Įsitikinau, kad senamiestis būna labai tuščias ir nykus rytais. Ne dėl to, kad dangus apsiniaukęs ir ne dėl to, kad lyja lietus. Net ne dėl to, kad žmonių nedaug, o ir tų kelių praeinančių veidai kaip žemę pardavusių. Tiesiog tai yra tokia vieta, kurioje viskas seniai apmirę. O gal net niekada ir nebuvo gyva. Nors taip turbūt nebūna. Viskas gyvena ir viskas miršta. Bet koks skirtumas - viskas tėra iliuzija. Vis tik įsivaizduoju, kaip galėjo viskas atrodyti viduramžių laikais. Kažkodėl norėčiau gyventi tuose laikuose, nes tiesiog žinau, kad jie buvo žymiai geresni už dabartinius... Na ir kas, kad žmonės daug sirgdavo ir neturėdavo vaistų išsigydyti - jie labiau vienas kitą palaikydavo, būdavo nuoširdesni.
Apie ką galima kalbėti, ką galima veikti ir kokia to prasmė, kai viskas tik absurdo teatras? Geriausia leisti sau gyventi pagal visišką anarchiją. Kokia prasmė daug uždirbti ir gerai materialiai gyventi, jeigu tu net viso to neturi. Turi tik faktiškai. Tačiau kiek tas turėjimas trunka? Numiršti ir vėl viskas prasideda iš naujo. Vėl esi tuščias ir bereikšmis. Ir vėl sieki to pačio - pasiturinčiai gyventi. Tas pats gyvenimo ratas. Tas pats baimės ratas... 'Your circle of fear is the same' Todėl geriausia yra daryti tik tai, kas patinka ir kas miela širdžiai. O gal ir sielai. Juk siela renkasi už mus. Bent jau turėtų rinkis. Geriau neignoruoti to, kas kyla iš vidaus. Tačiau aš puikiai suprantu tuos žmones, kurie nėra visiški egoistai ir kurie galvoja apie tokį dalyką kaip šeima. Būna, kad žmonių vienintelis gyvenimo tikslas - išlaikyti šeimą, padaryti taip, kad ateity jai nieko netrūktų. Tai nėra blogai. Tai net pagirtina. Bet man tai yra per daug normalu. Aš negalvoju apie tai, kaip apie savaime suprantamą, būtiną dalyką. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus viduje visada buvo ir bus vienas, nesvarbu kiek ir kokių žmonių jį besuptų. Todėl remiuosi tokia mąstysena, kad kiekvienas turi būti visiškai atsakingas už save, nepriklausyti nuo kažkieno kito valios, turi išmokti pats išgyventi šiame žiauriame pasaulyje. Gaila, kam nepavyksta. Bet jau geriau pralaimėti kovojus iš visų jėgų, negu sėdėjus vienoje vietoje ir laukius stebuklo.
Šiaip gali kilti klausimas, kodėl mano mąstysena apie gyvenimą taip skiriasi nuo normalių žmonių? Manau, labai daug veiksnių tai įtakojo. Noras maištauti. Nenorėjimas būti kaip visi. Daug asmeninių priežasčių. Jausmas, kad visus moku tik skaudinti. Skaudinti savo skausmu. Bet niekada negalėčiau gyventi su kuo nors ir slėpti nuo jo savo tikrąją save. Tiksliau, galėčiau, bet tai būtų tarsi kalėjimas, negalėjimas išlaisvinti savęs. Jau dabar taip jaučiuosi, beveik visur. Tik todėl, kad mano mąstymas "neatitinka visuomenės standartų", esu ne vieną kartą patyrusi atstumimo jausmą. Žinau, ką reiškia, kai tavęs nepripažįsta tokio, koks esi.
Pastaruoju metu vėl be galo susidomėjau menais. Tiek fotografija, tiek architektūra, tiek tapyba - viskas mane traukia. Jei tik nejausčiau savyje to žlugdančio jausmo, kuris mane stabdo ką nors daryti, tai aš nuveikčiau labai daug. Ir aišku, jei būtų daugiau laiko. Dabar laikas man yra tas dalykas, kurio trūksta labiausiai. Atrodo, jo vis mažiau ir mažiau... O aš vis nieko nedarau... Bet nieko tokio. Mano galvoje glūdi mintis, kad reikia palaukti, kol mano gyvenimas susitvarkys.
O šiaip keisti dalykai vyksta man. Čia prie kelias dienas sužinojau, kad kažkoks kinas iš kažkokio Anhui, Hefėjaus miesto bandė įsilaužti į mano gmail'ą, bet jam nepavyko, atrodo. Ha, good job! Dėl viso pikto pakeičiau slaptažodį. Autobuse mane pradėjo sekti. Gal ne tik autobuse, nežinau, bet pastebėjau, kad kažkokia moteris mane fotkina su telefonu. Galvojo, kad nematau... Labai jau slptai tai darė, bet pastebėjau, kad kamera tiesiai į mane nukreipta ir pasirodė blykstė. Gal kokius 3 kartus nufotkino... Paskui perėjau į kitą vietą, bet vis tiek sėdėjau priešais, bet bandžiau kuo labaiu nusukti galvą. Paskui ta moteris pažiūrėjo į telefoną, kažką ten padarė, įsidėjo į rankinę ir išlipo. Dar prieš jai išlipant aiškiai mačiau, kaip į mane keistai pažiūrėjo. Žodžiu, darosi įdomu. Turbūt manęs ieško - ot tai bus nuotykių!
Dar galėčiau pasigirti naujausiu ir geriausiu pirkiniu - tai nauji kerziniai batai. Pagaliau gavau batus, kurie yra man patys gražiausi, patogiausi ir visokie kitokie -iausi. Kažkaip keista, kad mane dar sugeba džiuginti tokios smulkmenos. Na, bet jei džiugina - tai nėra taip blogai.
Kuo toliau, tuo labiau mintyse kirba idėja pradėti gaminti rokeriško stiliaus daiktus. Visokius papuošalus iš odos, kniedžių. Ir žinau, kad tai nėra taip jau paparsta, juolab man, kuri žiauri tingi tokiais darbais užsiiminėti. Tačiau šitokius darbus bent jau būtų malonu daryti. Ne taip, kaip mokykloje, kai sėdi valandų valandos prie kažkokios nesąmonės ir vis tiek išeina šlamštas. Bet tokius dalykus reikia kaip nors ištverti. (Oi, paspringau arbata...) Na, o dailės pamokos man patinka. Nėra lengva nupiešti labai puikiai, kai trūksta įgūdžiu, bet kartais jaučiu, kad turiu kažkokio talento. Gal vertėtų jį tobulinti..?
Laikas muzikai. Mano galvoje skamba Iron Maiden dainos. Tik jos maišosi su kitų grupių kelių dainų eilutėmis, kartais su nugirstu neišvengiamu popsu.. Nežinau, kokią dainą įkelti šį kartą... tebūnie tai ši Legenda :>
Pelėda.
