Skaitau istoriją, bet sunku susikaupti - mintys vis klaidžioja slėpiningais minčių labirintais. Manau, tai ženklas, kad vėl laikas imti plunksną į ranką ir parašyti viską apie ką galvoju detaliai bei išsamiai, kaip man yra būdinga. Vaikai šūkauja ir triukšmauja pirmame aukšte, kartais jie atbėga į antrą aukštą, atidaro mano kambario duris ir palieka, ko aš labai nemėgstu. Bet nieko tokio, ant vaikų aš nepykstu. Jie yra nekalti, vargšai, nelaimingi padarėliai (be sarkazmo). Na štai, atrodo, jie jau po truputi keliauja namo... Ir mano galvoje pradėjo skambėti MGMT - Kids.

Aš galvoju apie kasdienę gyvenimo rutiną, apie chroniškumą, pasikartojančią įvykių seką. Štai man kiekvieną dieną, vakare, maždaug leidžiantis saulei, pradeda skaudėti galvą. Anksčiau taip nebūdavo. Kas mano organizmui pasidarė. Nors jau žinau atsakymą: hormonai... Paaugliški hormonai su savo visais košmarais.

Tiesą sakant, su mokslais aš kažkiek nusivažiavau. Tai stiprus smūgis man, nes niekada mano gyvenime dar taip prastai nebuvo. Bet aš turiu tam tikrų pateisinamų priežasčių, nes mano psichinė būsena buvo ne kartą stipriai nusmukusi. Tačiau mokyklai tai nė motais. Todėl gegužės mėnesį stengsiuosi iš visų jėgų susivalgyti savo visą privirtą košę. Nežinau, kur jėgų rasiu. Kartais jos tiesiog paima ir nukrenta iš dangaus. Jei tai Dievo darbai - dėkui jam, bet galėtų laiku jis man malonę parodyti...

Iš išorės aš visuomet atrodau labai rami ir abejinga, tarsi nesirūpinčiau niekuo aplinkui. Kitiem gali pasirodyti, kad man niekas nerūpi, kad plaukiu pasroviui lyg antis, kad man nerūpi kiti žmonės aplinkui. Bet taip nėra. Kartais aš tik bandau kaip nors save įtikinti, kad man nerūpi, nes pavargstu nuo per didelio rūpinimosi. Kaip tas mano rūpinimasis pasireiškia? Aš tiesiog daug galvoju apie juos, kartais už juos sprendžiu jų problemas, svarstau, kodėl jie taip elgiasi arba nesielgia. Man įdomūs žmonės, juos analizuoti yra įdomiau už bet ką šiame pasaulyje. Štai dėl ko norėčiau turėti profesiją, susijusią su visu tuo. Kai su savo svarstymais prieinu prie nemalonių tiesų, būna labai nesmagu. Man tarsi pradeda skaudėti už juos. Aš tarsi ant savęs užsitraukiu tą kitų turimą naštą. Jaučiu žmones, kurie turi sudėtingus vidinius pasaulius, nes pati tokia esu ir lengvai galiu pastebėti gatvėje kažką panašaus į save, jei tik turiu galimybę prieiti arčiau, pamatyti žmogų ne vieną ar du kartus. Apie tai galima spręsti iš labai daug aspektų, tiesiog žmogaus natūroje įžvelgti. Nors aišku, būna ir klaidingų įspūdžių. Gal žmogus tą dieną tiesiog buvo nusiminęs...

Šis pasaulis kupinas netikėtumų, staigmenų, malonių ar nemalonių. Jos nutinka kiekvieną dieną. Dar vienas dalykas, dėl ko gyventi įdomu. Pasaulyje, deja, yra labai daug blogos energijos. Lygiai taip, kaip moku jausti žmones (ar bent man taip atrodo), sugebu jausti ir tą blogą energiją aplink mane. Galbūt tokie žmonės, kaip aš, turi ją pravalyti. Tiesą sakant, nežinau. Kodėl turėčiau tai daryti, kodėl turėčiau stengtis už kitų gerovę? Nes juk kiekvienas žmogus privalo pats susikurti gerą aplinką. Bet mes negalime, nes trukdome vieni kitiems. Manau, mūsų pasaulyje paprasčiausiai yra per daug. Mes netelpam, nors yra pilna vietos. Mes grūdamės į mažus kampelius, urvelius, kaip pelės, nes mums iš prigimties reikalingos bendruomenės, o visą kitą laisvą teritoriją paliekame vabzdžiams, arba paukščiams... Tiems, kurie gali skraidyti laisvai ir pabėgti nuo kitų, kada tik užsigeidžia. Mes to negalime, mus visi varžo. Kartais, net patys save varžome, o vis tiek kaltiname aplinką... Kad ir kaip norėtume atsidurti tarp paukščių ar vabzdžių, mes negalime, nes paliktume tai, kas mums brangu ir be mūsų tai pražūtų. Dėl šios priežasties aš nenoriu įsipareigoti kam nors, ar labai prisirišti, nes žinau, kad negalėsiu palikti. Bėda tame, kad esu toks žmogus, kuris pats pražus, jei praras savo vidinę laisvę. Esu per daug savanaudė. Priežastis, dėl kurios keliaučiau į pragarą, jei tikėčiau jo egzistavimu. Bet aš netikiu, todėl žinau, kad nekeliausiu. 

Mano pats didžiausias noras dabar yra toks:

atsidurti ten, kur visada šiltas ir malonus oras, giedras dangus, lengvas vėjelis, kur nuostabi gamta, augmenija, daug gėlių, kurios kvepia. Noriu atsidurti pievoje su aukšta minkšta žole, išsitiesti ir gulėti joje visą amžinybę, kol saulė mano nejudantį kūną paverstų į pelenus. Ir tada pelenai palengva išsisklaidytų vėjyje, o siela pakiltų į naują, gražų gyvenimą, be visų skausmų ir liūdesio.

Štai ko aš trokštu. 

Bet aš visada trokštu neįmanomų dalykų.

Pelėda.

Neseniai išgirdau labai įdomią frazę apie tai, kas yra gyvenimas. Labai trumpai ir aiškiai:

Gyvenimas - tai drugelio svajonė.

Gražu, ar ne?

Pažiūrėjau filmą "Wuthering Heights" ir dar kartą supratau tiesą apie meilę. Kad ji tik skaudina ir atneša mirtį. Nebūtinai fizinę, mirtis dar gali būti ir dvasinė. Man patinka tokio stiliaus filmai, tokie tamsūs, niūrus, keliantys liūdesį. Jei filmas baigiasi gerai, su laiminga pabaiga, tai man yra pernelyg banalu ir filmo negalėčiau vertinti daugiau 7/10, nebent viskas iki pabaigos buvo per daug tobula, tada būtų 8/10. O Wuthering Heights (2009) įvertinau 10/10. Netobulas tas filmas, bet kadangi žiūrėdama jį, aš tarsi mačiau savęs dalį viskame, tai viskas paaiškinama. Juk būna taip, kai atrandame ką nors savo ir artimo kokiose nors mažose gyvenimo smulkmenose - filmuose, knygose, kituose žmonėse, gyvenimiškose situacijose... Ir tada mes nesąmoningai jaučiame prieraišumą, palankumą tiems dalykams. Na o aš, kai atrandu ką nors ypatingai artimo sau, negaliu paleisti ir ilgai negalvoti apie tai. Labai prieraiši esu prie tikrai brangių dalykų. 

Beje, tas filmas yra sukurtas pagal Emily Bronte knygą, kurią dabar pradėjau skaityti.

Vienintelis stimulas man gyventi gyvenimą toliau yra tas smalsumas, tikriausiai prigimtinis. Smalsu sužinoti, kas bus toliau. Nors ir žinau, kad skausmas niekada nepaliks manęs, jis visad bus šalia, kartais išeidamas, o kartais su trenksmu sugrįždamas. Bet nei vienas nėra nuo jo apsaugotas. Tikėtis galima tik to, kad jo būtų kuo mažiau. Nepaisant skausmo ir kitų blogų dalykų, yra ir begalė šaunių dalykų, iš kurių susideda gyvenimas. Man įdomu, kaip viskas bus, kai neliks kai kurių žmonių mano gyvenime, kai jie išeis... Ir nors tai vienas iš skausmų, bet vis tiek įdomu. Aš noriu tą patirti. Ką reiškia prarasti iš tikrųjų labai brangų žmogų ir žinoti, kad jo nebesusigrąžinsi, nes jo tiesiog nebėra. Jei gyvenimas būtų tik sėdėjimas tarp keturių sienų - tai žinoma, kad nebūtų niekas įdomu, bet juk gyvenime tiek daug visko... Kiek daug šalių reikia dar aplankyti - visa Skandinavija, ypač išsvajotoji Suomija, o tada trenktis į visai kitą pasaulio kraštą - Japoniją ir t.t. Kiek dar daug reikia sužinoti visko, perskaityti knygų, peržiūrėti filmų, sutikti įdomių žmonių, patirti įvairių mistinių įvykių... Juk visa tai vilioja, argi ne? Yra viltis, kad viskas, ko trokšti išsipildys. Bet jei iš tikrųjų negyvensi, tai neišsipildys, o mirties akimirką bus per vėlu gailėtis. Todėl reikia gyventi protingai, apgalvotai ir pagal savo norus. Labai svarbu siekti svajonių. Džiaugiuosi, kad dar egzistuoja nemažai žmonių, kurie tai kartoja kitiems ir juos įkvepia, net jei tie visiškai praradę bet kokias viltis. Kad būtum laimingas, reikia tik vieno pagrindinio dalyko - nenužudyti savęs iš vidaus. 

Klausausi lėto ir liūdnoko Jeff Buckley balso ir jaučiu, kad tuoj užmigsiu. Galvoju, kiek galima galvoti apie tą gyvenimo prasmę. Visų tų pamąstymų rezultatas toks pats, prieinu prie tų pačių išvadų. Koks tikslas pilstyti iš tuščio į kiaurą. Matyt, aš nebemoku savo minčių kaip reikiant užimti. Anksčiau buvau tikrų tikriausia svajotoja. Leisdavau sau svajoti, kurti savo mintyse įspūdingą pasaulį, kuriame aš būdavau princesė tarp įvairių kalbančių gyvūnėlių. Kiekvieną vakarą prieš užmigdama stengdavausi kaip nors papildyti savo pasaulį mintimis. O dabar tas pasaulis pasikeitęs, aš seniai nebe princesė ir kalbančių gyvūnėlių neliko. Atsirado tik pelėda, tyliai susigūžusi savo drevėje.

Bet "naujoji aš" turi savų pranašumų, kurie man visai prie širdies. Tik kartais aš taip baisiai pykstuosi su savimi... 

Šiandien nusipirkau daug šaunių dalykėlių, man to reikėjo... Pats pirkimo procesas nėra man labai malonus, nemėgstu nieko, kas susiję su pinigais. Žiauriai nemėgstu vien žodžio PINIGAI. Man tai toks nešvarus, nemalonus, gadinantis žmones reikalas... Nesvarbu, kad jie ir daro gerus dalykus, pvz.: kai žmonės aukoja vaikams, seneliams, gyvūnams. Bet visur kitur aš su jais matau tik neteisybę ir visus kitus bjaurius reiškinius. Neesmė. Esmė daiktuose, kai juos turiu saugiai padėtus savo namų lentynose, o ne parduotuvės. Tada nebegalvoju apie jų kainas ir apie tai, kad tų daiktų gamintojai mano dėka dar gavo "šlamančių" į savo kišenes... 

Žodžiu, nusipirkau: 

juodaisiais serbentais kvepiančią žvakę;

kelias mielas kojinių poras, vienos iš jų su mažomis pelėdomis, todėl iš karto pamačiusi pagriebiau;

daug juodo šokolado, nes esu jo fanatė;

migdolų riešutų;

keksiukų su miško uogų įdaru;

arbatos - mėtinės (žinoma) ir baltosios, arba vadinasi dar Baltas angelas ar kažkaip panašiai;

kelias gumytes, nes jos vis man dingsta, išsimėto ir vieną tokią su gražiu kaspinėliu, nors kaspinėlius ne taip jau mėgstu;

taip pat segtukų, "špilkų";

kelias knygutes paspręsti kryžiažodžių, viena iš jų su kažkokiais japoniškais kryžiažodžiais - reikės išbandyti, labai sudomino;

iš maisto dar pirkau Sprite, kakavos, gumos, Tic-Taco;

hairspray plaukams;

vieną sąsiuvinį langeliais, nes reikės.

Lyg ir viską išvardinau, o jei kažko nepaminėjau, tai smulkmenos.

Tai vat, gal kažkam buvo įdomu sužinoti, ką aš pirkinėju. Nors nemanau.

Ir man patiko, kad parduotuvėje tuo metu grojo Mikutavičius ir Biplan. Nes paskui eidama namo visą kelią sau mintyse dainavau: "Labas rytas, štai ir aš, aš vėl bandysiu būt kaip vakar, vėl bandysiu tau dainuot..."

Ech, mažai gerų dainų lietuviškų egzistuoja.

Pelėda.

Kaip viskas aplinkui knisa, nebeįmanoma tverti. Kodėl gyvenimas toks negailestingas? Norisi tik vieno iš dviejų: arba išnykstu aš, arba visi kiti. Gal aš išsiugdžiau tokią blogą savybę, kad nemoku pralaimėti, negaliu pakęsti pralaimėjimo jausmo, ypač kai kiti tai mato, nes jaučiu baisią gėdą. Manyje tūno tiek daug blogų emocijų, kurių neturiu kur padėti, kur išlieti. Aš esu tik daiktas, ant kurio kiti gali išlieti savo jausmus, sugeriu kitų jausmus kaip kokia kempinė, o pati savuosius gniaužiu savyje. Taigi manyje telpa ne tik mano, bet ir kitų blogos emocijos, kurios mane lėtai žudo. Dėl to ir jaučiu, kad einu iš proto. Kartais pati save pagaunu keistose padėtyse, suvokiu, kad gal iš šalies kažkam atrodyčiau kaip beprotė. Kuris mano vietoje nepalūžtų? Pakelkit ranką.

Dar visai neseniai buvau pasiryžus pasikeisti, tikėjau, kad reikalai pasitaisys, jei keisiu savo požiūrį ir mintis. Nežinau, kelintas čia kartas, kai taip pasiryžau, bet jis ir vėl nesėkmingas. Mano situacija tokia: jei žengiu žingsnį į priekį, tai vėliau žengiu du atgal. Vis grįžtu į tą pačią padėtį, kai nekenčiu savęs, kai trokštu išnykti. Tai nesibaigiantis prakeiksmas. Aš net susikūriau labai pozityvias savo gyvenimo taisykles, pagal kurias nusprendžiau gyventi ir kurį laiką man visai padėjo, bet štai nutiko bjaurus įvykis ir toks jausmas, kad tos taisyklės yra nieko vertos, nes vėl jaučiuosi kaip pats bjauriausias individas Visatoje. Net nustojau klausytis neigiamas emocijas keliančios muzikos. Dainų, kuriose dainuojama apie mirtį, liūdesį ir vienatvę. Į grotuvą įsirašiau The Beatles ir panašių "šviesiųjų" muzikos. Bet ir ji nepadeda, kad ir kaip pozityviai, gerai nuteikiančiai skambėtų. Ar aš jau tokia susigadinusi iš vidaus, kad neįmanoma pasitaisyti? Jei tik kas man galėtų atsakyti...

Gerai, pasiskundžiau savo tragiškai siaubingai nepavydėtinu gyvenimu. 

Visai neseniai pamėgau anime. Pradėjau žiūrėti nuo filmų, tokių kaip "Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje", "Haulo burtai: Keliaujanti pilis" (tai vienas nuostabiausių filmukų, dar atmenamų iš gilios vaikystės). Tada pradėjau žiūrėti serialus, legendinį "Death Note", "Hellsing"... Anksčiau pačio anime nesureikšminau, man buvo eiliniai spalvoti filmukai, "Pokemonai", o dar daug anksčiau "Dragon Ball Z"... Bet žiauriai juos mylėjau, kiekvieną dieną žiūrėdavau... Nors jie ir labai vaikiški, bet juos įdomu ir smagu žiūrėti. 

Dar labai pamėgau vakarais degiotis žvakes, vietoj lempų. Kažkaip pasidarė gaila, kai aš iki 2h nakties deginu šviesą, daug elektros sunaudoju... O prie žvakių daug jaukiau. Pirmą kartą žvakę uždegti pavyko iš kokio 15-to karto, kiek degtukų sulaužiau... Bet vėliau išmokau.

Pelėda.