Kaip elgtis, jei matai, kad kitas žmogus stovi ties bedugnės
krašto ir svarsto, šokti ar ne šokti? Ar tu ištiesi jam pagalbos ranką,
sakydamas, kad viskas bus gerai, ar tu tik pažiūrėsi į jį, pavadindamas kvailiu,
ir nueisi ramia širdimi? Atsakymas: elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad jis
elgtųsi su tavimi. Ir viskas.
O jeigu pats stovi prie bedugnės krašto? Ir kas, jeigu nieko
nėra šalia arba į tave spjauna ir palieka? Yra pasirinkimas. Visada yra
pasirinkimas. Pasirinkimas, vienas iš dviejų. Gali nušokti, arba gali pasiimti
naują galimybę. Niekada ne per vėlu viską pradėti iš naujo, jei tik jauti, kad
tai reikalinga. Sakoma, žmogaus prigimtis niekada nesikeičia. Bet prigimtį
galima pažaboti vien tik valios ir noro pastangomis. Netikiu, kad yra žmonių,
blogų iš prigimties. Jei žmogus tampa blogu, vadinasi dėl to kaltas ne jis, o skaudžios
aplinkybės ir išgyvenimai, kuriuos jam pačiam teko pergyventi savo kailiu. Tada žmogus morališkai
palūžta, pažeidžia savo pasąmonę visam laikui ir jam padėti tampa labai sunku.
Arba būna, kad žmogus atvirkščiai, tampa tik geresniu. Kažkoks revoliucinis
perversmas įvyksta jo galvoje. Galbūt tas jausmas, kad gali užmiršti apie savo skausmą,
malšindamas šalia esančiojo skausmą? Kai kuriems tai tampa išsigelbėjimu. Bent
jau kurį laiką.
Pasaulyje yra 7 milijardai žmonių. Kodėl tada tiek daug
vienišų, liūdinčių, palaužtų? Pasaulis yra pilnas neteisybės ir žiaurumo, todėl
kovoti prieš jį beprasmiška. Pats neteisingiausias dalykas žemėje yra džiaugtis,
mėgautis gyvenimo malonumais, kai žinai, kad tuo tarpu, kažkas kitas, esantis
visai šalia tavęs, kenčia. Ir tiesiog užmiršti apie jį. Sužinoti, pamatyti
akimirkai, pagailėti ir vos nusisukus, užmiršti. Nes kas gali norėti kęsti už
kito žmogaus kančias? Kas prisiims atsakomybę už kažkokią gyvenimo neteisybę,
kuri visai nesusijusi su tavimi ir nepriklauso nuo tavęs? Niekas. Gal tik tas,
kuris neturi ką veikti, ko siekti ir nežino, kodėl egzistuoja. Bet ir tai yra
abejotina, net didžiausias dykaduonis, tinginys, veiklos neturintis asmuo, sunkiai
imtųsi tokios misijos.
Taip, prieš gyvenimo neteisybę nepakovosi ir nenugalėsi jos.
Tačiau galima stengtis ją sumažinti. Nes visada yra pasirinkimas. Būti ar
nebūti? Daryti ar nedaryti? Norėti ar nenorėti? Kodėl gi nepažiūrėjus į viską teigiamai?
Kodėl gi nepasirinkus būti, daryti ir norėti, vietoj nebūti, nedaryti ir
nenorėti? Nieko neprarasi, būdamas pozityvus. Nusivylimas neišvengiamas, kam
nors nepasisekus, kame dėjai daug vilčių, tikėjimo ir pastangų. Tačiau negali
sektis visada. Kaip ir mokykloje, kontroliniam ruošiesi visą savaitę, o atėjęs
parašyti, pamatai, kad jis visai ne toks, kokio tikėjaisi. Tačiau dažniausiai
turi galimybę perrašyti. Taip ir gyvenime, jei suklumpi, gali atsikelti ir
bandyti iš naujo. Kažkada pasiseks, net jei prireiks pusės gyvenimo bandymų. Ir
tam patvirtinti yra galybė įrodymų - kitų žmonių istorijų. Kodėl gi neįdėjus
pastangų padaryti bent tave supančius žmones laimingesniais? Net jei nieko už
tai negausi. Net jei tie žmonės nepadarė nieko tokio, kad tavo pastangų
nusipelnytų. Gera tiesiog viduje. Ir negi to mažai? Neįsivaizduoju, kas per
žmogus turėtų būti, jei jam to būtų ne gana.
Pasaulį valdo šios pasaulio blogybės: pinigai, puikybė ir
godumas. O pinigai valdo tuos, kurie jų turi. Daugelis žmonių tvirtina, kad „jei
turėtų daug pinigų“, tai tikrai skirtų jų visoms labdaroms, kiek tik įmanoma. Prisipažinsiu,
kad ir aš taip galvojau bei svajojau ne vieną kartą. Tačiau šovė į galvą
mintis, prieštaraujanti šiems altruistų įsitikinimams. Pinigai yra
klastingi (lygiai kaip ir meilė) ir jie gali net pražudyti žmogų (lygiai kaip
meilė), turėdami/įgydami pinigų žmonės apanka (lygiai kaip ir įsimylėjus) ir
jie tiesiog praranda savikontrolę, pasimeta ir priima ne visada teisingus
sprendimus. Įgijęs pinigų žmogus dažnai taip apsidžiaugia, kad jų laimė aptemdo
jiems protą ir jie paprasčiausiai užmiršta, ką kalbėjo anksčiau, kai dar
neturėjo tų šlamančiųjų savo piniginėje. Užmiršta apie visokias labdaras, apie
norą padėti neturtingiems, badaujantiems ir leidžia juos savo reikmėms, nes jam
atrodo, kad tai jis nusipelno apdovanoti save, o ne tie, kuriems tiesiog
nepasisekė, nes galbūt jie patys dėl to kalti... Žinoma, būna ir nuostabių
išimčių ir aš iš visos širdies gerbiu tuos retus žmones. Kurie tyli,
nesiskelbia, ramia sąžine, gerais ketinimais viską padaro...
Puikybė bei godumas valdo žmones ne mažiau nei pinigai.
Pinigai yra viso ko viršuje, nes dažniausiai tai nuo jų kyla ir puikybė su
godumu. Gaudami kažką, kuo žmonės yra labai patenkinti, kas daro jų kasdienybę
linksmesne, įdomesne, kas glosto jų savimeilę, jie trokšta gauti vis daugiau ir
daugiau tokių gėrybių. O jų galima nusipirkti už visagalius pinigus. Pinigai suteikia
žmogui galią. Jis su jais gali padaryti viską. Ne tik įsigyti daiktų, bet ir
pakeisti pasaulyje dalykus, kurie jam nepatinka, kuriuos dažnai jis nukreipia
taip, kad neštų naudos jam... Taip, visai kaip mielieji Seimo nariai.
Kai pagalvoji, pasaulis be pinigų taptų šimteriopai
gražesnis.
Tačiau jų niekas nepanaikins. Pinigų išradimas buvo skirtas sutvarkyti pasaulį, o ne tik labiau jį sujaukti. Ech, žmonija, kur tu nusiritai... O dar kalbama, kad pasaulis tobulėja. O aš pasakysiu: nė velnio!
Pelėda.
