Šią naktį mane aplankė ypač kraupus sapnas. Dažnai sapnuoju, kaip vėlai sutemus einu į parduotuvę netoli namų, o apsipirkusi, grįžtant atgal, man kas nors atsitinka. Šią naktį kaip tik sapnavau tokį sapną. Grįžtant iš parduotuvės buvau su dar vienu žmogumi, su kuriuo gyvenu. Toliau ėjome namo kartu. Kai jau buvome prie savo gatvelės, kur turėtų būti namai, keistai pasikeitė oras. Pakilo stiprus vėjas, matėsi, kaip nuplėšti medžių lapai skraido aplinkui. Staiga pro mane greitai praskrido šmėkla. Tai truko vieną akimirksnį, ji labai greitai skrido ir atrodė, tarsi būtų vos į mane neatsitrenkusi. Ji atrodė kaip vaiduoklis, toks blyškus, baltas... Aš išsigandau ir norėjau bėgti namo. Tamsoje nemačiau žmogaus, su kuriuo turėjau pareiti namo, todėl maniau, kad daugmaž jaučiu, kur jis yra ir ištiesiau ranką į tamsą, kad greičiau parbėgtume namo kartu. Tačiau aš padaviau ranką ne tam žmogui, o šmėklai. Iš siaubo aš tiesiog sustingau, mane apėmė kaip ir paralyžius, negalėjau pajudėti. Bėgti aš ir nenorėjau, ir negalėjau. Nusprendžiau, kad geriau elgtis ramiai, ir žiūrėti kas bus toliau. Ta šmėkla ėmė mane tempti už rankos ta pačia gatvele, link namų. Aš negalėjau valdyti savo kojų, ji mane tempė pakėlusi virš žemės, lygiai taip pat, kaip skriejo pati. Galiausiai, kai jau priartėjom prie namų, šmėklai kažkas atsitiko ir ji išnyko, nuskriejo toliau, o mane paleido. O kas buvo toliau, neprisimenu.
Vėliau jau sapnavau kitą sapną, kuriame šmėklą pakeitė ateiviai. Spėju, kad tai galėjo būti sapno tęsinys, nes tada sapnas vyko mano namuose. Visko iš eilės negaliu atpasakoti, nes visko neprisimenu. Bet gerai prisimenu, kaip pro savo buvusio kambario langą stebėjau dangų. Sapne girdėjau, kad kažkokie garsai sklinda iš dangaus ir tai mane sudomino. Buvo jau pradėję temti, bet dar šviesu. Iš tolo pamačiau, kaip atskrenda kažkoks erdvėlaivis ir pradėjo skraidyti aplink mano namus. Tačiau aš į jį tarsi nekreipiau dėmesio, nes žinojau, kad jį jau mačiau anksčiau ir kad jis daugiau nieko nedaro apart skraidymo aplinkui. Tam pačiam sapne sapnavau ir kitokių dalykų, bet jie jau visai ne į temą. Ir tiesą sakant, tokius panašius sapnus apie pasirodančius ateivių erdvėlaivius sapnavau jau daug kartų. Pradžioje tai buvo mažas, į skraidantį robotuką panašus objektas, kuris tarsi tyrinėjo aplinką, skraidydamas palei mano kiemo tvorą. Vėliau sapnavau kai ką didingesnio. Tai buvo milžiniškas sidabrinis erdvėlaivis, kaip koks Titaniko laivas, gal vos vos mažesnis. Ir jis pakibo ore, šalia mano namo. Sapnavau ir daugiau nelabai įspūdingų sapnų, kada priešais mano akis priskrenda ateivių erdvėlaiviai, o vėliau pranyksta, o pačių ateivių niekada nepamatau.
Kad sapnuoju tokius sapnus, turbūt kalta tik mano vaizduotė, laki fantazija ir domėjimasis paranormaliais reiškiniais. Ir per daug "Supernatural" gal žiūriu, bet nieko dėl to negaliu padaryti.
Aš esu įsitikinusi, kad visi žmonės sapnuoja kiekvieną naktį, tik ne visi tuos sapnus prisimena. Visi sapnuoja skirtingai ir skirtingus dalykus. O ką sapnuojame, priklauso nuo to, apie ką daugiausiai galvojame, ką veikiame, ką patiriame savo gyvenime, kas užima svarbią vietą mūsų gyvenimuose, ir ką mūsų pasąmonė įsisavina taip stipriai, kad paskui rodo tų dalykų vaizdinius sapnuose. Aš savo sapnus atsimenu labai dažnai ir sapnuoju juos ryškiai ir stipriai emociškai išgyvendama. Kartais pasąmonė iškrečia pokštų ir mano sapnuose atsiranda veikėjai, apie kuriuos negalvoju ar net visai buvau užmiršus egzistuojant. Bet jie ima ir pasirodo.
Kokius sapnus dar sapnuoju ir kokie įstrigo į atmintį giliausiai? Dar labai dažnai sapnuoju, kaip vaikštau po miestą viena, dažnai sapnuoju, kaip pasiklystu. Kartais sapnuoju, kaip keliauju po užsienio vietas, kuriose buvau anksčiau, nors jos atrodo visai kitaip. Matyt, mėgstu sapnuoti praeitį. Tiksliau, ne aš mėgstu, o pasąmonė. Aš mieliau sapnuočiau ateitį. Keletą kartų yra buvę ir taip, kad susapnavau pranašiškus sapnus. Bet jie man kažkaip dar nenori sapnuotis. Kai buvau maža ir mane pradėjo pulti visokie demonai, sapnuodavau, kaip skraidau. Bet ne savo noru. Aš tiesiog atsispirdavau nuo žemės (nes labai mėgdavau šokinėti, būdama maža) ir pakildavau į orą, bet negalėdavau nusileisti. Ir mane kas kartą tai labai išgąsdindavo. Nors tuo pačiu metu jausdavausi gerai, nes skraidyti visai smagu.
Na, o didžiausią vaikystės košmarą aš vis dar su siaubu prisimenu. Jis įkūnijo visas mano tuometines baimes ir nerimus, kurios tada kamavo, lyg apsėdusios. Sapnavau žmogų-šešėlį, kuris mane vijosi daugiabučio laiptinėje, kuriame tada gyvenau. Aš buvau viena, norėjau surasti savo buto duris, tačiau pasimečiau. Labai ilgai laipiojau per aukštus, ieškodama savo durų, bet neradau. Ir staiga atsirado tas baisus žmogus, kuris net neturėjo žmogiško pavidalo. Jis buvo keistas, neaiškios formos juodas šešėlis. Žmogaus-šešėlio vardą suteikiau tik visai neseniai, kai pasidomėjau šiuo paranormaliu reiškiniu, apie kurį dabar daug rašo. Tiesiog jis labai panašus į tai, ką tada sapnavau. Ir tas šešėlis ėmė mane vytis. Tada ėmiau bėgioti per visas laiptines, dar desperatiškiau ieškodama durų, nes labai bijojau, kad šešėlis mane praris. Ir labai ilgai aš taip laksčiau, kol uždusau ir pavargau, trumpam sustojau prie vienų durų, manydama, kad galbūt čia tos, kurių ieškau, tačiau nespėjau palenkti rankenos ir įeiti, nes šešėlis tiesiog trenkėsi į mane. Ir taip baigėsi sapnas. Pamenu, kad kai atsibudau, buvau išsigandusi ir išpilta prakaito.
Taigi, mano vaikystė buvo tikrai gana turininga baisių sapnų atžvilgiu. Ir ne tik baisūs sapnai mane dažnai kamuodavo. Pasitaikydavo ir lunatizmo atvejų. Bet apie juos tai jau geriau nekalbėsiu...
