Kartais keikiu save ir visą pasaulį nuoširdžiai, iš visų savo sielos gelmių. Kartais nustoju veikti, nebeklausau net muzikos, nes ši pradeda tik erzinti. Kartais aš tik guliu susirietus į kamuoliuką ir laukiu, kada ateis galas. Bet puikiai suprantu, jog jis toli. Tai mane tik dar labiau žeidžia. Tada tiesiog pavargstu ir nebegalvoju apie nieką. Galiausiai viską užglaisto atėjęs miegas - mano geriausias gelbėtojas. Taip būna. Ir bus visą gyvenimą.

Trečiadienis buvo gražiausia šios savaitės diena. Aš tikrai džiaugiausi, šypsojausi medžiams, giedram dangui, zylėms, kurios taip gražiai čiulbėjo. Netgi purvino žvyrkelio duobėje nusistovėjęs vanduo buvo toks mėlynas, šviesus ir tyras, tarsi Adrijos jūra Kroatijoje. Tą dieną važiuodama namo specialiai išlipau kitoje stotelėje, kad galėčiau ilgiau paeiti link namų. Deja, grįžusi vis tiek turėjau valyti purvu aplipusius kerzus.

Pasimatavau savo odinę striukę. Visai neblogai atrodo, bet su uniforminiu švarku nepatogu. Ir toliau nešiosiu ilgą, juodą paltuką. Su odinėmis kelnėmis nebeeinu į mokyklą, gal pataupysiu jas kokioms nors geresnėms vietoms, kuriose lankysiuosi.

__________________________________________________________________________

Yra labai daug priežasčių, dėl ko aš kartais pradedu savęs nekęsti. Kai kurios yra labai kvailos, ir aš suprantu, kad kvailai galvoju. Bet negaliu nugalėti savo tų kvailų įsitikinimų. Aš graužiuosi dėl tokių dalykų, dėl kurių net nesu kalta. Bet vis tiek jaučiu kaltę, nors ir nepriklauso situacija nuo manęs. Konkrečiais atvejais gal nekalbėsiu, jie per daug asmeniški. Bet yra ir tokių dalykų, dėl kurių pagrįstai jaučiu kaltę. Nesu aš šventa, kaip kažkada sakiau. Gal buvau. Kai buvau labai mažas vaikas. Bet viskas labai greitai pasikeitė. Per greitai užaugau. Užaugusi pradėjau daryti klaidas. Tų klaidų padariniai dabar jaučiasi. Visą laiką jaučiasi. Tie padariniai gadina mano gyvenimą. Jie trukdo man būti laimingai. Nes negaliu užmiršti. Gal esu per daug jautrus žmogus, daug ką giliai imu į širdį ir laikau savyje. Esu labai dramatiška. Žiūriu į pasaulį, kaip į dramą, tragikomediją. Tragikomedija - pats taikliausias gyvenimo apibūdinimas. Nes jis tragiškas, tačiau turi daugybę komedijinių situacijų. Tuo jis žavingas. O kiekvienas žmogus yra gyvenantis, kvėpuojantis meno kūrinys...

Ech, čia dar jaunas Billy Idol... 

Ir sena, bet nemirštanti jo daina.

Pelėda.