Žvaigždės dabar atrodo kažkokios ne tokios. Jos tapo ryškesnės ir kažkokios neramios. Mirguliuoja įvairiomis spektro spalvomis, tarsi mažos deimantų akutės gilioje tamsoje. Galbūt taip yra, nes kažkas gamtoje keičiasi, gal net patys amžinieji dėsniai formuojasi naujai. O galbūt tai kažkoks ženklas žmonijai iš aukštybių. Bet kol žmonės neįmins dangaus siunčiamų mįslių, tol ir žvaigždės bei kiti dangaus kūnai liks paslaptimi. Kartais žmonėms atrodo, kad jie viską žino apie dangaus kūnus, bet tai netiesa. Nes jei tikrai žinotų, paslapties nebeliktų.
Kažkada Ji turėjo savo žvaigždę, kuri neturėjo vardo. Ji matydavo žvaigždę giedromis vasaros naktimis, kai važiuodavo automobiliu namo. Priglaudusi skruostą prie automobilio lango ir pakėlusi liūdnas akis į dangų, išvysdavo savo žvaigždę, rodančią kelią namo. Šalia kabodavo mėnulis, keliaujantis drauge. Mėnulio šviesa sklido į Jos namus, į vietą, kurioje Ji visada jausdavosi saugi, tarsi už nesugriaunamos tvirtovės sienų. Ašarų tvirtovės sienų. Pro langus prasiskverbiantys vaiduokliškos šviesos spinduliai sudarydavo medžių šešėlius ant tuščių baltų sienų. Naktyje paskendusiame name būdavo labai tylu. Išskyrus tas naktis, kada pakvaišęs vėjas, o gal Vėlės, pradėdavo siautėti, ir namas traškėdavo iš visų pusių. Kartais per smarkesnius štormus įskildavo plono stiklo langai ir šalti vėjo liežuviai įsiskverbdavo į vidų. Ji drebėdavo iš šalčio, o kartais iš baimės ir nerimo. Metams bėgant viskas keitėsi. Žvaigždės, kaip ir žmonės, gyvena savo gyvenimus, tik daug ilgiau nei žmonės. Ji savo žvaigždės danguje daugiau nebematė. Bet ne todėl, kad žvaigždė užmerkė savo pavargusią nuo nenuilstančio stebėjimo akį , ir ne todėl, kad ją paslėpė tankūs debesys. Ji savo žvaigždės tiesiog neatpažino.
Pelėda.
