tema? Tema yra ŽMOGUS. Ir dar šiek tiek muzikos.

Man atrodo, kad kiekvienam žmogui savo gyvenimo laikotarpyje privaloma iškęsti šiek tiek skausmo. Ištverti kažkiek kančios akimirkų, patirti nuopuolių, o paskui vėl atsikelti. Būna, kad viso to tampa per daug, visi sunkumai pasiglemžia žmogaus gyvastį... O būna, kad žmogus visa tai ištveria ir vėliau pagaliau tampa laimingas. Gauna atlygį už savo kančias. Kas svarbiausia - tai ne vien tuščia laimė, tai didingo ir tarsi visus karus drąsiai išgyvenusio, per ugnį ir vandenį perėjusio žmogaus laimė. Nes tie sunkumai užgrūdina ir tie, kurie juos pereina, tampa dvasiškai didingi ir nenugalimi, tarsi kokios dievybės, žmogaus kūno pavidale. Manau, vienas iš mano gyvenimo tikslų - tai pažinti kuo daugiau tokių žmonių savo gyvenime. Tokių, kurie po ilgos kovos nepasiduoda ir galiausiai laimi. Žinau, kad būčiau laiminga būdama tarp tokių žmonių, nes jie būtų man labai artimi. Ir man dabar be galo jų trūksta. Kartais tas vienišumas labai labai labai žeidžia... Vienišumas, nors ir tarp žmonių. Bet tuščių, pilkosios masės žmonių.

Norėčiau prabilti ir truputi pašnekėti apie tokią nemalonią temą, kaip savižudybė. Ne dėl to, kad ši tema man būtų žiauriai aktuali ar visada suktųsi mano galvoje. Tiesiog aš bandau suprasti tuos žmones, kurie renkasi šį kelią, kaip patį lengviausią. Gal kažkam tai tikrai lengviausias kelias. Visi sako, kad tie savižudžiai yra nesveiki ar baisiai kvaili, kad padaro tokį sprendimą. Bet ką jie žino? Niekas nežino, kokios tikrosios jų aplinkybės, niekas nežino, kas dėjosi jų mintyse... Savižudybė - tai ne šiaip spontaniškas, impulsyvus veiksmas. Dažniausiai ji būna gerai apgalvota ir suplanuota. Kodėl žmonės taip padaro? Tai pats svarbiausias klausimas. Priežastys būna įvairios. Ir kai kurias priežastis aš galėčiau net gi pateisinti. Nesakau, kad jei žmogus man pasakytų, jog ketina nusižudyti, aš jį paskatinčiau ar neprieštaraučiau. Ne, aš jam bandyčiau padėti išsikapstyti iš viso to visomis savo jėgomis. Bet jei apie tai nežinočiau, būtų kitas reikalas. Tiesiog sakau, kad kartais ta našta, kuri tenka kai kuriems žmonėms tampa tokia sunki, kad tas žmogus su nepakankamai stipriu mentalitetu, tai galėtų morališkai ištverti. Kartais tie sunkumai ir jų gausa atrodo nežmoniškai didelė. Žmogus pavargsta su jais kovoti ir siekdamas patirti ramybę, nusprendžia padaryti taip, kad gautų tą ramybę amžiams... (nors aš asmeniškai nemanau, kad po mirties siela gauna tą amžiną ramybę. Bet čia jau kita tema). Kalbant apie save asmeniškai, tai puikiai pamenu, kaip kažkada pasakiau, kad noriu mirti. Buvo tikrai sudėtingos aplinkybės. Tiesą sakant, buvau dar visai vaikas, jau tada prasidėjo manieji sunkumai. Dėl jų taip anksti subrendau. Žodžiu, psichologiškai buvo labai sunku man ištverti tuos baisius jausmus, kurie dėjosi mano jaunoje sieloje. Bet ištvėriau. Niekada nenustojau kovoti. Silpnumo akimirkų buvo be galo daug. Bet kovojau. Net nežinau dėl ko. Turbūt vis dėlto norėjau gyventi, nes nujaučiau, kad gausiu tą atlygį už savo kančias. Kol kas dar negavau, kančios nesibaigė. Bet žinau, jog savo akimirkos sulauksiu. Bent jau mirti dabar nenoriu. Ketinu kovoti iki galo, o jei teks pasitraukti, tai pasitrauksiu oriai ir aukštai iškėlus galvą. Va taip.

Muzikos tema. 

Gerai, pasiduodu. Kad ir kaip tai atrodytų keista ar netgi banalu iš mano pusės, bet pripažįstu, jog BVB yra daugiau nei šiaip gera grupė. Pasiklausius kelis pirmus kartus, pamaniau, kad tai labai komerciška grupė. Nes aš labai skeptiškai žiūriu į šiuolaikines roko grupes, nes jos man skamba kaip pop, tik su keliom gitarėlėm ir būgneliais, o tekstai visiškai beprasmiški. Ne visos tokios, ne visos... Black Veil Brides atvejis man yra toks dviprasmiškas. Lygtais pavyksta įžvelgti juose profesionalumo (gitaros skambesys, Andy vokalas), bet pati dainų struktūra, kurioje būdinga išryškinti priedainį man labai asocijuojasi su pop muzika, kurioje taip pat dažnai kartojamas priedainis ir jis skamba dailiausiai bei patraukliausiai, nes yra ištobulintas iki begalybės. Reikia pripažinti tokį dalyką, kad Andy balsas, kai jis atlieka gyvus pasirodymus, nebūna toks pats, kaip dainų įrašuose. Reikia pripažinti, kad jis gyvai nelabai kaip dainuoja. O geras gyvas dainavimas yra man vienas svarbiausių dalykų grupėse. Tai faktorius, pagal kurį atsirenku mėgstamiausias grupes. Man neužtenka vien klausyti įrašų, aš privalau žinoti, kad tas dainuojatis asmuo įraše, lygiai taip pat padainuotų, jei nueičiau į jo koncertą. Dar šiek tiek apie Andy balsą pakalbėsiu. Man patinka jo balso tembras, jis labai toks tvirtas, vyriškas, stiprus, todėl jam būtina jį tobulinti kol išmoks gerai dainuoti gyvai. Scream'ai - tiesiog neįsivaizduoju, kaip būtų galima be jų apsieiti. Tie scream'ai skamba labai gerai iš jo, tiesiog jie jam tinka. Nes būna, kad kitokiose, visokiose emo grupėse, scream'ai skamba kažkaip nenatūraliai ar netgi erzinančiai. O čia tiesiog pasakiškai jie įsipaišo. Tai vat, daug čia išsiplėčiau... Dar pridursiu, kad dabar jau mielai galėčiau leisti sau įstoti į BVB Army, tik dar reikia geriau susipažinti su kitais grupės nariais, kurių net visų vardų nežinau. Kažin, kas toks tas puikus gitaristas?

O štai čia šiuo metu pati mėgstamiausia jų daina, su nuostabiais lyrics'ais. ENJOY!

Bye, sweethearts 

Pelėda "v"

Paprastai, be filosofijos

Metas vėl ką nors parašyti. Nerašysiu apie mokyklą, juk tai daro pernelyg daug žmonių. Man neįdomu apie tai rašyti, nes tai paprasčiausia rutina. Tiesa, šie metai žada daug įdomių reiškinių mano mokyklinėje kasdienybėje, žada daug naujienų. Galiu pasakyti tik tiek: esu pasrįžusi stengtis dėl savęs, taip ir bus. Tik nežinia kiek ilgai tai truks. Aš tikiuosi, kad dar 4 metus.

Savotiškai susirimavo. Bet rimuoti nenusiteikus. Eilėraščių nekūriau jau daugybę mėnesių. Kažkada norėjau išleisti savo eilėraščių rinkinį, bet supratau, kad eilėraščių rašymas yra ne manoji sritis. Anksčiau mano pažiūros buvo labai siauros, nežinojau, kad rašyti ir kurti galima labai daug ką. Na, žinojau, bet neturėjau supratimo kaip tai daryti. O dabar štai - rašau internetinį blogą. Bandau ir daugiau rašyti. Tiesa, norėčiau truputi dar parašyti apie mokyklą ir pasigirti, jog šiandien lietuvių žodinį diktantą parašiau 10 - ukui. Bet pažymių pas mus nerašys pirmąjį mėnesį. Man patinka tai.

Tiesą sakant, nelabai dabar turiu aš to laiko rašyti blogus ar ilgai sėdėt prie interneto. Realiame gyvenime yra visko daug, ir žinau, kad dar padaugės. Eisiu rimčiau pradėt mokytis su savo "medienos gabalu". O dar toks jausmas, jog pusę savo dienos praleidžiu važiuodama autobusu nuo namų iki mokyklos ir atvirkščiai. Aišku, taip nėra...

Tiesiog mano tikslas yra toks: daug dirbti, bet niekada nepervargti. O tai sudėtinga, tad bandysiu rasti iš ko pasisemti jėgų. Nes esu tokia asmenybė, kuri greitai gali smukti žemyn, nesulaukusi palaikymo. O būtent palaikymo mano gyvenime yra mažiausiai. 

Tai buvo Pelėdos žodžiai.

Labanakt.