Dar šiek tiek sapnų

Vėl netikėtai prisisapnavo keletas sapnų. Vienas buvo toks, kuriame jaučiausi lyg būčiau ko nors prisivartojusi. O kitas buvo šiek tiek realistiškesnis, tačiau ne mažiau keistas. Jį buvau sapnavusi anksčiau... Abiejuose sapnuose jaučiausi keistai, jie buvo nežmoniškai tikroviški ir aš buvau pusiau budrios sąmonės, nes galėjau galvoti. Sunku prisiminti, ką konkrečiai galvojau, bet kai kurios mintys susijusios su tuo, kas šiomis dienomis man aktualu. O tai yra visiškai logiška ir normalu, nes, kaip žinia, sapnai reprezentuoja mūsų mintis. Kai miegame, mūsų pasąmonė apdoroja tas sukauptas mintis, iš kurių kuriasi sapnų pasaulis...

1. Taigi, pirmas sapnas. Buvau savo namuose, kai pasižiūrėjus pro langą, mano akys užkliuvo už kažko keisto danguje. Buvo dienos metas, bet apsiniaukę. Dangus lyg ir pradėjo žybsėti, kaip perkūnijos metu. Staiga pradėjau matyti kažkokias formas, debesys prasiskyrė. Mačiau veidą, pastatus, ir dar kažkokias figūras, kurios aiškiai matėsi danguje. Jos atrodė kaip gyvos, tokios tikroviškos ir tai buvo gana baisus jausmas. Tada iš baimės ėmiau lakstyti visur, žiūrėti pro visus langus (gal net į kiemą išbėgau), ir visur dangaus skliaute mačiau įvairius objektus. Buvo pasirodžiusi ir milžiniška ateivių lėkštė, kuri vėliau pranyko. 

2. Vėliau iš karto sekė kitas sapnas, kuriame aš atsidūriau nepažįstamoje aplinkoje. Tikriausiai kokia nors vietovė iš mano kelionių. Daug nuotykių patyriau. Sutikau kažkokią moterį, kuri ieškojo žalios suknelės. Tada tos moters vos nepartrenkė automobilis, kuris irgi buvo žalias. Aš pradėjau ieškoti automobilio, kad vairuotojas atsiprašytų moters, bet neradau. Tada ta moteris nuėjo savais reikalais. O aš ėjau toliau kažkokia nepažįstama gatve. Kažkodėl buvau basa. Aplinka atrodė, kaip koks nors kurortas su paplūdimiu netoliese. Paskui iš tiesų priėjau kažką panašaus į paplūdimį, nes buvo smėlis ir žvyras, kurį jutau, kol ėjau... Kai iš jo išėjau, ėmiau ieškoti namų, kuriuose turėjau trumpam apsistoti. Radau juos, įėjau į vidų, o ten buvo stalas, ant kurio buvo išdėliotas maistas. Radau suši, bandžiau įsidėti vieną gabaliuką, bet jis subyrėjo. Buvo keistos formos. Dar tame sapne buvo daug mano giminės žmonių (ir vėl) bei šiaip svarbių pažįstamų žmonių. Vėliau atsidūriau tų žmonių namuose, ir tas buvo labai įdomu, nes vieno žmogaus seniai nemačiau, tačiau jo veidas tame sapne buvo toks ryškus ir tikroviškas. Jaučiuosi lyg tikrai būčiau su juo susitikusi. Šiame sapne tikrai dalinai sapnavau praeitį, tačiau buvo ir naujų dalykų, kurių tikrai nepatyriau.

I love it when it breaks my heart.

Kartas nuo karto prisimenu senas savo mėgstamiausios grupės dainas, prie kurių esu labai emociškai ir sentimentaliai prisirišusi. Jos kelia man nostalgiškus jausmus, kada prisimenu, kaip jos mane veikė, kai pirmą kartą išgirdau. Ir mane taip stebina šitas dalykas, kad jos mane veikia lygiai taip pat, kaip kad pirmą kartą pasiklausius. Kiekvieną kartą, kai jų klausausi, atrodo, lyg klausyčiau pirmą kartą. Jos nukelia mane į kitą būties lygmenį, kažkur labai toli nuo Žemės, o skambesio tobulumas, nežemiškumas sukelia milžinišką ekstazę. Konkrečiau įvardinus, yra dvi specifinės dainos, kurios, manau, yra mano mėgstamiausios. Viena vadinasi "For You", kita - "Our Diabolikal Rapture". Ne tik jų skambesys, bet ir tekstai yra labai geri, tokie nežemiški, apie dvasinius dalykus, tik iš tamsiosios, skaudžiosios pusės. O tai, žinoma, šiek tiek drasko širdį, na, bet aš jau pripratau prie šio jausmo. Net gi pamėgau, nes pamačiau gyvą, tikrą, nežemišką grožį, kuriam mano siela negalėjo atsispirti.

Čia yra pati šios grupės karjeros pradžia, kada jie nebuvo "sugadinti" komercijos. Nors aš niekada nesakiau, kad jie sugadinti, tiesiog labai jaučiasi ta persvara tarp jų ankstyvosios ir daugiau sėkmės sulaukusios kūrybos. Būtent ta ankstyvoji man yra arčiau širdies. Ir čia yra 1998 metų įrašai, atlikti gyvai. Tada dar net nebuvo pilnai susiformavusi grupės sudėtis...

Taigi, šiandien tiesiog norėjau pasidalinti šiais man svarbiais dalykais. Retai kada žmonės taip prisiriša prie kokios nors muzikos, kaip aš. Taip yra galbūt dėl to, kad ši grupė man buvo pirmoji, dėl kurios rimtai susidomėjau roko/metalo muzika. Bet yra ir daugiau priežasčių, kodėl jie man šitokie svarbūs. Tik tos priežastys paprastais žodžiais sunkiai įvardijamos, todėl aš jų ir neatskleisiu.

Kraupūs sapnai.

Šią naktį mane aplankė ypač kraupus sapnas. Dažnai sapnuoju, kaip vėlai sutemus einu į parduotuvę netoli namų, o apsipirkusi, grįžtant atgal, man kas nors atsitinka. Šią naktį kaip tik sapnavau tokį sapną. Grįžtant iš parduotuvės buvau su dar vienu žmogumi, su kuriuo gyvenu. Toliau ėjome namo kartu. Kai jau buvome prie savo gatvelės, kur turėtų būti namai, keistai pasikeitė oras. Pakilo stiprus vėjas, matėsi, kaip nuplėšti medžių lapai skraido aplinkui. Staiga pro mane greitai praskrido šmėkla. Tai truko vieną akimirksnį, ji labai greitai skrido ir atrodė, tarsi būtų vos į mane neatsitrenkusi. Ji atrodė kaip vaiduoklis, toks blyškus, baltas... Aš išsigandau ir norėjau bėgti namo. Tamsoje nemačiau žmogaus, su kuriuo turėjau pareiti namo, todėl maniau, kad daugmaž jaučiu, kur jis yra ir ištiesiau ranką į tamsą, kad greičiau parbėgtume namo kartu. Tačiau aš padaviau ranką ne tam žmogui, o šmėklai. Iš siaubo aš tiesiog sustingau, mane apėmė kaip ir paralyžius, negalėjau pajudėti. Bėgti aš ir nenorėjau, ir negalėjau. Nusprendžiau, kad geriau elgtis ramiai, ir žiūrėti kas bus toliau. Ta šmėkla ėmė mane tempti už rankos ta pačia gatvele, link namų. Aš negalėjau valdyti savo kojų, ji mane tempė pakėlusi virš žemės, lygiai taip pat, kaip skriejo pati. Galiausiai, kai jau priartėjom prie namų, šmėklai kažkas atsitiko ir ji išnyko, nuskriejo toliau, o mane paleido. O kas buvo toliau, neprisimenu.

Vėliau jau sapnavau kitą sapną, kuriame šmėklą pakeitė ateiviai. Spėju, kad tai galėjo būti sapno tęsinys, nes tada sapnas vyko mano namuose. Visko iš eilės negaliu atpasakoti, nes visko neprisimenu. Bet gerai prisimenu, kaip pro savo buvusio kambario langą stebėjau dangų. Sapne girdėjau, kad kažkokie garsai sklinda iš dangaus ir tai mane sudomino. Buvo jau pradėję temti, bet dar šviesu. Iš tolo pamačiau, kaip atskrenda kažkoks erdvėlaivis ir pradėjo skraidyti aplink mano namus. Tačiau aš į jį tarsi nekreipiau dėmesio, nes žinojau, kad jį jau mačiau anksčiau ir kad jis daugiau nieko nedaro apart skraidymo aplinkui. Tam pačiam sapne sapnavau ir kitokių dalykų, bet jie jau visai ne į temą. Ir tiesą sakant, tokius panašius sapnus apie pasirodančius ateivių erdvėlaivius sapnavau jau daug kartų. Pradžioje tai buvo mažas, į skraidantį robotuką panašus objektas, kuris tarsi tyrinėjo aplinką, skraidydamas palei mano kiemo tvorą. Vėliau sapnavau kai ką didingesnio. Tai buvo milžiniškas sidabrinis erdvėlaivis, kaip koks Titaniko laivas, gal vos vos mažesnis. Ir jis pakibo ore, šalia mano namo. Sapnavau ir daugiau nelabai įspūdingų sapnų, kada priešais mano akis priskrenda ateivių erdvėlaiviai, o vėliau pranyksta, o pačių ateivių niekada nepamatau. 

Kad sapnuoju tokius sapnus, turbūt kalta tik mano vaizduotė, laki fantazija ir domėjimasis paranormaliais reiškiniais. Ir per daug "Supernatural" gal žiūriu, bet nieko dėl to negaliu padaryti.

Aš esu įsitikinusi, kad visi žmonės sapnuoja kiekvieną naktį, tik ne visi tuos sapnus prisimena. Visi sapnuoja skirtingai ir skirtingus dalykus. O ką sapnuojame, priklauso nuo to, apie ką daugiausiai galvojame, ką veikiame, ką patiriame savo gyvenime, kas užima svarbią vietą mūsų gyvenimuose, ir ką mūsų pasąmonė įsisavina taip stipriai, kad paskui rodo tų dalykų vaizdinius sapnuose. Aš savo sapnus atsimenu labai dažnai ir sapnuoju juos ryškiai ir stipriai emociškai išgyvendama. Kartais pasąmonė iškrečia pokštų ir mano sapnuose atsiranda veikėjai, apie kuriuos negalvoju ar net visai buvau užmiršus egzistuojant. Bet jie ima ir pasirodo. 

Kokius sapnus dar sapnuoju ir kokie įstrigo į atmintį giliausiai? Dar labai dažnai sapnuoju, kaip vaikštau po miestą viena, dažnai sapnuoju, kaip pasiklystu. Kartais sapnuoju, kaip keliauju po užsienio vietas, kuriose buvau anksčiau, nors jos atrodo visai kitaip. Matyt, mėgstu sapnuoti praeitį. Tiksliau, ne aš mėgstu, o pasąmonė. Aš mieliau sapnuočiau ateitį. Keletą kartų yra buvę ir taip, kad susapnavau pranašiškus sapnus. Bet jie man kažkaip dar nenori sapnuotis. Kai buvau maža ir mane pradėjo pulti visokie demonai, sapnuodavau, kaip skraidau. Bet ne savo noru. Aš tiesiog atsispirdavau nuo žemės (nes labai mėgdavau šokinėti, būdama maža) ir pakildavau į orą, bet negalėdavau nusileisti. Ir mane kas kartą tai labai išgąsdindavo. Nors tuo pačiu metu jausdavausi gerai, nes skraidyti visai smagu. 

Na, o didžiausią vaikystės košmarą aš vis dar su siaubu prisimenu. Jis įkūnijo visas mano tuometines baimes ir nerimus, kurios tada kamavo, lyg apsėdusios. Sapnavau žmogų-šešėlį, kuris mane vijosi daugiabučio laiptinėje, kuriame tada gyvenau. Aš buvau viena, norėjau surasti savo buto duris, tačiau pasimečiau. Labai ilgai laipiojau per aukštus, ieškodama savo durų, bet neradau. Ir staiga atsirado tas baisus žmogus, kuris net neturėjo žmogiško pavidalo. Jis buvo keistas, neaiškios formos juodas šešėlis. Žmogaus-šešėlio vardą suteikiau tik visai neseniai, kai pasidomėjau šiuo paranormaliu reiškiniu, apie kurį dabar daug rašo. Tiesiog jis labai panašus į tai, ką tada sapnavau. Ir tas šešėlis ėmė mane vytis. Tada ėmiau bėgioti per visas laiptines, dar desperatiškiau ieškodama durų, nes labai bijojau, kad šešėlis mane praris. Ir labai ilgai aš taip laksčiau, kol uždusau ir pavargau, trumpam sustojau prie vienų durų, manydama, kad galbūt čia tos, kurių ieškau, tačiau nespėjau palenkti rankenos ir įeiti, nes šešėlis tiesiog trenkėsi į mane. Ir taip baigėsi sapnas. Pamenu, kad kai atsibudau, buvau išsigandusi ir išpilta prakaito. 

Taigi, mano vaikystė buvo tikrai gana turininga baisių sapnų atžvilgiu. Ir ne tik baisūs sapnai mane dažnai kamuodavo. Pasitaikydavo ir lunatizmo atvejų. Bet apie juos tai jau geriau nekalbėsiu...

Beauty in Darkness.

Visa tamsa, kurią visą laiką nešiojuosi savyje, šiek tiek prislopo, nes Pelėda nusprendė eiti šviesos keliu, tam, kad išgelbėtų savo sielą nuo šiurpių ir mirtinų likimo gniaužtų. Tačiau tai nereiškia, kad ji visai pažabojo savo tamsią prigimtį. Ne. Ji visada mylės tamsiąją savo pusę ir žavėsis tamsia gyvenimo bei viso pasaulio dalimi. Nes tamsoje galima pamatyti šviesą, tamsoje galima rasti ramybę ir nusiraminimą, tamsoje galima pamatyti savo ir kitų tikruosius veidus. Tik tamsoje mes pilnai atsiskleidžiame, išlendame iš savo kiautų, nusiimame ir padedame į šalis kaukes, išsilaisviname iš varžančių mus apribojimų. Tamsoje ir naktyje lengviau rasti įkvėpimą, nei dienos šviesoje. Kūryba teka laisva, nepažabota srove, kai leidi jai reikštis per naktį. Ji tampa gyva ir paslaptinga, magiškai patraukli, traukianti kaip magnetas. Ji įgauna sielą, įgauna pavidalą ir pradeda gyvenimą, pritraukdama panašias sielas, kupinas didingos tamsos.

Tamsa yra nuostabi. Prie jos prieiti gali ne visi. Tik tie, kurie yra pakankamai tvirti atsispirti didesniems jos gundymams. Tamsa grakšti ir paslaptinga, tarsi juoda katė. Ji gali tyliai prisliūkinti prie tavęs, pradėti sekioti iš paskos ir nusitempti kartu su savimi į savo pasaulį. O tame pasaulyje knibždėte knibžda pavojų ir rimtų iššūkių, kuriuos ne kiekviena siela gali įveikti. Todėl su tamsa reikia elgtis atsargiai. Ji kaip eksponatas dailės galerijoje ar muziejuje. Gali žiūrėti į ją iš tolo ir žavėtis, bet negali prisiliesti. Nes jei vieną kartą ištiesi jai ranką, ji tave nusitemps negrįžtamai...

Vis dėlto, tamsa gyvena kiekviename iš mūsų. Visi turime tamsiąsias puses. Tik pas vienus ji pasireiškia stipriau, pas kitus silpniau. Vieni ją myli, o kiti niekina. Kiekvienas nusprendžia, kiek tamsos nori įsileisti į savo gyvenimus. Kai kuriuos tamsa patraukia taip stipriai, kad jie tampa jos apsėsti. Todėl labai svarbu pažinti save ir suprasti, ko daugiau nori savo gyvenime - šviesos ar tamsos. Nebent turi labai stiprią sielą, kuri sugeba atsispirti visiems tamsos gundymams, bet niekada negali žinoti. Kartais atrodo, kad labai gerai save pažįsti, bet nutinka koks nors įvykis, ir pamatai savyje atsiskleidusias dar nematytas spalvas, kurios dažnai būna tamsių atspalvių. O geriausia gyventi taip, kad gyvenime būtų tamsos ir šviesos po lygiai. Juodos ir baltos harmonija visada pasiteisina. Gyvenime reikia patirti viską, ir paragauti visko. Reikia patirti blogį, kad galėtum įvertinti gėrį. Reikia pajusti liūdesį, kad džiaugsmas apglėbtų dvigubai stipriau. Reikia dėkoti tamsai, ir džiaugsmingai pasitikti šviesą. Nes be tamsos nebus šviesos, kaip ir be šviesos - tamsos.

Embrace the darkness, and wait for the light...

The Tale About A Star

Žvaigždės dabar atrodo kažkokios ne tokios. Jos tapo ryškesnės ir kažkokios neramios. Mirguliuoja įvairiomis spektro spalvomis, tarsi mažos deimantų akutės gilioje tamsoje. Galbūt taip yra, nes kažkas gamtoje keičiasi, gal net patys amžinieji dėsniai formuojasi naujai. O galbūt tai kažkoks ženklas žmonijai iš aukštybių. Bet kol žmonės neįmins dangaus siunčiamų mįslių, tol ir žvaigždės bei kiti dangaus kūnai liks paslaptimi. Kartais žmonėms atrodo, kad jie viską žino apie dangaus kūnus, bet tai netiesa. Nes jei tikrai žinotų, paslapties nebeliktų. 

Kažkada Ji turėjo savo žvaigždę, kuri neturėjo vardo. Ji matydavo žvaigždę giedromis vasaros naktimis, kai važiuodavo automobiliu namo. Priglaudusi skruostą prie automobilio lango ir pakėlusi liūdnas akis į dangų, išvysdavo savo žvaigždę, rodančią kelią namo. Šalia kabodavo mėnulis, keliaujantis drauge. Mėnulio šviesa sklido į Jos namus, į vietą, kurioje Ji visada jausdavosi saugi, tarsi už nesugriaunamos tvirtovės sienų. Ašarų tvirtovės sienų. Pro langus prasiskverbiantys vaiduokliškos šviesos spinduliai sudarydavo medžių šešėlius ant tuščių baltų sienų. Naktyje paskendusiame name būdavo labai tylu. Išskyrus tas naktis, kada pakvaišęs vėjas, o gal Vėlės, pradėdavo siautėti, ir namas traškėdavo iš visų pusių. Kartais per smarkesnius štormus įskildavo plono stiklo langai ir šalti vėjo liežuviai įsiskverbdavo į vidų. Ji drebėdavo iš šalčio, o kartais iš baimės ir nerimo. Metams bėgant viskas keitėsi. Žvaigždės, kaip ir žmonės, gyvena savo gyvenimus, tik daug ilgiau nei žmonės. Ji savo žvaigždės danguje daugiau nebematė. Bet ne todėl, kad žvaigždė užmerkė savo pavargusią nuo nenuilstančio stebėjimo akį , ir ne todėl, kad ją paslėpė tankūs debesys. Ji savo žvaigždės tiesiog neatpažino. 

Pelėda.