spalva. Nes Chaosas yra baltos ir juodos, gėrio ir blogio mišinys. Manau, kad visas mūsų pasaulis yra pilkas. Chaosas vyravo nuo tada, kai tik žmonės pradėjo nusidėti. Kas čia žino, gal jis pačioje pradžioje buvo baltas. Patikint Biblijos pasakomis, galima teigti, jog Chaosas prasidėjo, vos tik žaltys sugundė Ievą paragauti uždrausto vaisiaus ir ji tai padarė. Na, tikint tuo, galima sakyti, jog pasaulis tikrai trumpai pabuvo tyras ir nesugadintas. Gal Ieva pasmerkė visą žmoniją. Tačiau kalta ne ji. Kaltas yra žaltys, pačio Šėtono siųstas. Piktosios jėgos yra dėl visų pasaulio negandų kaltos.

Ir šiuo faktu tikėdami dievobaimingi žmonės, ėmė bijoti velnio, kaip pakvaišę melstis Dievui, tikėdami, kad jis yra vienintelis jų gelbėtojas paskutiniajame teisme, tačiau bijodami jo vos ne lygiaverčiai su velniu. Bet kas per tikėjimas, kylantis iš baimės? 

Dar viena teorija, kuria aš būčiau visai linkus patikėti: Dievas iš tikrųjų yra blogas. Jis kuria mus tam, kad žudytų ir tarsi taip smaginasi iš neturėjimo ką veikti. O Šėtonas yra geras, nes nori žmogui atskleisti žmonijos ir egzistencijos paslaptis, kurias atskleisti taip vengia Dievas. 

Kiek suprantu, šią teoriją propaguoja tikrasis satanizmas. Nesu satanistų gerbėja, nes iki šiol dar nesugebėjau jų suprasti ir perprasti. Tas satanizmas, kurį visuomenė rodo žmonėms, stengdamiesi atbaidyti nuo jo, iš tikrųjų yra sugadintas, paverstas iškrypusiu ir bjauriu. Kas čia žino, gal jis išties toks, gal "tikrieji" satanistai meluoja ir daug ką slepia. Štai kodėl nepasitikiu aklai tuo, ką jau žinau. Bet visko gali būti, mes žinome labai mažai...

 Daugelis žmonių sako, kad tiki KAŽKUO, kažkokia aukštesne, viršesne jėga, bet ne Dievu. Jei tai ne Dievas, kaip paaiškinti, kaip įvardinti tą aukštesnę jėgą? Aš esu beveik linkusi prisidėti prie tos žiaurios ir ne visiems suvokiamos nuomonės, kad Dievas yra miręs. Visai kaip Black Sabbath "God Is Dead?".

Kuo aš dabar tikiu. Tikiu reinkarnacija, vis dar. Tikiu sielų egzistavimu ir amžinumu. Tikiu amžinu gyvenimu, bet ne Rojuje. Tikiu tuo, kad siela palieka kūną, kai jis miršta ir susiranda naują kūną, ką tik gimusį. O pasiklydusios sielos vaidina savo rolę kaip vaiduoklių. Žinau, gal skamba vaikiškai ir naiviai, ir visi sakys, kad čia aš fantazuoju. Gal ir taip. Bet aš taip tikiu. Tikiu, kad ir tie vaiduokliai egzistuoja. Tikiu, kad pasiklydusios sielos gyvena tarp mūsų, tik mes jų nematom. Žmonės, mirdami nenatūralių būdu, žuvę avarijose arba nužudyti, palieka savo sielas klajoti. Ir jos būna arba blogos, arba geros. Štai kuo aš tikiu. Ir geriau jau nesikišti į jų pasaulį, nebandyti kviestis dvasių, nes galima ir prisižaisti. Reikia palikti viską, kaip yra, nedrumsti natūralios pasaulio upės srovės. Kad ir kaip norėtųsi tuos atsakymus sužinoti... Žmonėms nelemta. Mums nelemta žinoti tiesos. Kodėl tiesiog nesusitaikius? Aš galėjau tai parašyti pačioje pradžioje ir nerašyti daugiau nei sakinio apie religiją. Bet yra dalykas, jog mąstyti ir diskutuoti apie tai įdomu. Net jei tai nesuteikia apčiuopiamos naudos.

Pelėda 

Neišvengiamieji pokyčiai ir mano įvairiapusiškumas

Keičiuosi ir vėl. Taip yra todėl, kad nieko nėra amžino, viskas laikina. Ir pokyčiai visada yra reikalingi. Naujasis fonas geriau atspindi mano asmenį ir daug labiau man patinka. Manau, buvau praradusi savo pelėdiškumą su senuoju. 

Keičiasi ne vien išvaizda, bet ir turinys. Manau, daugiau neberašinėsiu apie save. Rašinėsiu savo mintis ir toliau, tačiau jos bus ne apie mano gyvenimą. Ieškosiu įkvėpimo ir stengsiuosi rašyti geriau. Nes iki šiol rašiau bevertį šūdą (savikritika tiesiai šviesiai). Rimtai, kam įdomu skaityt? Net man nebeįdomu darosi. Dienoraštis yra vienas reikalas, blogas yra kitas reikalas. Daugelis rašo apie madą, kiti apie keliones, dar kiti recenzijas apie knygas arba filmus. O aš bevertes nesąmones, kurių niekam nereikia. Beletristika tai vadinama. Gal kažkada jaučiau didelį nevaldomą poreikį išlieti būtent savo vidų šiuo būdu, tačiau dabar to poreikio arba neliko, arba jis pakeistas kitu. Pastarasis variantas tikriausiai ir bus teisingas. Rašiau vien sau. Dabar noriu rašyti kažkam, kas galbūt panašus į mane. Ir galbūt jis mane atras mano stiliuje ir galbūt kažkam pagerinsiu gyvenimą savo rašliavomis.

Aš esu ant tiek įvairi asmenybė, kad neįmanoma apsakyti. Negaliu išsirinkti kokio nors vieno savo stiliaus, nes man patinka stilius maišyti. Kiti gal neįžvelgia tame jokių problemų. Bet aš manau, kad man reikia atrasti savo konkrečią nišą ir nustoti blaškytis tarp įvairių pasaulių. Mano pasaulis turi būti vienas mano pasaulis. Savitas, išskirtinis, originalus, koks ir yra, bet jis turi būti apipavidalintas. Žodžiu, negaliu paaiškinti. Ir nereikia.

Man patinka senovė, senoviniai daiktai, stiliai ir panašiai, bet taip pat mėgstu modernizmą, naujoves, technologijas. Tarp šių dviejų gyventi beveik neįmanoma, nes pasaulis jau per daug pažengęs. Galima senovę atrasti ir įžvelgti nuotraukose su visokiais sendinimo efektais, galima nusipirkti daiktų iš antikvarinių parduotuvių ir išdėlioti juos namuose, galima apsigyventi sename name, apie kurį žmonės kalba, kad vaidenasi, galima netgi rengtis senoviniais rūbais (tik juos dažnai teks patiems siūtis), TAČIAU pasaulis vis tiek nesustabdomai modernėja ir bet kas gali apsimetinėti, kad to nemato, užsidaręs savo pilyje ar rūmuose, bet kartą pažvelgęs pro jų langą, nuo realybės nepabėgs. 

Man patinka mokslas, patinka logiškai mąstyti ir realiai žvelgti į pasaulį, bet taip pat negaliu gyventi nesvajodama ir nefantazuodama. Kaip tarp ŠIŲ dalykų sugyventi? Juk paprastai žmonės būna arba vienokie, arba kitokie, ar bent linkę į vieną ar kitą labiau. O aš negaliu net pasakyti, į ką labiau linkus. Galiu pasakyti, ką dažniau darau - tai be tikslo svajoju bei fantazuoju. Bet tai yra ne tai, ką noriu daryti... Tai yra mano prigimtis, kurios turbūt ir nekenčiu savyje. Ir kadangi prigimties pakeisti neįmanoma (ar įmanoma?), tai teks man blaškytis visą gyvenimą. Nebent atrasiu tą stebuklingą raktą (čia ne fantazija, čia tikrai toks egzistuoja, tik perkeltine prasme...)  

                                                                                                                 Pelėda.

Laikas padaryti šiokį tokį gyvenimo update'ą. Deja, niekur aš nedingau ir nepradingau, kad ir kaip visi svajotų apie tai. Ir toliau gadinu kitiems nervus ir sveikatą su savo psichozėmis. 

Kaip greitai praėjo šie mokslo metai. Pradedu vis aiškiau matyti, kuo man tiktų ir labiausiai patiktų būti baigus mokslus. Tik vis dar kyla abejonių ir stovi toks jausmas, kad aš neteisi, kad pasirinksiu neteisingai ir vėliau visą gyvenimą kentėsiu. Tačiau juk mokytis niekada ne per vėlu... Gal viskas bus gerai.

Ruošiuosi kelionei į Italiją jau trečią kartą savo gyvenime. Išvažiuosiu naktį, kažkur vidurnaktį turėsiu būti prie Kauno pilies, prie kurios stovės autobusas. Iš viso važiuosim 2 paras. Stosim Bratislavoj, pernakvosim viešbuty ir tada vėl visą dieną riedėsim... Žodžiu. Man svarbiausia turėti knygą ir muzikos. Nereikia nei drabužių, nei nieko. Aš galėčiau tiesiog taip paimti ir išvažiuoti toli be daiktų. Mėgstu rizikuoti. Tai labai užgrūdina gyvenimui. Bet vis tiek jau pradėjau dėtis drabužius į krepšį ir kitus š., kurių turbūt net neužsidėsiu... Bet neesmė.

Šiuo metu skaitau Barboros Mejerytės "Jonę". Viena geriausių skaitytų lietuviškų knygų. Retas reikalas. Labai daug dėmesio skiriama gamtai, miškui. Tuo primena Antano Baranausko "Anykščių šilelį". O šiaip tai yra labai šauni, įdomi meilės istorija. Ne banali, kaip "Saulėlydis", o tokia labiau reali, žemiška, žmogiška. Turtingas grafas Liucijus ir vargšė kaimo mergaitė Jonė. Nors toje knygoje yra nemažai mistikos, ji yra kaip pasaka, tik be keistų reiškinių ir mitinių būtybių. Labai kaimiška, vartojami tie senoviniai lietuviški žodžiai, taip pat mažybiniai žodžiai (pvz., žiemužėlė, klevelis, staklelės ir t.t.). Bet nepaisant to, viskas labai įspūdinga, kai įsiskaitai. Aš labai įsijaučiau į veikėjų jausmus ir emocijas.

Klausoma muzika. Nelabai kas pasikeitė. Dabar kadangi mano nuotaikos kaitaliojasi, tai klausau įvairios muzikos. Bet vis tiek daugiausia savo sielos muzikos - My Dying Bride ir Lacrimosa (man labai tinka kai skaitau), kartais geros elektronikos - IAMX (neblogas Chriso Cornerio projektas), Lacrimas Profundere, Moonspell, ir Motley Crue, nes jie turi gerų gabalų... Žodžiu, daug doom'o. Ir dar labai įstrigusi Placebo daina "Too Many Friends", nors ji man net nepatinka, bet negaliu nustot klausyt... Negaliu pasakyt, ko konkrečiai klausau, nes konkrečiai nieko nėra. Tiesiog, random muzika.

Nežinau, ko man trūksta. Manau, mano gyvenime labiausiai trūksta stabilumo. Kažkokio tvirtesnio pagrindo, kažko, kas prilaikytų mane kai krentu. Kažko, kas nuramintų ir pasakytų, kad viskas bus gerai.. Kad nustočiau panikuoti, jaudintis dėl viso pasaulio problemų ir verstis visas įmanomas kaltes sau. 

Kas mane labiausiai nervina, tai jausmas, kad gaištu brangų laiką, švaistau darydama nereikalingus dalykus, stoviu vietoje, neinu į priekį. Ir viskas tik dėl to, kad bijau dėl ateities, ir neturiu ramsčio, nei kam pasiguosti. Esu viena šiam pasauly, nors aplinkui pilna žmonių. Kartais sąmoningai su tuo faktu susitaikau ir suvokiu, kad toks mano likimas ir kad tai net savotiškas pliusas, nes aš savęs niekada neįkalinsiu kito žmogaus valioje... Gyvensiu viena, niekas man netrukdys, galėsiu daryti gera žmonėms ir gersiu iš jų geras emocijas, kurios mane pačią užpildys. Užpildys tą tuštumą manyje. Geriausias gyvenimo tikslas - tai daryti gyvenimą geresnį kitiems.

Čia mano mėgstamiausios IAMX dainos, manau, verta paklausyti...

Pelėda.